Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Dainius Štileris. Iš pradžių Senolis melavo

* * *

Vieni žaidžia su lėlėm, kiti su mašinėlėm, dar kiti su krūvom nukritusių lapų, o mudu su Senoliu žaidžiam slėpynių, sekam pasakas ir vienas kitą.

* * *

Užrašyk, prašo Senolis, mano haiku, padiktuosiu tau, arba nupiešk, paimu pieštuką ir popieriaus lapą, Senolis tyli, na, sakau, diktuok, Senoli, Senolis suraito man špygą, štai tau saulės spindulėlis, tepasako, ir užmiega.

* * *

„Turbūt / velnioniškai / smagu / pamyžt / nuo debesies / ant / debesų“, čia jau mano eiliuota, Senolis bandė tai pavaizduot, duok, sako, nupiešiu paveikslą virš tokio gražaus pavadinimo, debesis jis piešė gražius, visas popieriaus lapas buvo užpildytas debesim, o svarbiausio nupiešt jam niekaip nepavyko, tad liko tik žodžiai.

Aistis Kavaliauskas. „Šešėlių teatras“, popierius, spauda, 61 x 91
Aistis Kavaliauskas. „Šešėlių teatras“, popierius, spauda, 61 x 91

* * *

Senolis pietauja, staiga blyksteli nuo stiklinės atsispindėjęs saulės zuikutis, Senolis prisimerkia ir sako, štai šviesa, bevelyčiau sekt paskui ją, alkūne stumteli stiklinę šonan, kaip tamsu paliko, burbteli, bet ko norėt, juk ruduo, temsta anksti, aš tyliu, ruduo, ne metas pliurpti, Senolis ima skaičiuoti sriubos šaukštus, jau kelintą dieną juos skaičiuoja, įdomu, sako, kuris iš jų bus pas­kutinis.

* * *

Koks tavo moters vardas, dažnai paklausia Senolis, dažnai ir atsakau, Melisa, Senolis visad nustemba, Melisa? tai tokia žolė? taip, sakau, tai tokia žolė, bet man ji gėlė, ji kvepia medum, visas mūsų gyvenimas kvepia kaip avily, tik kai ji pyksta, pakvimpa citrinom, taigi pykstanti moteris graži, sako Senolis, kad ir kokia žole ji būtų, pykdama kaipmat pavirsta citrina ar kuo kitu skaniu kvepiančia gėle, graikai tavo moters vardu vadina bites, užpilk man šįvakar melisų arbatos.

* * *

Jau kelintą rytą iš eilės Senolio panagės pilnos smėlio, po manimi pilna kažko niežtinčio ir kutenančio, žvilgtelk, kas tai, prašo jis, sėdasi lovoj, joje pilna smėlio ir smulkaus žvirgždo, turbūt vėl buvau prie jūros, sako Senolis, kaip kortasariška, sakau, ir ką ten darei, smėlio pilį stačiau, jau kuris laikas ją statau ir bandau jon patekti, tik vis nepavyksta, pabundu taip ir nespėjęs, labai kafkiškas reikalas.

* * *

Iš pradžių Senolis melavo, aš išmonių pilnas vunderkindas, vėliau sakė jis, ką moku, tai moku, užsimanęs imdavosi bandymų prakalbinti savo berniokiškas fantazijas, tik kad tos mergelės sunkiai jam pasiduodavo, muistydavosi lovoj, man priėjus lėtai ištraukdavo dešinę ranką iš po antklodės, pažvelgdavo tyru ketvirtoko žvilgsniu, ar neramu, paklausdavau, ramu, panižo ir tiek, pasakydavo, nieko tokio, praeis, bet dienos bėgo, niežtėt nenustojo, užtat Senolis nustojo meluot, pats supranti, jaunuoli, sakydavo man jis, apimtas darbštumo, štai ir dabar krebžda lovoj kaip Kafkos vabalas, kiek gali pasiekti savęs, tiek ir naršo, tai suprantama, šįryt apsilankė dailialytė seselė, vaizdiniai dar švieži, ji buvo be liemenėlės, mudu su Senoliu tą iškart pastebėjom, visa šilta, šiltai lietė Senolio kūno dalis, deja, ne visas, šiltai šnekėjo, patys kampuočiausi žodžiai iš jos lūpų ritosi minkštai, tarsi būtų ėję kūliavirsčio pliušiniai meškiukai, šiltai glostė vėsias Senolio rankas, o Senolis žvilgsniu tuo tarpu braidžiojo jos krūtų deltos smėliu, gi dabar savo išmanioj lovoj jis išradinėja neregėtus pratimus, bet veltui, Senolio kankorėžis miega ramus kaip ėriukas, Senolis širsta, per saldi arbata, sako jis, per šviesu už langų, geras pusvalandis nepertaukiamų bandymų išrasti malonumą nuvargina išradėją Senolį, visos lovoj įmanomos pozos jam per stačios, per aukštos ir per pavojingos, kokia puiki šiandien diena, lepteliu, tavo paslėpsnių darželis dar sužydės, meluoju įžūliai, eik po velnių, sako Senolis, va, lėktuvėlį iš savo stiebagyslės išlankstysiu ir paleisiu dangun, nors varnoms bus džiaugsmo, už langų ima lynoti milijonais lašų, gi Senolis neišspaudžia iš savo pipetės nė vieno, širdies damos Senolis šį rudenį kaip tyčia neturi, aplanko tik toji seselė, bet ji juk visiems, tokių amžinų kaip jis pats neramių vyriškių ne vienas ir jokie origamiai čia nepadės.

* * *

Kaži kaip tau apsakyt dainą, kurią taip mėgau jaunystėj, susirūpinęs Senolis, paniūniuot droviuosi, švilpaut nevalia, va, geriau aš ją tau nupiešiu, paduodu Senoliui popieriaus lapą ir spalvotų pieštukų, pamirštų kažkurio jo vaikaičio, Senolis sėdasi lovoj tiesus kaip pagaikštis ir imasi piešti man savo dainą, ilgai piešia, matyti, kad stengiasi, jau valanda, kaip jis piešia, tikrai stengiasi, kartais griaužteli pieštuko galą, kartais čiulpia jį, tarsi vietoj grafito šerdelės pieštuku sruventų alus, alų Senolis mėgsta, gal ir toji jo jaunystės daina apie alų, pagaliau jis baigia piešti, štai kaip atrodo gražiausia melodija, gal ir tu panašią esi girdėjęs, paimu Senolio piešinį, lapo vidury jis nupiešęs pačias mėlyniausias pasaulio krūtis, padabinęs jas geltonais pumpurais, paniūniuok, sako, o aš paklausysiu.

* * *

Kartais vėdinamės kambarį, dažnai vėdinamės kambarį, oras lauke šiltas, paukšteliai čiulba, dūzgia kelios susivėlinusios vapsvos, štai ir šįvakar pravėriau duris verandon, pats virtuvėlėj buriu Senoliui melisų arbatą, gi žvilgt kambarin, ogi nėra Senolio, lauke vienmarškinis lopeta sniegą kad kasa, kaip gausiai pasnigo, sako, va, siaurą takelį iki vartelių nukasiu ir grįšiu, sustok, Senoli, sakau laukan išpuolęs, peršalsi, dar neprisnigę, Senolis apsidairo, sako iš tikro, paskubėjau šįmet, ir kiūtina kambarin, nuvalau snieguotas jo kojas, nusausinu tirpstančio sniego balutes ant grindų, jis lipa lovon ir imasi pūsti, vėsinti savo arbatą, per karšta, sako, bijau nusideginti lūpas.

* * *

Štai kas aš esu, vieną rytą šaukia Senolis, ar žinai, kas esu? esu Faustas, ir kelia aukštyn kumštį, papurto ir paglosto juo mano skruostą, sužiba aukso žiedas, tikrai Faustas, pamanau, ar žinai, vėl šaukia Senolis, kad Fausto dantys kasdien ir kasnakt būdavo su juo, ir mano dantys nuo šiol bus tik su manimi, o ne kažin kokiam dubenėly, Faustas be dantų ne Faustas, ar supranti, suprantu, sakau, esi Faustas, švelnusis Faustas pilna burna amžinai jaunų neišimamų dantų, Senolis linksi, vėl paglosto kumščiu man skruostą, būk geras, pakviesk Margaritą, noriu su ja pašnekėti, ji užsiėmusi, sakau, kaip tik dabar ji skalbia ir lygina, gal vėliau, okei, sako Faustas, aš niekur neskubu, turiu visą amžinybę, palauksiu.

* * *

Senolis žiūri veidrodėlin į savo raukš­les, kiek daug jose dulkių ir išminties, sako, prisikiša jį dar arčiau veido, žiūrėk, kokie dailūs mano nosies plaukai, žinai, viena mano proanūkė mėgsta siūti mažas lėlytes, reikės pasiūlyti jai panaudoti juos vietoj blakstienų, juk vis vien pamesiu žiemai atėjus, gaila būtų, kaip tu manai?

* * *

Senolis sėdi pusiaugulom, susimąstęs kramto bananą, aš sėdžiu šalia, skaitydamas šoku sau nebylų rokenrolą, ką šoki, klausia Senolis, rokenrolą, sakau, tyliai šoki, sako Senolis, mano laikais tai buvo daug garsesnis šokis, žinau, sakau, šokau ir aš kažkada garsiai, dabar va pasenau mažumą, tai ir šoku tyliau, na, tada man telieka šokti gulint, ir ima judint kojų pirštus, ir ima mojuoti rankom, geltonais dryžiais ore rokenrolą šoka ir Senolio bananas.

* * *

Mielai pasikeisčiau lytį, sako Senolis, manasai stiebelis manęs nebeklauso, gležnesnis už našlaitės kotelį, moterims paprasčiau, jei supranti, ką turiu galvoje, žinoma, suprantu, sakau, visi mes turim galvose po šaknelę, kuri atsakinga už stiebelio augimą, tai va, tęsia Senolis, tik ar nebus per vėlu, niekada nėra per vėlu ką nors keisti, reikia tik noro, atsakau, žinau, nemokyk, pyksta Senolis, na gerai, atnešk vietoj to ledų su kiaušinių likeriu, tai taip švelnu, tai taip skanu ir švelnu liežuviui ir gomuriui, ypač liežuviui, jei supranti, ką turiu galvoje.

* * *

Lynotų ar ką, būtų apie ką šnekėti, o vis saulė ir giedra, nuobodu, sako Senolis ir vartosi lovoj, širdyje aš jam pritariu, dargana ir man mielesnė nei plieskianti saulė, bandau pradėt pasakot kažką poetiško ar graudžiai linksmo, tarsi jau ir lytų, bet Senolis jau snūduriuoja, aš nutylu ir imu spoksoti į papurusią voverės uodegą už praviro lango.

* * *

Senolis permetė kojas per lovos kraštą ir sako, tai aš jau ir eisiu, užsibuvau čia, nuobodybė, kad nors būtų apie ką kalbėti, jokio lietaus, va tylim ir tylim kaip du pingvinai, ne dabar, sakau, va pasnigs, eisim palakstyt su rogutėm nuo kalnelio, ar yra čia aplink kalnelių? ne, sako Senolis, aplink tik lygumos, nebent su pačiūžom ant ežerėlio, kai pašals, kamaroj susirask galąstuvą, pagaląsk, prašau, mano pačiūžų geležtes, jos ant aukšto, kopėčių skersiniai tik patrūniję, lipk atsargiai, perspėja ir vėl bando kelti kojas iš lovos, matyt, netiki rupūžiokas, kad viską rasiu, būsiu atsargus, sakau, ačiū, kad perspėjai, ir tau ačiū, sako Senolis, liekam dviese laukti rudens pabaigos, vis dėlto kaip gera laukt ir sulaukt.

* * *

Mudu su Senoliu mėgstam barokinę muziką, jis pamėgo ją daug anksčiau už mane, bet dviem melomanams tai visiškai nesvarbu, aš mėgstu ir barokinį roką, o Senolis vertina lėtus Anšliuso laikų rokenrolus, atliekamus lūpine armonikėle, bet barokas yra barokas, jokių ginčų dėl jo nekyla, šįryt geriam kas kakavą, kas arbatą ir klausom paties tikriausio baroko vinilo, fleitos – tai labai gražu, sako Senolis, aš linkčioju galva, sukuosi popierėlin tabaką, ir man gražu, tik kažkaip per greitai ir įtartinai per žvaliai sučiulbėjo jos savo treles, o ir plokštelė tarsi per greitai nustojo groti, prieinu prie grotuvo apversti jos ir suprantu, kad keliolika minučių klausėmės jos, besi­sukančios keturiasdešimt penkis kartus per minutę vietoj trisdešimt trijų ir dar vieno trečdalio karto, tai bent melomanai, burbteliu sau panosėj, spragteliu greičių perjungiklį, kita plokštelės pusė taip pat pilna baroko, tik fleitos jau neskuba, klavesinas taip pat nebe toks isteriškas, bet vėją ima kelti Senolis, ką ten padarei, šaukia nepatenkintas, kažkokie laidotuvių maršai, barokas juk linksmas, tikra tiesa, barokas būna visoks, pamanau sau ir vėl spragteliu greičių perjungiklį.

* * *

Senolio kulnai kieti ir šalti kaip akmuo, maudamas kojines juos nuolat glostau, vaizduotė ima piešti standžias moters krūtis tik speneliai kažkodėl nuzulinti, tarsi ta standžiakrūtė visą vasaros sezoną nebūtų išlindus iš jūros, et, Senolis sukrenkščia, iš krūtų telieka tik vėsūs kaulai, apmauti vilnonėm kojinėm, kur buvai, klausia Senolis, čia pat, sakau, o regėjos, kad ne, jis draugiškai mojuoja man sumuštiniu, nuo kurio kaip tirpstantis vaškas slenka dešros griežinėlis.

* * *

Turiu tau užduotį, sako Senolis, jei jau ir tu kartu gyveni, turiu tau užduotį stipriai uždaryti namų duris, man gresia, mums gresia, sirai suvalgys mano kotletą, o ir tau neliks, tęsia Senolis, iškart pasijuntu alkanas, apvalgytas ir apmautas, šiaip ar taip, šiandien likau be pietų, abu kotletai atiteko Senoliui, nieko tokio, rasiu ko užkrimsti, spintelė pilna marmelado ir cukraus, šiandien man dzin, jokio skirtumo, ar siras, ar Senolis prarijo mano kotletą, svarbu, kad jisai atiteko tikrai alkanam, Senolio dukra, retas paukštis, griausmingais šuorais sukas aplink, tarsi ant šluotos skraidytų pati Rumpumpelė, išseks medaus ir pieno upės, jau senka, ir išskrenda jų patikrinti, lieka ramiau, Senolis žiūri žinias, žinios retai kada paguodžia, bet šįvakar Senolis netrokšta paguodos, šįvakar jį tenkina grėsmės pajutimas, visais kaip žiūrint Hičkoką, išeinu laukan parūkyt, kai ima trūkti žodžių mintims, visad einu parūkyt, spindi abejingos žvaigždės, tik už aukštos tujų gyvatvorės išgirstu krebždant alkanus sirus, imu bijoti ir aš, užgesinu cigaretę vos ją prisidegęs, geriau likt neparūkius nei be kotleto, tad grįžtu ir stipriai užrakinu duris iš vidaus.

* * *

Senolio jautri uoslė, kambary smirda, sako jis, kuo smirda, klausiu, riebalais, nejau neužuodi, neužuodžiu, sakau, juk kepa ir verda televizoriaus ekrane, išmesk velniop tą ekraną, sako Senolis, pravėdink kambarį, vėl praveriu lauko duris į verandą, kambarys vėdinasi, bet sklindantys iš jo kvapai privilioja alkanus besislepiančiųjų šešėlius, kas ten taip čepsi lauke, klausia Senolis, jį vėl apima nerimas, nieko ten nėr, ėmė lašnoti, sakau, bet Senolio tokia nesąmone neapgausi, nebesivėdinkim, sako, persigalvojau, rūkyk kambary, dar geriau bus, tabako dūmai užstos šitą smarvę, tai kad bandžiau rūkyt, sakau, bet nėr nuotaikos, atsiras, sako Senolis, aš vaišinu, anava stalčiuj guli cigaras, vasarą atsivežiau iš Peru, tikras kubietiškas, aš pats jau gerus trisdešimt metų nerūkau, imk ir dekis, gaila išmesti, stalčiuj iš tikro guli cigaras, hecho in Cuba, noriu paimt, bet jis subyra į tūkstantį smulkių cigariukų, tie kubiečiai patikimai apsaugoję savo produktą, atsisuku pasijuokt, ogi Senolis ir pats pavirtęs į galybę mažų seneliukų, jie kaip voreliai ropinėja kambario lubom ir sienom, vorus nuo mažumės gerbiu ir jų truputį prisibijau, visai kaip Senolis alkanų sirų šešėlių, lekiu virtuvėn, iš paskos sau užtrenkiu duris, gurkšteliu ataušusios kakavos, prisidegu kento cigaretę, su ja viskas gerai, tik ji ir tikra šitoj marmalynėj, pamanau ir pažadu sau, paskutinį kartą, niekados daugiau, niekad niekad.

* * *

Dienomis būnu dėmesingas Senoliui aš, o vakarais jis būna dėmesingas man, taip ir šįvakar, kaip sekasi tavo moteriai, ką gero pats nuveikei šiandien, po žinių paklausia Senolis, gal kine buvai, nespėju atsakyti, kad gerai ir kad ne, o jis jau užrinka, kokiai partijai pats priklausai, ar tik tu ne komunistas, o gal dar blogiau, bolševikas, dešine ranka Senolis ramsto aplinkui byrantį orą architektūriškai patikimu kumščiu, kairiąja laiko vynuogių kekę, jis vis nepavalgęs, klausimai netikėti ir staigūs kaip įvarčiai, nuo tokių spyrių sunku išsisukti, teko matyt kažkuriam čempionate, gi čempionas Senolis nori žinoti čia ir dabar, kokios aš spalvos, tavo ausys raudonos, o kojinės juodos, šaukia kaip futbolo aikštėj jisai, tai tu anarchistas ir dar velykinis kiškis, va, kas esi, tu nuolat nori to, ko nuolat nenoriu aš, gi smėlio spalva man labiausiai patinka, aš už vaikystę, sakau Senoliui, vaikai labiausiai panašūs į žmones tarp visų tų, kurie sakosi žmonėmis esą, gerai šneki, sako jis, o kaip aš, jau draugiškai klausia, su tavim viskas gerai, atsakau, kiek pažįstu tave, retas kuris toks vykęs vaikigalis, moki nudžiuginti, toks ir jaučiuosi, atvirauja Senolis, moku ir liūdint, paatvirauju ir aš, kartais sunku to nedaryti, o kartais visai netyčia, ima ir išeina, visai kaip aš, visai kaip aš, kažkur televizoriaus pusėn ištaria Senolis, žinai ką, išgerkim arbatos.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai