Dainora Kaniavienė. Stilingos tuštumos

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-26_nr._3556_skersveju-namai.jpg

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015.

Prozininkę Danutę Kalinauskaitę, įtariu, geriausiai pažįsta „Šiaurės Atėnų“ bendruomenė. Laikraščio numeriuose vis švysteli novelės, kuriose ne tik stilingai audžiamas tankus siužetas, bet išsiskiria ir autorės gebėjimas prasimušti pro kalbinius šablonus. Puošnus taupumas – taip kukliai mėginčiau įspėti rašytojos žodžio paslaptį. Gerai, o gal net taisyklingai iki nuobodumo, sukirptos novelės – teksto struktūra, išieškota sakinių melodika – ir stebina, ir liūdina. Viskas labai nuspėjama – net kulminacija. Retsykiais skaitant įsuka įspūdis, kad po skambia kalba lieka prasminės tuštumos. Stilingi skersvėjai. Bet, kokia laimė, jokių štampų! Kalbinių.

Jei atidžiai skaitėte pirmą pastraipą, turbūt pastebėjote, kad neigiu teiginius ir teigiu neiginius, žodžiu, lengvai kuoktelėjau ar likau nieko nesupratusi apie literatūros geluonį Kalinauskaitės novelėse. Deja. Būtent tekstų literatūriškumas sukėlė rimtų abejonių. Jaučiamas dirbtinumas, šlifuotės, nuspėjamos konstrukcijos, gausūs intertekstai vis vertė atsiminti naujosios kritikos, semiotikos, struktūralizmo teoretikus, kurie polifoniškame chore gieda toli gražu ne darniai, tačiau daugmaž visi sutinka, kad meninė emocija yra tiks­linga ir virsta kūrinio karkasu.

Tai, kad literatūriniai įvaizdžiai nėra tapatūs rašytojos biografinėms patirtims, kad tai tik žodžių ir jų ryšių semantinis pasaulis, patvirtina ir pati rašytoja interviu J. Tumasonytei* sakydama, kad visi panašumai su tikrove atsitiktiniai. Tekstas labai socialus, jei pokalbyje bandoma paneigti įvaizdžio skolinius iš gyvenimo. Bet tebūnie, kaip sako rašytoja, o ir nei josios, nei jos aplinkos nepažįstu, tad man prototipai nieko ir nesako: autorius mirė, yra tik tekstas ir t. t. Tebūnie šitaip. O ir Kalinauskaitės tekstas, nors ir labai socialus dėl atpažįstamų socialinių realijų, laiko ženklų, tačiau lengvai pasiduoda semiotikų ir naujosios kritikos teoretikų siūlomiems analizės būdams.

Gal dėl labai taisyklingos, nugludintos formos? Taip, būtent formos čia yra labai daug. Teksto formos. Juose yra ką paknebinėti: intertekstai, retesni žodžiai, metaforos tampa dar vienu klodu, išplečiančiu tekstą. Literatūrinių įvaizdžių jungtys dinamiškai veja siužetą. Daugiaprasmis sakinys savyje talpina ne tik pirminę, tiesioginę informaciją, bet ir, naudojantis kultūriniais kodais, kartais tampa neišsemiamu dugnu, – ir apima tuštumos jausmas, neapčiuopiamos prasmės gaudynės skersvėju išlekia nežinion. Tai lyg apie viską ir apie nieką: literatūrine kalba per kasdienos rūpesčius ir lūkesčius, taip juos ir paliekant vakuume, magiškai suvokiamoje laiko sąvokoje. Viena vertus, tiek kartų lietuvių literatūroje sentimentaliai kartotasi apie egzistencijos dūrius tiesiai į paširdžius, apie sunkų sielos alsavimą dienos rutinoje, kad klaikiai viskas susivienodina. Kita vertus, Kalinauskaitės metaforos, beje, kai kurios atėjusios ir iš pirmojo jos rinkinio „Niekada nežinai“, skatina suklusti, kokia graži gali būti lietuvių kalba. Elegantiški žodžių šokiai: gyvi iki šerdies ir tokie stilingai sentimentalūs, kad nė nepajunti, kaip apima nostalgija. Lyg skaitant Vaičiulaičio „Valentiną“ ar Šeiniaus „Kuprelį“. Sakau „lyg“. Bet retsykiais užsižaidžiama. Ir akys palieka kaip kosmosas. Tekstas kaip kosmosas. Be pradžios ir be galo. Visko per daug. Ir sluoksnių.

Jurgis Tarabilda. „Pro langą“, mediena, aerozoliniai dažai, 51 x 34,5, 2016
Jurgis Tarabilda. „Pro langą“, mediena, aerozoliniai dažai, 51 x 34,5, 2016

Ką gi, jei reikėtų skenuoti temas, daugiausia novelėse esama moterų ir namų jausmo... nebuvimo. Veikia nelabai laimingos moterys. Jos vis ieško ko neturi, neretai yra vienišos dviese, kaskart rankose laikydamos trūkčiojantį it nervas namų jausmą. Bet per skersvėjus jis vis išsprūsta. Iš čia ateina siužeto kinematografiška dinamika, palengva išsukanti būsenų, juslių šokius. Apie ką norėtųsi patylėti, bet nebepakeliamas nepatogumas išprovokuoja kalbėti. Būtent apie tai yra novelė „Pakeleivė“, mano galva, sutalpinanti neįmanomai skirtingus dalykus: vidinę laisvę ir pasirinktus sociumo kalėjimus, sąmoningą suvokimą ir abejingumą, gyvenimą akimirkoje ir visur, išskyrus dabar. Kalinauskaitė pasakoja apie šeimą ir didįjį jos sprogimą, kurį išprovokavo netikėtas įvykis, tiks­liau – pakeleivė, o dar tiksliau – aštrios charakterių briaunos, skirtingai gludintos gyvenimiškų aplinkybių.

Taip pat vienišai dviese gyvena ir novelės „Norėčiau būti Karenina“ personažė. Būtent čia rasta citata taikliai nušviečia vieną iš novelių teminių sluoksnių:

Kartą ji pravirko, ne, ne iš laimės – iš laimės neišsipildymo, juk neišsipildymas, kaip ir bet kokia stoka, dažnai yra kur kas daugiau negu pati laimė, pats turėjimas, nors mums ir atrodo priešingai, o to kitko, apie ką čia pagalvojote ir ko tikėjotės, tarp jų ir nebuvo. (...) šį jos praeities inkliuzą uždarė kaip perlą kriauklėje (p. 149–150).

Aišku, personažėms nutinka daug visko, kaip ir įprasta kanoninėse novelėse, tačiau pagrindinis virsmas įvyksta viduje: senas pasaulis, seni žinojimai neretai skaudžiai dūžta. Iš šukių išsirita pasaulis, tiesa, ne visada šviežias, neretai po sudrebėjimo viskas lieka taip pat, nes:

Ką mes, po velnių vienas apie kitą žinome? Ką – tikro? Maža kas ką pasako, maža kas kokį akmenėlį dėl intrigos pamėtėja, maža kas kokią vinį įkala. Ar net ir visai tave prikala. Prie ko? Prie to paties. Ir tas pagrindas... Kad ir koks jis atrodo šiais laikais pasenęs, kito, už jį geresnio, per tūkstantmečius taip ir neatsirado (p. 108).

Ir daug tokios skaudžios savianalizės išsprūsta ir iš personažo (-ės), ir iš pasakotojos žiūros, rodos, šiuo atveju, išprovokuotos paprasto veiksmo – sofos pirkimo. Bet juk novelėse taip būna. Vienas įvykis dramatiškai išprovokuoja visų žinojimų griūtį ir saugus, izoliuotas pasaulis atsiveria, sykiais pūliuodamas, sykiais šviesa apakindamas aplinkinius, nelygu, kas viduje. Nesenstantis siužetas – juslių literatūra, kurios pamatas – žodžio švarumas. Nėra aiškaus žodžio, nėra ir novelės. Tuo įtikino dar Biliūnas, Vaičiulaitis, Šeinius. Jų tradicija seka ir šioji autorė: ilgi, tačiau sintaksiškai tvarkingi sakiniai išsivynioja net per pusę lapo, bet skyrybos ženklai leidžia ir įkvėpti, ir atsikvėpti, nuolatinis reiškinių vertinimas, o nesyk ir tyli didaktika, retoriniai sušukimai, parodantys, kaip manyti ir skaitančiajam, dažnas pasakotojo susitapatinimas per įvardį „mes“, leidžia ne tik jausti jungtį, bet ir išsiskiria taip dabar pamėgtojo ir aukštinamojo individualiojo „Aš“ sraute.

Skaitymui reikia kantrybės. Siūlau ne daugiau negu vieną novelę per vakarą. Nes galima prasliuogti paviršiumi, tikrai galima. Bet ar verta? Prozos poe­zija, skolinuosi pavadinimą ir pasikartoju –­ lyg vyniotum ugnį į popierių.

*www.kulturpolis.lt/interviu/rasytoja-danute-kalinauskaite-feisbukas-zmogu-persviecia-kaip-rentgenas.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai