Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Bragi Ólafsson. Įnamiai

Bragi Ólafssonas (g. 1962 m.) – islandų rašytojas, tarptautinėje arenoje geriau žinomas kaip avangardinės grupės „The Sugarcubes“, atnešusios šlovę Björk, bosistas. Yra dirbęs bankininku, paštininku, pardavėju ir žurnalistu. Su grupe daug keliavo po pasaulį, įrašė tris albumus. Tarp jo darbų rasime ne tik poezijos ar grožinės literatūros vertimų iš ispanų, anglų ir prancūzų kalbų į islandų, bet ir radijo vaidinimą bei du spektaklius, už kuriuos buvo nominuotas Islandijos dramos prizui „Gríman“ kaip metų dramaturgas. Pirmas B. Ólafssono romanas išėjo 1999 m., nors pirmą eilėraščių rinkinį išleido dar 1986-aisiais. Du romanai (iš septynių) – „Įnamiai“ („Gæludýrin“) ir „Ambasadorius“ („Sendiherrann“) – išversti į keletą užsienio kalbų ir pelnė įvairių literatūros apdovanojimų Islandijoje bei Šiaurės šalyse. Kol kas nė vienas B. Ólafssono kūrinys nėra išleistas lietuviškai. 2012 m. B. Ólafssonas savo tekstų ištraukas skaitė Markuso Rodunerio organizuotame VIII Europos literatūros festivalyje „Po Šiaurės dangum“ Šiauliuose.

Jurgis Tarabilda. „Paukščiai išskrenda“, drobė, aerozoliniai dažai, 150 x 100, 2016
Jurgis Tarabilda. „Paukščiai išskrenda“, drobė, aerozoliniai dažai, 150 x 100, 2016

 

Romano ištrauka

 

*

Pro plačiai atvertą virtuvės langą sruvo šaltas ir gaivus žiemos oras. Staiga pradedu prisiminti Aurtmano apmąstymus apie temperatūrų kilimą ir kritimą pasaulyje; netrukus aš stovėsiu tarp šitų didžių priešybių (ar kaip jis tai pavadino): pro langą įeinančio šalčio ir vandens, kurį ketinau užvirti kavai. Pripildau mažiausią puodą ledinio vandens ir įjungiu viryklę. Iš tikrųjų nežinau, kodėl pripildžiau visą puodą vienam mažam kavos puodeliui. Kažkoks nepatogus jausmas apima žiūrint į verdantį mažą kiekį vandens. Tikriausiai bijau, kad pamiršiu puodą ant karštos kaitlentės, vanduo išgaruos, o puodas apdegs ir pajuos iš vidaus.

Paskutiniai „Lonely Fire“ dainos tonai išblėsta. Prieš sugrįždamas į miegamąjį atsakyti į Vigdisės elektroninį laišką apverčiu plokštelę ir pagarsinu per vieną ar dvi padalas. Žinau, kad gana garsiai, pati muzika nėra tylus reikalas, tačiau manau, kad gerai pranešti viršuje gyvenančiai Belai, jog aš jau grįžau namo. Ji neabejotinai apsidžiaugs, nes vargu ar rastų geresnį kaimyną už mane, jeigu tikėsiu tuo, ką prieš tai sakė Toumas.

Rodos, esu apsuptas vyresnių žmonių. Manau, kad Belai beveik aštuoniasdešimt. Šalimais gyvenantis Toumas tikriausiai maždaug šešiasdešimt penkerių, o rytų pusėje mažame namelyje gyvena senyva pora ir jų vidutinio amžiaus sūnus. Nors šio buto skelbime, kai jį radau nekilnojamojo turto žurnale, tiesos buvo nedaug, ypač dėl dydžio ir būklės, tačiau bent vienas faktas buvo teisingas: butas ramioje vietoje.

*

Aš buvau tik pradėjęs rašyti elektro­ninį laišką Vigdisei, kai kažkas pabeldžia į duris. Man atsitraukiant nuo kompiuterio dar kartą pabeldžia, šįkart dvigubai intensyviau. Prieš atidarydamas nusprendžiu dirstelėti pro svetainės langą, kad pamatyčiau, kas ten. Man atsargiai praskleidžiant užuolaidas pabeldžiama dar kartą, dabar taip agresyviai, kad ypač stengiuosi likti nepastebėtas pro siaurą užuolaidų tarpą. Pamatęs prie lauko durų stovintį vyrą mėlyna nailonine striuke su gobtuvu pagalvoju, kad tai būtent tas Toumo minėtas vyras buvo atėjęs vidurdienį. Tai patvirtina ir vienoje rankoje laikomas baltas plastikinis krepšys.

Jis ir toliau beldžia, ne taip dažnai kaip pirma, bet daug garsiau, o aš surizikuoju priartindamas galvą prie lango, kad pamatyčiau jo veidą. Po akimirkos jis paeina kelis žingsnius atgal ir pažvelgia aukštyn, tarsi tikėdamasis, kad jį stebiu iš viršutinio aukšto. Dėl gobtuvo vis dar gerai nematau jo veido, tačiau įsižiūrėjus į jo judesius – kaip jis kilsteli savo kūną ir tada vėl susmunka žengdamas žingsnį – man tarsi nušvinta.

Žinau, kas jis toks.

Instinktyviai užtraukiu užuolaidas ir atsitraukiu per kelis žingsnius nuo lango.

– Ar taip gali būti? – sušnibždu pats sau. – Ar taip gali iš tikrųjų būti?

Pagal tai, ką girdėjau, o jo tėvas tą taip pat patvirtino prieš kelis mėnesius –­ Hauvarduras Knutsonas laiką leidžia uždaroje institucijoje Švedijoje ir ten turėtų būti saugomas bent trejus ateinančius metus. Šiuose vadinamuosiuose namuose, kaip jo tėvas Knuturas pavadino, jis praleido ne daugiau nei metus.

– Ar taip gali iš tikrųjų būti? – paklausiu savęs dar kartą ir nenoriu tuo patikėti. Man rodosi, tarsi būčiau pamatęs vaiduoklį, ir pagalvoju, kad Hauvarduras galbūt mirė toje savo institucijoje, o jo vaiduoklis dabar beldžiasi į duris pas tuos žmones, kurie, jis žino, neįsileis į savo realų gyvenimą. Tačiau stiprus beldimas per daug tikras, kad galėčiau kliautis ta guodžiančia mintimi, jog čia tik šmėkla, iškart išgaruosianti man atidarius duris. Bandau save įtikinti, kad tai, ką mačiau šio vyro judesiuose, tėra nesusipratimas, kad aš tik įsivaizdavau patį blogiausią variantą, kad vyriškis lauke yra kas nors visiškai kitas nei tas, ką maniau esant. Tačiau man nepavyksta savęs įtikinti. Visame pasaulyje tėra vienas žmogus, kurio judesiai būtent tokie, kaip šio; jis ir yra Hauvarduras.

Vėl paima už durų rankenos, tada pabeldžia kelis kartus ir šūkteli mano vardą; atrodo, tarsi užtikrintai žinotų, jog aš namuose. Man iškart kyla įtarimas, kad jis ruošiasi žvilgtelėti vidun pro paš­to langelio plyšį, ir prieš tam nutinkant nusprendžiu kaip galima tyliau nutipenti ir pasislėpti vonios kambaryje. Nors jis ir neturėtų pamatyti manęs pro storas užuolaidas, vis dėlto svetainėje jaučiuosi visiškai neapsaugotas. Pakeliui į vonią pamatau iš puodo, esančio ant viryklės, kylančius garus; vanduo kavai pradėjo virti. Jei Hauvarduras žvilgtelėjo pro virtuvės langą per pietus, abejoju, kad ir dabar taip pasielgs. Minutėlę nesigirdi beldimo, vadinasi, jis arba nuėjo, arba stovi priešais virtuvę ir svarsto, kaip patekti vidun pro langą. Muzika, kurią neseniai pagarsinau – galbūt per daug – dabar skamba ne taip gerai, kaip prieš tai.

Išgirstu beldimą į stiklą ir net nekyla klausimas, ar tai virtuvės ar svetainės langas. Vienintelis dalykas, dėl kurio dabar esu visiškai tikras, kad žvelgiant pro langą Hauvarduro akis užkliuvo už puodo ant viryklės. Jis bando ramiai nuspręsti, ar nereikėtų padaryti paslaugos savo senam kolegai ir nuimti puodą nuo viryklės, o galbūt paprasčiausiai palikti viską kaip yra ir eiti savais keliais. Klausdamas savęs, ką daryčiau jo vietoje, išgirstu, kad jis priėjo prie tos pat išvados, kaip ir aš; girdžiu, kaip pakelia lankstą, ir žinau, kad prievarta bando atidaryti langą. Net nesusimąstęs peršokau nuo vonios kambario tarpdurio į priešais esantį miegamąjį. Suvokiu, kad tai buvo rizikinga ir, manau, tikėtina, kad Hauvarduras galėjo pamatyti mane –­ nuo kairiosios virtuvės lango pusės gerai matyti koridorius tarp tualeto ir miegamojo. Kad įsitikinčiau, ar jis jau viduje, ar apskritai ketina patekti vidun, paslapčiomis žvilgteliu iš tarpdurio.

Dabar jį pamatau pirmą kartą kaip reikiant: nusiėmęs gobtuvą ir pro pravirą langą įkišęs vidun savo galvą. Pastebiu, kad jo plaukai ilgesni, nei buvo, kai matėmės paskutinį kartą prieš penkerius metus. Viena ranka laikosi už lentynos virš kriauklės ir aiškiai ketina išnaudoti šią pozą, kad įkeltų savo kūną pro siaurą langą. Daugiau nebedrįstu žiūrėti, nes kiekvieną akimirką jis gali pakelti galvą, o aš, aišku, nespėčiau taip greitai atsitraukti. Be to, toliau stovėti tarpduryje nesaugu. Stengdamasis nepatekti į virtuvės lango rakursą – nebent sekundei ar dviem – įslenku atsargiai į miegamąjį, kelias akimirkas pastoviniuoju kambario viduryje ir stengiuosi išgirsti, kaip jam einasi. Kamuodamasis atsidūsta, o aš pamanau, kad jis užstrigo už lango lanksto ir persiplėšė striukę ar kelnes, kai staiga nusikeikia „po velnių“ ir dar kažką, ko neišgirstu dėl muzikos svetainėje.

Net nesvarstydamas puolu ant kelių, kyšteliu galvą po lova ir ištraukiu iš po jos medinę mano sūnaus Haldouro žaislų dėžę. Tada visu kūnu atsigulu ant minkšto kilimo, įsispraudžiu po lova ir nutraukiu užtiesalą ant grindų, kad pridengtų mane nuo bedurio tarpdurio ir nuo lango į tamsų kiemą už namo.

Man vis dar labai sunku patikėti, kad ten – Hauvarduras. Kad jis apskritai turi tiek įžūlumo apsilankyti pas mane. Ir kodėl, po velnių, pasirinko būtent šią dieną? Maniau, kad Hauvarduro Knutsono mano gyvenime jau nebeliko; dar kartą supratau, kaip kvaila šiame gyvenime kažką manyti.

Pro triukšmingus skambančios „Big Fun“ gitaros akordus išgirstu garsą, lyg kažkas sunkaus būtų nukritęs ant grindų, atrodo, buvo du smūgiai, o tada langas užsitrenkė; maniau, kad tikrai suduš, tačiau negirdžiu stiklo šukių garso.

Nekyla jokių abejonių, kad Hauvarduras jau viduje. Garsiai atsidūsta ir kažkas, ką pamato, – neįsivaizduoju, kas tai, – priverčia jį nusistebėti:

– Kas čia, po galais!

Girdžiu jį einantį į svetainę. Žiūrėdamas pro langą nemačiau, kokius batus avi, tačiau jie kaukši ant grindlenčių. Jei gerai jį pažįstu, tai siaurėjantys lakiniai batai; nepanašu, kad islandiškoji žiema turėtų įtakos Hauvarduro Knutsono apavo pasirinkimui.

– Kas per kvailystė! – taria su pasipiktinimo tonu ir po akimirkos išjungiama muzika. – Nenuostabu, kad draugužis Emilis nepakenčia būti namuose.

Mintyse pakartoju šiuos jo žodžius: „Kas per kvailystė. Nenuostabu, kad draugužis Emilis nepakenčia būti namuose.“

Kvailystė – būtent vienas iš pirmųjų žodžių, kuriuos sieju su Hauvarduru pagalvojęs apie jį: kvailumas tiesiogine šio žodžio prasme. Nežinau net ką galvoti apie šį netikėtą jo vizitą. Ir nenutuokiu, ko turėčiau tikėtis. Iš Hauvarduro nesulaukiau jokių žinių maždaug penkerius metus arba nuo tada, kai kartu sėdėjome Brooke Road gatvėje esančio buto virtuvėje Stoke Newington rajone ir kai aš jam daviau keturis šimtus svarų, kad pradingtų. Pradingtų kuo toliau, kur nors toliau nei už Londono ribų, geriau į kokią kitą šalį. O jis iki vidurdienio išgertų dviejų ar trijų „Special Brew“ alaus bokalų sukelta pašaipa veide pasakė, kad jeigu papildomai duočiau dar keturis šimtus, tuomet man daugiau niekada nebepasirodysiąs.

Verčiau jau būčiau tai padaręs. Ir nors neišeina pasikliauti, kad Hauvarduras Knutsonas viską darys, kaip sutarta, vis dėlto galėčiau patikėti, kad jis būtų laikęsis šio keturių šimtų svarų pažado. Bent jau dabar jis laikėsi savo žodžio, tai yra, kas nutiks kitu atveju.

Sugrįžta į virtuvę. Išgirstu nuslopstantį verdančio vandens garsą, tikriausiai nuėmė verdantį vandenį nuo viryklės ir, manau, išjungė ugnį. Nors vis dėlto neaišku, žinant jį, labiau tikėtina, kad tik puodą nuo ugnies nukėlė.

*

–Labas! – sušunka Hauvarduras. –­ Labas, Emili!

Jis svetainėje. Girdžiu, kaip pastumdo butelius ant stalo, o tada vieną iš jų atidaro, tikriausiai viskio butelį.

– Ar yra kas nors namuose? – surinka.

Girdžiu, kaip plyšta izoliacinis plastikas ir sutraška metalas atsukant kamštelį. Labai aiškiai tai girdžiu, nes tarp miegamojo ir svetainės nėra normalios sienos, tik pertvara, per kurią girdisi beveik viskas.

– Neblogas, – pagiria.

Uosto. Laukiu, kol gurkštelės, kol verčiant butelį pasigirs penkiolikos metų viskio teliūskavimas, tačiau nieko panašaus nepasigirsta; vietoj to jis padeda butelį atgal ant stalo ir po minutėlės batų garsas jau pasigirsta koridoriuje.

– Ar tu čia, Emili? – pašaukia, tarsi velniškai gerai žinotų, kad slepiuosi būtent čia ir telaukiu tik tinkamo momento, kad išlįsčiau ir jį nustebinčiau.

Nuo grindų maždaug centimetrą ar du pakeliu tamsiai mėlyną užtiesalą ir net sugelia širdį, kai pamatau, kad Hauvarduras sustoja tarp vonios ir miegamojo durų. Nematau, ar žiūri į mane, tačiau girdžiu jį švilpaujant kažką ir įsivaizduoju, jog bando nuspręsti, kuria kryptimi toliau eiti. Tada nutyla, įeina į tualetą ir stabteli prie kriauklės, tikriausiai, kad žvilgtelėtų į save veidrodyje.

– Negalėjo toli nueiti, – taria Hauvarduras savo paties atvaizdui. – Milijonierius Emilis S. Haldoursonas.

Kaip, po galais, jis žino apie loterijos laimėjimą? Su kuo kalbėjosi? Kas jam apie tai papasakojo? Šiam vizitui turi būti priežastis. Nebent tai grynų gryniausias sutapimas, kad mane pavadino milijonieriumi, kas man pasirodo mažai tikėtina.

– O kas gi čia dabar? – nusistebi ir jau po akimirkos girdžiu jį, atsukantį kamštelį nuo kažko, tikriausiai nuo mano losjono po skutimosi ir paplekšnojantį rankomis per skruostus ir kaklą.

– „Aprés-rasage“, – ištaria su stipriu prancūzišku akcentu, o paskui ir su anglišku, prieš nutrenkdamas buteliuką ant stalelio ties kriaukle.

Buvau teisus dėl batų. Jis avi panašius batus kaip ir prieš penkerius metus; juodus siaurėjančius lakinius batus, kurie aiškiai nukeliavę netrumpą kelią, galbūt tai net tie patys batai, nusipirkti Londone, kai kartu buvom tik atvykę. Kita vertus, jo kelnės atrodo gana naujos; tamsiai pilkos terileno kelnės, kurios, kaip dabar matau, nusmunka šiek tiek ant batų jam atsegus kelnių užtrauktuką stovint priešais unitazą. Niekada anksčiau nesu matęs jo tokiomis kelnėmis.

Šlapindamasis jis ir vėl pradeda švilpauti. Palenkiu galvą ir iš visų jėgų prispaudžiu prie kilimo.

Oras čia, po lova, tiesiog siaubingas. Nusipirkęs butą užsakiau, kad nušveistų sienų gruoblėtumą, tačiau smulkiausios dulkės įsigėrė į kilimą, kur, kaip įtariu, vis dar tebėra. Jausmas, tarsi mano galva pamažu prisipildo tų dulkių, ko šiomis aplinkybėmis man tikrai nereikia.

Šiek tiek pakėlęs užtiesalą pamatau, kad Hauvarduras vis dar su striuke, kuri, panašu, praplyšusi virš apatinės dešinės kišenės, galbūt tai nutiko ropščiantis pro langą. Jam truktelint striukę atgal – tikriausiai, kad nepatektų po myžalų čiurkšle – pasimato, kad apsirengęs kostiumą ir šviesiai pilkus marškinius, kurie, privalau pripažinti, labai gražiai dera prie kostiumo. Pirmoji mano mintis – Reikjaviko parduotuvėse pradėjo apsipirkinėti išsimokėtinai ir tikisi, kad aš (jo suvokimu, šiuo metu gana pasiturintis) padėsiu jam grąžinti įmokas. Trumpam nustoja švilpauti, pabezda ir atsidūsta su palengvėjimu, o kai pradeda vėl švilpauti, rodos, atpažįstu, kad tai „La Habanera“ iš operos „Carmen“.

Aišku, kad suvartojęs nemažą kiekį skysčių. Užsisega užtrauktuką ir nė nenusiplovęs rankų išskuba iš patalpos –­ griebia už durų sąramos ir išstumia save į koridorių. Tokių jo staigių judesių nepamenu. Atrodo, tarsi kažkur skubėtų, o aš pradedu viltis, kad jis neužsibus, galbūt pasiims ko nors užkąsti ir pradings prieš man sugrįžtant iš parduotuvės ar iš ten, kur jis mano, kad trumpam išbėgau. Tačiau šios viltys dūžta beveik iškart; jis staiga sustoja koridoriuje ir sugrįžta į miegamąjį – pamanau, kad pakeliui iš tualeto kažkas bus patraukęs jo dėmesį – ir tiesiai nužingsniuoja prie kampe, ties lovos galvūgalio lenta, esančio kompiuterio, ten, kur dabar mano kojos.

 

Iš islandų kalbos vertė Edvardas Paškevičius

Bragi Ólafsson. „Gæludýrin“. – Reykjavík, 2001.

Komentarai  

 
#1 Ingmaras 2016-03-08 08:16
Geras vertimas, pasirodo, ir su "Google" neblogai išeina.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai