Ramunė Brundzaitė. Ciklas Upė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

IŠTAKOS

2-asis troleibusų parkas, Justiniškės:
šešiolikto maršruto troleibusas su nareliu, vardu Ciklas,
pramerkia savo vienintelę akį
1-asis troleibusų parkas, Antakalnis:
antro maršruto troleibusas, vardu Upė, nusižiovauja

vairuotoja balnoja Upę, švelniai šluosto šonus,
pereina per saloną, surenka užsilikusias šiukšles,
tikisi, kad šiandien Upei į vidurius nieks neįrėš jokio
necenzūrinio
Upė ir Ciklas pasiruošę pradėti maršrutą

Kita stotelė – Raudonojo Kryžiaus

gimiau Raudonojo Kryžiaus
ligoninėje
man buvo penkeri, kai atvežė tėtį
1993-ieji
tais metais Lietuvą lankė
popiežius, ėjom į ligoninę, gatvės atitvertos nuo šaligatvių
žmonės spaudė prie širdies
abrozdėlius,
laukė Jono
Pauliaus II, mama vedėsi mane už rankos,
kažką pasakė policininkui, ir mus praleido

kas po avarijos matė tėčio automobilį
stebėjosi, kad vairuotojas liko gyvas
po keliolikos metų gerdavom Raudonojo Kryžiaus ligoninės
kieme, šalia Rašytojų sąjungos
jungdamiesi į svaigią girtuoklių
vienatvę
po antro tėčio infarkto
kas rytą eidavau prie lango
patikrinti, ar nestovi
mašina su raudonu kryžiumi
naktį į tėvo dieną, pernai,
piešiau atviruką, jame liūdnas žvejys
gaudė trečią savo gyvybę
mano tėtis yra katė
tėti tėti,
kiek gyvybių turi?
kiek dar liko?

Kita stotelė – Zoologijos sodas

mes buvom sutūpusios vienatvės
zoologijos sode:
tingios koalos,
miklūs stepių pelėnai
besistumdantys tarp kūno grotų
– ar palenksi man eukaliptą?
– nepasiekiu.
– ar grūdelių pabersi?

mažai maisto stepėse
gyvūnus šerti griežtai draudžiama
draudžiama šerti vienam kitą
tad šeriamės
diriam viens kitam
kailį

Kita stotelė – Salomėjos Nėries

čia įlipa ji
kai plaukėm baidarėm
sau kartojau – kaip iš pieno putos plaukus

kodėl nepasakai jai? – suvirpa Upė
(troleibusas kerta tiltą per Vilnią,
įrieda į Arsenalo gatvę,
asfaltą keičia plytelės)

labiau už viską tenorėčiau
stebėti tave šokančią
(bandau įsivaizduoti
savo psichologę šokančią)
verčiu tave į tekstą, nes taip
lengviau paleisti
tavo plaukus į raides
rankas į kablelius
kabutes

Kita stotelė – Gerosios Vilties

Paskutinio gurkšnio daina

tu buvai mano upė, mano Neris,
mano Vilnelė, mano „Upytė“,

švelninai, aštrinai, trindavai
trindavai
trindavai
iš atminties

mesdavau burtą – kamštelį –
ir upė nusekdavo iki kelių
lankstėsi man barmenai liokajai
menės menai
kandeliabrai barai

šaligatvio plytelės glostė kelius
išmušdavo dvylika, arba dvi
arba be penkių keturios
užsidarydavo paskutinis baras
karieta virsdavo tuščiu cigarečių pakeliu

rytais prisistatydavo žirgai
obuolmušiai
išmušinėdavo skolą

kasdavo žemę ir prunkštė už nugaros

įsisukdavau į antklodę
mėtydavau į juos tabletes,
mėtydavau viską, kas po ranka
– šiu šiu!
tais rytais būčiau galėjus ryti arklieną
Gerosios vilties iškyšulys – prisimenu,
mokėmės per geografiją
Minesotos valstija – prisimenu,
mokėmės per geografiją
šitaip dainuoju, šitaip dainuoju
tai

paskutinio mano gurkšnio diena
paskutinio gurkšnio daina
paskutinė gurkšnelė

Kita stotelė – Vasaros gatvė

viskas atrodo labiau prisijaukinama
net upės paviršius arčiau tilto dugno
upės paviršius žvelgiant nuo tilto
ties lentele „Tu rūpi“

tu rūpi man, upės paviršiau,
trauki į save kaskart, kaip ungurys įsisukdamas mano
galvoje,
Baltijos ungurys iš Montale eilėraščio

Kita stotelė – Menų gimnazija

sėdim po tiltu
betoninėm plokštėm nusirita nuorūkos, papilu tavo alų
upei pagirdyti
tegul ir ana apsvaigsta,
tegul paspringsta!
kokia skysta laiko metafora –
neištekanti, amžina tatuiruota paauglė,
išsipaišiusi medžių ornamentais
po tiltu pakibęs metalinis dirižablis – auskaro burbulėlis
po lūpa
pro mus praskuodžia visas nacionalinis parkas:
– žiūrėk, gulbė,
– žiūrėk, pelė,
antys, paprastasis kirstukas, baidarininkai!
ar išeisi šiandien į kiemą?
ateini į mano sapną po dvidešimt metų ir mes einame
į koncertą, nežinau, kas groja, labai daug žmonių,
sunku prasibrauti,
tau jau laikas grįžti,
man jau laikas busti
Ramune, namooo!
po tiltu
gulbė, pelė ir baidarininkai
žiūri į mus
sėdime, geriame alų,
pavydime amžinai paauglei upei
kaip man tave įsirašyti!
kaip nukirpti šitos upės gabalą ir įsirašyti
į kasetę,
kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje,
kol juostelė sutrūks
upė
mus pratekės

Kita stotelė – Katedros aikštė

aš sutikau naujus metus

dvigubas stiklas skyrė
mane nuo rujojančios gatvės,
fejerverkų, aikščių euforijos
buvau įsisegus auskarus-laikrodukus
rodyklės nupieštos po stiklo gaubtais

telefono skambutis skyrė nuo tavęs
prastas ryšys (per Naujuosius visi visiems skambina)

taurės stiklas nuo mandagybių
nejaukios tylos
kol nepakankamai butelių ištuštėję
tuštėjantys buteliai
nuo pilnėjančio ryto

ledas nuo šaligatvio
namų link

žalia medinė 2015-ųjų ožka
stojo man skersai kelio

 

ŽIOTYS

Kita stotelė – Troleibusų parkas
Paskutinė maršruto stotelė

miesto upė yra troleibusas
kas rytą į centrą
juo įteka
prabudę miegamųjų rajonų žmonės
kas vakarą
nuovargis išteka atgal
į pilkų dėžučių
žiotis

čia Ciklas ir Upė gulasi į angarus

čia upė praryja savo uodegą
čia baigiasi ciklas
akį užmerkia ciklopas

Komentarai  

 
-1 #2 ÷÷ 2016-03-09 17:21
@tpažįstu visas metaforas. autorei tai dviguba kelionė, man dar daugiau - triguba. autorei vilniumi, man tekstų, iš kurių tos metaforos vilnimis.
ir tai nėra intertekstualum o kelionė.
vargšs troleibusas.

som
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 ÷ 2016-03-07 16:02
1
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai