Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Antanas Sheshi. Dvi knygos, įrodančios, kad Mikutavičius nėra visiškas melagis

antanas6.png

Ar išgirdę populiarios M. Mikutavičiaus dainos žodžius „Kaip gyveni? –­ Gerai! – Kaip tu jauties? – Laimingas!“, nepagalvojate, kad kažkas čia ne taip? Juk dainuojama apie Gedimino bokštą ir Klaipėdos uostą, taigi – apie Lietuvą. Bet kiekvienam, pasklaidžiusiam rytinę spaudą ar mačiusiam kelis vakarinius TV reportažus, akivaizdu, kad atsakydami į šiuos klausimus dauguma tautiečių rinktųsi visai kitokius žodžius...

Todėl visada džiugu aptarti kūrinius, kurie neprisideda prie visuotinės (dargi ir mentalitetą formuojančios) negatyvumo sklaidos. Šias dvi knygas, visiškai skirtingais būdais kalbančias apie, atrodytų, menkai panašius dalykus, pirmiausia sieja šviesus požiūris. Į aplinką, gyvenimą, istoriją. Į savitą pasaulio grožį atskleidžiančias nuotrupas.

b_200_308_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-26_nr._3556_duokit_frak.jpg

„Duokit fraką: tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės“. Sudarė Akvilė Žilionytė. – V.: „Tyto alba“, 2015.

„Čia tokia jau, žinoma, visai pasilinksminimui“, – taip trumpai ir aiškiai man buvo pristatyta A. Žilionytės sudaryta knyga, kai po ilgokai užtrukusios naujesnių leidinių peržiūros vis negalėjau apsispręsti, apie kurį iš jų vertėtų parašyti. Padriką trumpų straipsnelių, surankiotų iš įvairios (kartais visai negirdėtos) tarpukario periodikos, kolekciją, vietomis iliustruotą faksimiliniais vintažinės reklamos ar erotikos pavyzdžiais išties galima laikyti „troleibusinės“ lektūros etalonu. Knyga nereikalauja specialaus susikaupimo, ją galima skaityti nuo bet kurios vietos, ji leis sėkmingai atsipalaiduoti niūrią dieną. (Beje, paplitusi nuomonė, jog Lietuvoje dangus apsiniaukęs dažniau nei aplinkiniuose kraštuose, tėra eilinis mitas, galbūt liudijantis tą patį žiniasklaidos negatyvo poveikį.) Tiesa, ar pastebėjote, kad dauguma skaitančiųjų troleibusuose varto nelietuviškus leidinius? Lietuviškų skaitinių, tinkamų tokiam atvejui, kol kas trūksta.

Todėl „Duokit fraką“ pirmiausia dera pristatyti kaip retokai pasitaikančio tipo leidinį. Rinkinyje nebandoma pinti int­rigų ar gramzdinti skaitytojo sentimentų liūne, leidžiant laisvai pasirinkti labiau sudominusį fragmentą. Anotacija, teigianti, kad „šioje knygoje-laikraštyje gausu odekolono, muilo ir kvepalų“, tikrai nemeluoja. Šių sudedamųjų dalių čia nestinga tiesiogine (ypač reklamos faksimilėse) ir perkeltine (dažniausiai –­ tekstuose apie nederamą, palyginus su ankstesniais laikais, elgesį) prasme. Kita vertus, knygos sudarytoja „Pratartyje“ ne be reikalo perspėja: „Laikraščiai nėra patikimi liudininkai, juose dažnai atsiranda ir to meto autorių interpretacijų, klaidų ir klejonių.“ Beje, šios klejonės –­ kone įdomiausia rinkinio dalis. Atrodytų, kad prabėgus aštuoniems ar devyniems dešimtmečiams dauguma jų turėtų būti lengvai įžvelgiamos, bet, žiūrėk, skaitai, kaip anglų mokslininkui Kamerūne „visi baldai įaugo į aslą, išsišakojo ir pradėjo net žydėti“ (p. 38), ir suvoki, kad išsiaiškinti aprašomos situacijos realumo neįmanoma... (O atskleisti daugelį šiandienių portalų autorių nusiklejojimų gerokai lengviau.)

Žinoma, lyginti specialiai atrinktų senosios spaudos ištraukų rinkinį su šiuolaikine žiniasklaida nėra visai korektiška. Bet dažnu atveju savotiški sugretinimai tiesiog piršte peršasi. Itin artima dabarčiai tematika pasižymi skyrelis „Kas girdėt Lietuvoj“. Čia aptiksime ir pasakojimą apie girtiems bernams grįžtant iš vestuvių užsidegusią kepurę (p. 50), ir pranešimą apie ūkininkus, reikalaujančius „registruoti visus tuos, kurie nieko nedirba, o yra gerai apsirengę, išgeria ir pakortuoja“ (p. 43), ir net žinutę apie dėl žmonos mirties sielvartaujančio rabino iškritimą pro trečio aukšto langą (p. 58). Nesunku pastebėti, kad dauguma su žydais susijusių atgarsių (kurių šiame skyrelyje gausu) – ne itin teigiami. Taip, kartais net skaitant kelionei troleibusu pritaikytą literatūrą galima užsiduoti rimtų klausimų... Apie gilias antisemitizmo šaknis ir apie tai, kodėl T. Venc­lovos ar R. Vanagaitės pasisakymai apie lietuvių ir žydų nesugyvenimo ištakas iki šiol taip erzina daugumą tautiečių.

Tačiau didžioji tekstų dalis tikrai skirta atsipalaidavimui. Iš aštuonių skyrelių mažiausiai susikaupimo reikalauja (ir kartu linksmiausiai nuteikia) paskutinysis – „Skelbimai“. „Lietuvaitės. Kurios domitės pasauliu, ir mylėti mokėsit, rašykit vasarojančiam Lietuvoj Amerikos lietuviui. Tikslas vedybos. (...) Foto ir biografija būtinai“ (p. 211), – nagi, išvardykit bent penkis skirtumus (jei nekreipsime dėmesio į kalbos stilių) tarp šio tekstuko ir nūdienos spaudoje bei internete gausiai šmėkščiojančių skelbimų. Gal tik popieriaus spalva (knygą apipavidalinusi A. Puikienė puslapių fonui parinko nuo laiko pageltusių laikraščių koloritą) juos ir skiria.

Tad skirtumų geriau neieškoti. O štai įsimesti „Duokit fraką“ į rankinę, planuojantiems kur nors keliauti ar sėdėti eilėje prie gydytojo kabineto, – tikrai patartina.

b_200_242_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-26_nr._3556_prisijaukinant-vilniu.jpg

Edmundas Gedgaudas. „Prisijaukinant Vilnių“. – V.: „Versus aureus“, 2015.

„Ant mažų lapelių užrašinėdamas atsiminimų nuotrupas kartais pasijuntu taip, tarsi įdėmiam klausytojui jas pasakočiau mums vaikštinėjant po Vilnių“, – taip prasideda naujausia Edmundo Gedgaudo knyga. Šiame sakinyje telpa esminiai leidinio raktažodžiai. Atsiminimai, nuotrupos, pasakojimas greta esančiam įdėmiam klausytojui. Ir kelionė po Vilnių, kaskart už kampo atsiveriant naujiems fragmentams, kuriuos įžvelgti ir prisiminti su jais susijusius žmones bei įvykius dažniausiai galima tik žiūrint specifiniu rakursu. „Prisijaukinant Vilnių“ primena iš lėto sklaidomą dienoraštį. Kažką nesusidomėjęs praverti, kai kuriuos puslapius perskaitai atidžiau. Regis, skaitai pats sau, vienas, tyloje, bet kartu vis jauti – autorius aiškiai linkęs padėti, kartais nuvesdamas prie svarbesnių skilčių ar pakomentuodamas giliau slypinčius sutartinius ženklus. Ir žodžiai tam būtini ne visada: kartais užtenka įdėmiau įsižiūrėti į maždaug pusę knygos puslapių užpildžiusias autoriaus nuotraukas – savotiškus langus į „Vilniaus būtąjį laiką“*.

Mėginimai tiksliai apibūdinti šios E. Gedgaudo knygos žanrą kažin ar būtų vaisingi. Leidinys sunkiai telpa į griežtus klasifikavimo rėmus. Bene labiausiai jį norėtųsi vadinti „pusiau albumu –­ pusiau esė“ (ko gero, būtent taip knygą traktavo ją maketavęs dailininkas S. Bajorinas). Kita vertus, deramai suvokti autoriaus minčių raiškos būdą šiuo atveju, matyt, įmanoma tik skaitant pačią knygą. Nors taip pat sulipdyta iš menkai susisiejančių fragmentų, ši knyga, kitaip nei A. Žilionytės sudarytoji, nėra skirta skaityti visuomeniniame transporte. Paskiri teksto dėmenys čia gerokai ilgesni, o smulkios detalės reikalauja daug gilesnio įsiklausymo, įsigyvenimo, pilnesnio praeities atspalvių pajautimo... Dažnai, benarstant primirštais ar išvis menkai girdėtais vardais nusėtus epizodus, prireikia ir aiškesnių, konkretesnių, kone enciklopedinių žinių apie aptariamus faktus, asmenybes, jų ryšius. Autorius aiškiai tikisi labiau susikaupusio ir kartais net po papildomus šaltinius pasikapstyti netinginčio skaitytojo dėmesio. Nepopuliarios dabar tokios – ramybės, žinių ir atsidėjimo reikalaujančios – knygos, ak kaip nepopuliarios...

Bet kitokia ši knyga vargu ar galėjo būti. Norintiesiems suvokti kodėl, siūlyčiau pagūglinti autoriaus vardą ir pavardę. Daugybė fragmentų, užuominų, nuorodų apie publikacijas, leidinius, vietomis sumirgantys paminėjimai įvairių organizacijų, komisijų, redakcinių kolegijų narių ar apdovanotųjų sąrašuose. Ir jokios apibendrinančios informacijos. Tik tos pačios nuotrupos, pavienės skiautės, iš kurių (kaip ir knygoje) kiekvienas susidėlios sau labiausiai priimtiną vaizdą. Neapleidžia įspūdis, kad E. Gedgaudas kartais tyčia linkęs išlikti paslaptingas ir menkai pažįstamas tiems, su kuriais tiesiogiai nesusidūrė, taip praplėsdamas individualaus savo kūrybos matymo galimybes. Daugumoje E. Ged­gaudą mininčių šaltinių šalia pavardės aptiksime įrašą „muzikologas“. Bet tai – tik oficialioji knygos autoriaus profesija. Jo interesų spektras driekiasi nuo istorijos iki fotografijos, dažnai užsukant į tokius meno, mokslo ir sakralumo sankirtų užkaborius, kuriuos dauguma aplenkia ar net neįsivaizduoja esant. Viskas ne tik apeita, bet ir išvaikščiota, nuodugniai prisiminta, susieta.

Ši vaikščiojimo po šalia esančią ir dažnai nežinomą ar nepastebimą istoriją dvasia juntama visoje knygoje. Dažnai tai panašu į nerūpestingus prisiminimus apie konkrečius įvykius, personas, vietas. Bet už nerūpestingumo slypi ištisi apmąstymų klodai. Autoriui nesunku pereiti nuo pasakojimo apie netyčia prisijaukintą ir visų Žvėryno gyventojų pamiltą šunelį Družoką prie muzikologų konferencijoje aptarinėtų temų, per Poznanės universiteto polonistų vakarėlį užtrauktų filaretų dainų siužetų, nepraleidžiant ir savitu laikmečio koloritu prisodrintų detalių: „Uždarau išorines duris plaštakai malonia, išlenkta vario rankena, gal namo vienmete. Ją išlupo įsisiūbavus metalo supirktuvių veiklai“ (p. 124).

Knygos pavadinimas itin tinka jos dvasiai: Vilnių šiame leidinyje mėginama ne pateikti ar apibūdinti (juo labiau ne supažindinti su juo skaitytoją). Miestą čia tiesiog stengiamasi prisijaukinti. Tokį, koks jis yra. Ir kartu – suvokti, kodėl jis tam tikrose vietose atrodo, skamba ar kvepia būtent taip. E. Gedgaudui tai sekasi padaryti labai paprastai, neįmantraujant, tiesiog nupasakojant atmintyje retsykiais nubundančias scenas. Kad ir įspūdžius po kelionės į užmiestį bei Margaritos Dvarionaitės reakciją:

Kažkada, kai pavasarėjant ji man pasipasakojo nuklydusi ir į tolesnius miesto pakraščius, prasitariau apie anuometinį savo požiūrį į kovo mėnesį tokiose vietose gana savotiškai jaučiamą „bundančios žemės“ dvelksmą, nes priemiesčiai pavasarį sveikina kvapų puokštėmis, ne itin primenančiomis Verbų sekmadienio rytą prie Aušros vartų. Sužinojau, kad vengdamas pamazgomis ar dar kuo nors laistomų daržų, aš skurdinu savo pavasarius. Girdi, čia juk Vilnius, ir tik jame nuo vietų, kur gali įkvėpti provincijos oro, iki fotografuojamų, garbinamų (nors toliau yrančių arba ir griaunamų) architektūros grožybių nueini nepavargdamas, o pakeliui dar pamatai keistą kažkokios palėpės langelį ir pajunti, kad būtent dėl jo visa siena tebealsuoja (p. 133–134).

Gal čia ir slypi didžioji E. Gedgaudo magija: visos – svarbios ar nesvarbios, stambios ar smulkios – detalės šioje knygoje spinduliuoja bendravimo džiaugsmu. Tuo, ko trūksta daugeliui vakarais garsiai plėšiančių M. Mikutavičiaus žodžius, bet dažniausiai jau kitą rytą manančių, kad viskas aplink šlykštu ir neteisinga.

* www.lrt.lt/radijas/anonsai/5457/_muzikiniame_pastise_muzikologas_edmundas_gedgaudas.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai