Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Dmitrij Gluščevskij. „Šlovė Cezariui!“: scenaristų kerštas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Brolių Coenų naujasis filmas nieko nenustebins. Jame netikėtai nenušaus Brado Pitto, pasislėpusio spintoje, o kitas merginų (ir ne tik) numylėtinis Javieras Bardemas nevaidins blogiuko su šlykščiausia visų laikų šukuosena. Ne, „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, 2016) pasakoja viso labo apie sunkiai dirbantį aukso amžiaus Holivudo „fikserį“ Edį Maniksą, kurio atsakomybė –­ prižiūrėti didelio biudžeto filmų kūrimo eigą ir spręsti aktorių bei pačios studijos įvaizdžio problemas. Eilinės krizės metu (besibaigiant filmavimui dingsta pagrindinis aktorius) su Coenams būdingu tikslumu ir sąmoju žiūrovui pa­rodomi ir visi kino industrijos užkulisiai. Tačiau, kaip įprasta, šis šurmulys –­ ne tai, kas atrodo.

Coenai gręžiasi į Holivudo virtuvę jau ne pirmą kartą. Savo „Bartone Finke“ broliukai vos jos nesudegino. Ten Holivudo pragaro liepsna buvo parodyta beteisio scenaristo, smaugiamo grobuoniškų prodiuserių ir aktorių pasaulio, akimis. „Cezaryje“ perspektyva keičiasi: išnaudojami scenaristai ima revanšą su Karlu Marksu priešaky (kritikai šioje vietoje prisimena Jay’aus Roacho „Poną Trambo“ („Trumbo“, 2015), bet aš negaliu negalvoti apie 2008 m. Amerikos rašytojų gildijos streiką), o ugnį keičia vanduo.

Kartu su rašytojais nuo bėgių lekia ir visas naujojo Coenų filmo scenarijus, keičiantis žanrus kaip pirštines. Čia yra visko: nuo istorinio epo su togomis ir sandalais iki miuziklų su sinchroniniu plaukimu arba šokančiais jūreiviais (Channingo Tatumo šlovės valanda), me­lodramos, vesternų ir – kaip be jo –­ nakties prieblandoje išdygstančio film noir su cigarečių dūmais ir užkadriniu balsu.

„Šlovė Cezariui!“
„Šlovė Cezariui!“

Žaidimų esama ir daugiau. Ko vertas vien absurdiškas sovietų povandeninio laivo pasirodymas ir šuniukas Engelsas, plaukiantis į šviesią komunistinę ateitį, kapitalui – pačia tiesiogiškiausia prasme – skęstant jūroje. Režisierių pastangomis ribos tarp pagarbių linktelėjimų ir parodijos išsitrina kartu su žanro ribomis, dekonstruojant kino struktūrą daug subtiliau nei šiuo metu „Vingyje“ rodomo „Deadpoolo“ žaidimai su ketvirtąja siena. Ir smagiausia, kad šio spektaklio metu tiesiog neįmanoma nesijuokti.

Tačiau nepaisant daugelio komedijos elementų, „Šlovė Cezariui!“ turi dvigubą dugną ir tik apsimeta stilizuotu farsu apie Holivudą. Šia prasme net pagrobimo siužetas tėra formalus pradinis taškas, todėl ir išsisprendžia be jokios pastebimos įtampos. Galiausiai pasirodo, kad filmas – apie religiją: ne veltui veiksmas prasideda ir baigiasi klausykloje, o jo personažų kuriamas epas, davęs pavadinimą ir Coenų kūriniui, pasakoja apie Jėzaus apsireiškimą ir ciniško romėnų karininko atsivertimą į krikščionybę.

„Šlovė Cezariui“ – tai tokia koeniška „Paskutinio Kristaus gundymo“ („The Last Temptation of Christ“) versija. Skirtumas tik tas, kad formaliai čia prarandamas ne tikėjimas, bet George’as Clooney, o ir gundomas – anaiptol ne Jėzus. Pastarasis čia matomas tik dalimis, ir net pats suabejoja (veltui), ar yra pagrindinis personažas. O būtent Edis Maniksas, bėgiojantis mitologinio Holivudo audinio siūlais tarsi triksteris, tampa pagrindiniu keliautoju, ieškančiu prasmės už sapnų fabriko širmos.

Ar viso gyvenimo vertė – tiek pat iliuziška, kiek ir kino kuriama tikrovė? Panašu, kad Joelis ir Ethanas Coenai linkę atsakyti į šį klausimą teigiamai: šiaip ar taip, menas juk imituoja gyvenimą, tiesa? Tačiau, prisipažindami meilę didžiajai kino iliuzijai jie vis dėlto baigia pozityviu akordu: kad ir kokia efemeriška, ją verta palaikyti. Tereikia trupučio tikėjimo.

b_600_292_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-26_nr._3556_Ceasar2.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai