Gintarė Adomaitytė. Apie kates, knygas ir...

...kales. Taip, ir apie jas, nors šis rašinys skirtas ne tik gyvūnijai. Labiau –­ bibliotekoms ir skaitymo skatinimui. Privalau pripažinti, kad daugybę metų –­ nuo pat vaikystės – lankydama kuo įvairiausias bibliotekas, esu sutikusi žmogystų, kurias giliai širdyje (labai giliai, tik pati sau) esu pavadinusi ir šiuo žodžiu, prasidedančiu k raide. Kai kurios isteriškos žmogystos priklausė skaitytojų grupei, kitos, deja, darbuotojų –­ susiraukusių, piktų.

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Nieko keista – biblioteka atspindi mus visus. Nejau reikalausi, kad ten skambėtų rojaus muzika ir tviekstų nežemiška šviesa. Nors ir labai to norėtųsi.

Apie šunis pakalbėti verta plačiau. Kaniterapija – tai dar naujas, Lietuvoje mažai tirtas pasaulis, tik pradedantis ieškoti savo kelių. Kai kurie jų veda į ligonines, globos namus, kiti – į bibliotekas. Suomijoje, Švedijoje, Estijoje maži vaikai mokosi balsu skaityti... šunims. Kodėl ne? Jie, tie mėlynkraujai ir mokyti šunys, gali atidžiai klausytis, nesišaipydami iš kliūvančio, mikčiojančio jaunojo skaitytojo.

Felinoterapija – tai kačių pagalba žmonėms. Vis dažniau išgirstame apie bibliotekas, kurios priglaudė katiną ar katę. Kada visa tai prasidėjo?

Baiminuosi įvardyti tikslią datą – juk nesu lankiusi viso pasaulio bibliotekų. Lietuvoje tapome drąsesni (katėms atviresni) tada, kai pasirodė Vicki Myron knyga „Diujis. Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ (JAV – 2008, pas mus –­ 2009). Ajovos valstijos mažo miestelio bibliotekininkė plunksnos ėmėsi kartu su patyrusiu autoriumi Bretu Witteriu. Žinoma, kad toje knygoje visų pirma pasakojama apie katiną, rastą knygų grąžinimo dėžėje ir paliktą bibliotekoje iki gyvos galvos. O iš tiesų – apie mažą, kukurūzų laukuose pasiklydusį, beveik merdintį miestelį ir jo žmones – kuo skirtingiausius, savo miestelį mylinčius. Galime būti skeptiški ir katinų, ir kukurūzų atžvilgiu, bet skaitydami apie Diujį vis tiek pripažinsime: o juk įdomi knyga, o juk tokia, kurią perskaitęs drąsiai siūlai kitam.

Knygų, kuriose lojama ar murkiama, ypač trokšta vaikai. Ir tie, kuriems namuose leista turėti augintinį, ir kiti –­ apie keturkojį globotinį svajojantys, panašūs į Mažylį iš Astridos Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Jei kas paklaustų mūsų apie svarbiausius knygos personažus, žinoma, kad juos abu ir minėtume –­ Mažylį, Karlsoną, dar freken Bok. O juk tikrasis veiksmo variklis – šuo.

Ar pamenate? Lakusis Karlsonas pasirodo tik tada, kai Mažylis yra skaudžiai nuviliamas: jam atrodo, kad visą savo gyvenimą taip ir nugyvens be šuns. Visu savo nemenku stotu Karlsonas Mažylio tėvams pasirodo tik tada, kai šuo namuose pagaliau atsiranda –­ tikras, ne koks žaislinis.

Liūdesio apimtas ir kitos knygos pagrindinis veikėjas. Jo vardas Halas, jis auga turtinguose namuose, turi galybę žaislų. Tai Evos Ibbotson apysaka „Šuo ir jo berniukas“. Apie šią knygą verta šūktelti garsiau: dailiai iliustruota, itin tvarkingai maketuota, nepriekaištingai Danguolės Žalytės versta, stropiai redaguota. Tiesiog pavyzdinis leidinys. Nors imk ir demonstruok leidėjų seminaruose (jei tik tokie vyksta): vaikams knygas dera leisti taip. Reiklūs suaugę skaitytojai knygoje pasiges niuansų ar atspalvių: jei gėris – tai švelniausias, jei blogis – tai kvailiausias, bukiausias. Blogieji nubaudžiami, gerieji dosniai apdovanojami. Žodžiu, pasakojimas skirtas mažiau patyrusiam, tik pradedančiam skaitytojui. Galima sakyti ir kitaip: ši knyga uoliai tarnauja skaitymo skatinimui – visai kaip ištikimas šuo tarnautų šeimininko gerovei.

Bekeliaudama po mokyklas, viename Aukštaitijos miestelyje sutikau šeštokę Eglę, jau dabar žinančią, kuo nori būti: veterinarijos gydytoja. Ji skaito daug knygų, o didžioji jų dalis – apie gamtą. Taip jau sutapo, kad tą dieną, kai mudvi bendravome, ji pagaliau sulaukė, kol į biblioteką iš kitų skaitytojų atkeliaus jos ilgai laukta svajonių knyga.

Kokia? Jacko Londono „Baltoji iltis“ –­ tai, ką ne vienas mūsų godžiai skaitė vaikystėje ar jaunystėje. Nudžiugau, kad Londonas – tebegeidžiamas paauglių rašytojas. Ėmiau „Baltąją iltį“ skaityti ir aš. Ne tik ją. Viską, ką tik radau Londono ir apie Londoną –­ juk dabar jubiliejiniai žymiojo JAV rašytojo metai (1876–1916).

Ir žinote ką? Skaičiau neatsiplėšdama – kaip skaitydavau knygas kadaise paauglystėje. Laimei, skaityti dabar šeima nedraudžia, neprivalau slėptis su žibintuvėliu po antklode ar kulniuoti tamsią naktį į slaptąją vietą. Mišrūnas Baltoji iltis – šuo, jei gyvena vienišas gamtoje. Arba vilkas, jei gyvena su žmonėmis, kuriuos žmonėmis vadinti sudėtinga – jie pernelyg žiaurūs. Baltajai ilčiai autorius skyrė laimingą pabaigą, tačiau nepersaldintą, beveik įtikinamą. Suprantama, kad Baltoji iltis –­ tai pats J. Londonas, nuo pat mažens patyręs panieką, smurtą.

Kuo jis buvo? Tiesą sakant, nuo dešimties metų viskuo: platino laikraščius, dirbo konservų fabrike, piratavo, vogdamas austres iš jų veisyklų, o vėliau pats gaudė austrių vagis. Valkatavo – po visą Ameriką. Keliavo į Aliaską ieškoti aukso. O kaip buriavo!

Jis buvo viskuo, kuo įmanoma ar ne­įmanoma būti, bet svarbiausia: nuo jaunumės tapo uoliausiu, ištikimiausiu Oklendo bibliotekos skaitytoju. Mokėsi mokykloje – su pertraukomis, studijavo net ir universitete. Neilgai. Jį augino bibliotekininkai – moterys ir vyrai; kaip neauginti žmogaus, jei jis pats į knygų pasaulį veržiasi.

Lankydama mokyklas, atradau dar vieną vaikams ir paaugliams suvokiamą šunišką knygą. Neįtikėtina: jie, dabarties vaikai, gali nerimauti dėl Baltojo Bimo Juodosios Ausies visai kaip mes, kadaise tą knygą (ar filmą) pamilę. Jos autorius –­ Gavriilas Trojepolskis (1905–1995), sušaudyto stačiatikio šventiko sūnus, agronomas, medžiotojas. Jo aprašytasis seteris Bimas – inteligentas, niekaip nepritampantis Voronežo žemėje. Nei miške, nei mieste. Knygos pabaiga –­ žiauri, nė kiek nemeluojanti: sovietiniame pasaulyje padoriam inteligentui (net jeigu jis šuo) vietos nėra.

Tai tiek apie svarbias knygas – apie šuniškas. Beveik jau baigdama savo pasakojimą, losiu ir aš. Kaip jau rašiau, „Šuo ir jo berniukas“ išleista pavyzdingai. Ji – taip. O visos kitos, mano minėtos?

Tos, kurias esu parsinešusi iš bibliotekos – ir Lindgren, ir Londono, ir Trojepolskio knygos – atrodo graudžiai. Byrančios, aplamdytos, skaitytos nuskaitytos, dėmėtos. Tie vaikai, kurie gimę knygiais, jas skaitys. Kiti, kuriuos bandome skaitymu vilioti, net neprisilies.

Šis mano pasakojimas – galbūt iššūkis leidėjams. Gal – tik tykus kuždėjimas: senos geros knygos tebėra reikalingos, jas galima (privalu) jautria ranka atnaujinti.

O kad jau pradėjau rašinį nuo kačių, jomis ir baigsiu.

Ignalinos Trečiojo amžiaus universitetas (arba TAU) įsikūrė viešojoje bib­liotekoje. Esu šiek tiek pasipūtusi: jo studentams skaičiau pirmąją paskaitą. Manoji tema gal kiek nutolusi nuo to, ką dabar mėginu pasakoti. O gal ir ne. Ji skamba taip: „Jei mes gyvenome okupuoti, tai ar gyvenome?“

Tą paskaitos vakarą iki bibliotekos mane atlydėjo katinas Rūkas. Jis toks – mėgsta šeimininkus Ignalinos gatvėmis lydėti. Fakulteto dekanei Laimai And­rijauskienei leidus, paskaitos išklausė ir Rūkas. Jis kantriai sėdėjo ant mano kolegės žurnalistės Vidos Žukauskaitės kelių. Keisčiausia, kad Vida, katino nuo kelių nepaleidusi, sugebėjo paskaitą aprašyti, net nufotografuoti.

Ar manote, kad tuo didžiuojuosi? Na taip, šiek tiek. Tačiau pasipūtimas –­ tik paviršius. Man geriau ir ramiau, kai Rūkas žaidžia pievelėje prie bibliotekos. O jei nežaidžia, tai jaukiai įsitaiso prie jos slenksčio.

Bet geriausia... Tai, kas katinui ir žmogui lemta... Kai atitraukia Rūkas mane nuo kompiuterio, kai įsitaisome abu namuose šiltai, patogiai, jaukiai, kai aš skaitau, o jis kasosi kaklą į knygos kieto viršelio kampą, kai murkdamas sukiojasi aplinkui ir snūsta, užsnūsta.

Skaitydama mingu ir aš – žmogus, kuris augo tarp mūrų, kuris niekada vaikystėje jokio šuns nei katės neturėjo. Gamtą pažinau iš knygų. Iš tokių gerų knygų, kad dabar ne Vilniuje, o iš pamiškės, nuo ežerų, murkimo lydima savuosius pasakojimus jums rašau.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai