Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Dailininko laiškai iš Karaliaučiaus

Sovietmečiu didžioji dauguma menininkų turėjo tarnauti armijoje. Ne išimtis buvo ir dailininkas Vladas Žilius (1939–2012). Ką tik baigęs Vilniaus dailės institutą jis buvo išsiųstas į Karaliaučiaus sritį. Vienas po kito pradėjo plaukti laiškai žmonai Aldonai. Žilius juos rašė ant bloknoto lapelių tarytum dienoraščius.

Vlado Žiliaus piešiniai
Vlado Žiliaus piešiniai

„Štai jau ir kariaujam. Sėdžiu didelės aikštės pakraštyj, aplinkui aukštos liepos, o už jų eilės raudonų raudonų stogų. Tai mūsų kareivinių aikštė, viskas čia statyta vokiečių, viskas griežta ir kartu savotiškai gražu. Beveik visur gotika. Žiba raudonos plytos, aštrūs namų kampai ir ryškiai raudoni stogai. Ar galvojo Hitleris statydamas kažkada čia kareivines, kad kada nors čia vaikščios ir gyvens kareiviai, bet visai ne vokiečiai?.. Visas miestas toks, visas miestas – tai ištisos kareivinės. Kažkada jis vadinosi Insterburg... Civilių čia beveik nėra. Miestas didelis ir kadaise, matyt, buvęs labai gražus. Tebestovi ir dabar kažkokia gotikinė katedra su špilium, aukštai iškylančiu į dangų, ir dar bažnyčia, gal ir daugiau yra kas gražaus, bet nieko dar nemačiau (ir artimiausiu laiku nematysiu, turim bent mėnesį ar daugiau išbūti tik kareivinėse), su įdomumu vaikščiosiu po miestą, kai bus galima, nors čia perspektyvos atrodo gana pilkos...“

„Braidom po purvynus beveik iki kelių, kasam griovius, landžiojam po triūbas, patiestas skersai kelio vandeniui nubėgti. Kam visa tai? Kokia viso to prasmė? (...) Bėga keisčiausios dienos, keisti įspūdžiai, niekas nežinome nei kam, nei kodėl, beprasmiškiausias judėjimas, o juk tame visos armijos esmė, matyt.“ Kitame laiške priduria: „Jaučiuosi kiek sujauktas. Dar metai... Metus nieko nedirbsiu, galvoju ir baisu darosi, norėčiau negalvoti, – nieko neišeina. Ką gi, čia nieko nepagreitinsi, į čia tik pakliūti lengva, o išeiti... Atveža naujokus, vaikai plikagalviai, išsigandę dairosi; visi stengiasi atsigriebti ant jų, trys metai jiems prieš akis, ir kokie metai; baisiausia žiemą, kada būna mokymai. Niekam čia nesvarbu, ar ligą kokią susigriebei, ar psichiniai koks kvailas liksi, daug yra tokių, kurie ir neišlaiko, prieš pat išvažiuojant iš Černiachovsko gretimam pulke nusišovė vienas kareivėlis, ir tarnavo jau trečius metus, kiti šokinėja pro langus iš penkto aukšto arba po mašina puola... Nebesistebiu dabar, „gyvenimas čia dievo duotas“.“

Kaip atsvarą tokiai niūriai aplinkai dailininkas labai daug piešia. Nuolatos nešiojasi pieštuką ir bloknotą. Kiekvieną laisvą minutę, kiekvieną laisvą sekundę – piešia. Namus, bažnyčias, kareivines, kareivius, medžius, laukus, pievas. „Džiaugiuosi, kad galiu čia piešti, tai vienintelis tikras malonumas.“

„Šiandien buvom už miesto maudytis. Beeidamas žvalgiausi, viskas lyg ir matyta, bet kartu ir svetima. Prie duonos gatvėj stovi milžiniškos eilės... Kai važiavom traukiniu per buvusią Prūsiją –­ lygumos, lygumos, pievos, miesteliai raudonų plytų ir dar raudonesnių čerpių stogais, gražu, bet niekur nėra sodybų, nėra žmonių, kraštas tuščias, o koks tai turtingas kraštas, kokios čia turi būti žemės, jos visai nedirbamos.“

„Gyvename palapinėse. Darbą pradedam šeštą ryto, miegoti einam dešimtą vakaro. Naktys tamsios, lyja, barbena į palapinės stogą. Labai įdomiai maitina: bulvių košė – tik bulvės ir vanduo, arba makaronai – tas pats, pietums sriubos samtis, irgi tik vanduo, riebalų nėra, duona, mėsos nėra, o kasam griovius... Jei anksčiau, kol nekariavau, man būt kas pasakęs apie tokią tvarką – būčiau nepatikėjęs! Taigi, gyveni –­ vis ką nors nauja pamatai.“ „Vis tik kaip mes izoliuoti, ir kartais net iki kokio absurdo: mūsų grupės viršininkas uždraudė klausytis bet kokios kitos stoties, išskyrus Maskvos! O, Viešpatie, jei būčiau savo ausim negirdėjęs – nepatikėčiau! Tiesiog košmariškas bukumas, žmogaus kultūra sunykusi iki nulio, apskritai, sunku įsivaizduoti ir patikėti.“

„Keliai, kuriuos čia matau, daro man įdomų ir keistą įspūdį. Tai griuvėsiai kažkada žydėjusios civilizacijos, jie vieninteliai ir teišliko. Jie labai gražūs, medžiai abejose šalikelėse, sodinti didžiuliai medžiai, bėga jie dangaus fone iškėlę savo nuogas šakas lyg gyvi, gražiausias ažūras. Apleisti keliai, niekam nereikalingi, išdaužytas asfaltas, – tazikai važiuoja kur tiesiau, žmonių nėra, aš pasiilgau gyvenamų vietų, gyvybės, viską nusinešė karas, liko išrausti, pilni minų laukai...“

„Jau kelinta diena paišinėju klube visokias fizionomijas –­ kabins aikštėj. Čia pat gretimam kambary, kur dirbu, ruošia pašarvot kareivį, mirė operuojant apendicitą, įsivaizduok, kokia čia tvarka – nėra specialistų, kurie sugebėtų padaryti net apendicito operaciją! Muzikantas, gerai pažinojau, jaunesnis dar už mane! Visiems čia nusispjauti į tai, niekam nei šilta, nei šalta, kaip niekas armijoj nepasikeitė nuo Remarko, Hemingvėjaus ar Oldingtono romanų laikų... net juokinga, kartais iki mažiausių smulkmenų tas pats! Nors dabar ir ne karas.“

„Kiek pamačiau per tas paskutiniąsias dienas žalumos, laukų plačiausių, kelių, kur beeitum, visur aplink tik pievos, pievos ir pievos, žolė aukšta iki juosmens, visur visur, ir niekas jos čia nešienauja! Kažkoks įspūdis, lyg būtų tyčiojamasi iš žemės. Juk tų pievų užtektų aprūpinti visam Pabaltijui! Brendam, šnopuojam perkaitę, šaudom į pasirodančius taikinius, vėl brendam tolyn ir vėl šaudom, po 7–10 kilometrų tokio „kroso“ jautiesi kur kas liūdniau negu po 30 kilometrų slidėm!“ „Pas mus vis lyja ir lyja, specialiai matyt tokia bjauri vasara, kada aš armijoj. Dienos atrodo sustojo vietoj, nei į priekį, nei atgal, liepos mėnuo tęsiasi be galo. Kada ta velniava baigsis, gyvenant čia minioj silpnapročių galima ir pačiam sukvailėti.“

b_300_472_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-26_nr._3556_Kareivines.jpg

„Dirbu šiandien tokiam lauže, kur daug visokių geležinių dėžių ir kurios vadinamos tankais. Man patikėta nudažyti kai kuriuos skardos gabalus, bei perdažyti kelio rodykles, sakė, jei pavyktų pakenčiamai padaryti, tai duotų net ir tvorą nudažyti!.. Aišku, didelis pasitikėjimas dailininku visada jaudina, –­ dirbu su įkvėpimu.“ „Vakar naktį iki ketvirtos ryto šaudėm, pasižymėjau ir buvau apdovanotas 150 gr sausainių?!!! Viešpatie, ir iki ko aš nusigyvenau. Nežinau, ar juoktis, ar ką...“ „Vėl dirbu klube. Nėra nei dažų, nei pendrelių, nei popieriaus, o reikalauja, kad būtų padaryta gerai ir greitai, greitai tai dar išeina, bet gražiai –­ ne, ir taip jau ne, kad man pačiam bloga darosi. Ką tik numeninau Malinovskį, atėjo vienas didelis viršininkas, klausia ką aš baigęs, sakau, kad veterinarijos akademiją, jis sako „неплохо неплохо рисуешь!..“

„Kartais (ir vis tankiau) man ima atrodyti, kad iš viso nebežinau, kas tai yra gyvenimo prasmė, kam žmogus gyvena? Ar tik iš inercijos, tik instinktyviai bijodamas mirties kaip ir kiekvienas gyvulys; sako, prasmė darbe, betgi juokinga, juk darbas tai pats elementariausias ir kartu gyvuliškiausias gyvybės palaikymo elementas! Nedirbsi – nudvėsi badu! Sako, gyvenimas įgauna prasmę, jei žmogus turi tikslą, bet bėda, man kartais atrodo, kad aš neturiu jokio tiks­lo! Dvidešimt šešerius metus sugaišau, kad kažką įgyčiau, kad už kažko užsikabinčiau, ir staiga pasirodė, kad aš nežinau, ką su visu tuo daryti!“

„Juokas ir tiek. Rafaelio madonos, kabo Renuaras Luvre ir kiti, gyvena milijonai žmonių ir milijonai nėra nei viena ausim girdėję apie juos, ir gyvena toliau, ir nejaučia jokio trūkumo dėl to, kad negirdėję, pragyvens ir jų anūkų anūkai... Juokas. Viskas yra turbūt kur kas sudėtingiau, su kuo pasitarti? Kas gali duoti atsakymą, tokį, kokio nesu girdėjęs. Žodis žodin žinau, ką atsakytų kolega, žinau, ką atsakytum Tu (beje protingiausiai, ir man būna daug lengviau), suglumtų gera mergaitė Monika, sakytų kam tokios mintys, jei galima gyventi ir nieko negalvojant.“

„Gyventi norisi, bet kartu kiekviena diena – šlykštynė, džiaugies vakarui atė­jus, kad pagaliau nusidangino ji velniop ir niekada nebegrįš, o juk turėtų būti priešingai. Atsitiktinai pasirinkau dailininko profesiją, ar išeis kas su ja, imu abejoti. Katinas (tapytojas Leonas Katinas, 1907–1984, – red. past.) sakė: „Arba ta profesija padaro žmogų laimingiausiu, arba priešingai – tyčiojasi visą gyvenimą.“ Man kartais atrodo, kad pakliuvau į kažkokį vidurį: vos ne su pasišlykštėjimu ir blogai slepiama panieka žiūriu į bet kurios kitos profesijos žmogų ir kartu jaučiu, kad aš taip pat įsikūriau ar bandau įsikurti ne savo vietoje, bet kuo kitu galėčiau užsiimti – neturiu nei mažiausio supratimo! Jaučiuosi atbukęs ir tuščia galva, daug kas atrodo banalu ir naivu... Kas tai – dvasios senatvė?“

Net kai baigė karinę tarnybą, Žiliaus sovietų armija nepaleido, vyresnybė spyrė, kad jis įgytų karininko laipsnį, kiekvieną vasarą komisariatas jį šaukdavo, Vilniuje, Šiaurės miestelyje, vykdavo kursai, ten turėdavo ir gyventi. Net tada, kai Žilius buvo priverstas emigruoti ir jau dvejus metus gyveno JAV, Vilniaus m. Lenino rajono karinis komisariatas vis dar siuntinėjo užklausas, ieškodamas atsargos karininko Vladislovo Žiliaus, Juozapo, g. 1939 m. Užklausoje, adresuotoje Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos ypatingajam skyriui, rašoma: „Pasak Sluckio gt. namo gyventojų yra netikslių duomenų, jog Žilius išvyko nuolatos gyventi į užsienį, prašome patikrinti ir pranešti pulkininkui Žilinskui.“

Parengė Rasa Bačiulienė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai