Juozo Laivio paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba Kaip turėtų būti taisomi dantys“ iki kovo 9 d. veiks ŠMC

 

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Nebekuriančio menininko paroda –­ skamba intriguojamai. Ką gi tuomet rodyti ekspozicijoje, jei ne kūrybą? Ir ar menininkas gali būti laikomas menininku, jei nekuria? Tokiais painiais klausimais paremta paroda atidaryta ŠMC vasario pradžioje. Juozas Laivys, į geografinę periferiją, kaip dažnai pabrėžiama, pasitraukęs menininkas, praėjusių metų rudenį pareiškė, kad nekurs meno iki 2029-ųjų, ir pristatė viešą paskutinę personalinę parodą. Šįkart žiūrovai turi galimybę išvysti dar vieną šio autoriaus manifestaciją.

Paroda struktūriškai „tvarkinga“ –­ ekspozicijoje nuosekliai išdėstytos plačiaformatės postprodukcijos. Žiūrovo žvilgsnį įcentrinantys darbai formuoja frontalią perspektyvą. Fotomanipuliacijos sudaro įspūdį, kad žiūrovas yra stebimas iš anapus objektyvo. Žvilgsnis sustabdomas plokščiame paviršiuje (ekrane), o aplinka susilieja į vientisą foną. Darbai netransliuoja vidinių būsenų, menininko nuojautų. Juose nėra nostalgijos nei būčiai, nei menui. Prie paro­dos pateikiamas audiogidas be aiškių nuorodų. Pagrindinis paro­dos leitmotyvas – esamojo laiko įvykis, leidžiantis žiūrovui pačiam pasirinkti kūrinio koordinates, keliantis autorystės mene problematiką ir apmąstantis šiuolaikinio meno diskursą.

Parodos pavadinime užkoduota labai daug informacijos. Jame telpa gal net daugiau meno kontekstų nei pačiuose eksponatuose, kurie vizualine prasme labai panašūs. Painūs pavadinimo dėmenys skatina apmąstyti jo turinį. O gal tai – paprasti dalykai įmantriais vardais (iš Laivio pasiskolinta tezė)? Kalbėdamas apie matymą, Laivys apeliuoja į šiuolaikinę (hiper)realybę, kurioje dominuoja medijuotas pasaulėvaizdis, formuojantis skirtingus matymo būdus. Laivio koncepcijoje matymas ir stebėjimas nėra tapatūs. Menas siejamas su mąstymu, o meno „vartojimas“ prilyginamas ėjimui pas odontologą (išties, labai kasdieniška, jokio patoso). Vaizdai apskritai yra įprasta patirtis, o šioje „besaikio stebėjimo“ eroje meno vaizdai taip pat tampa fonu. Kaip muzikos klausymas paverčiamas audiofonu, taip menas tampa beaistre užsklanda. Kita vertus, šį reiškinį Laivys vadina taktika. Vadinasi, toks veiksmas turėtų būti pasirinktas sąmoningai, tačiau sąvoka „taktika“ šį kartą gali būti vartojama ir ironiškai. Bet kuriuo atveju Laivys manipuliuoja įvairiais kontekstais ir žiūrovo mąstymu. Jis neprimeta vaizdinio žaidimo taisyklių, diktuoja liberalias sąlygas kūrinio suvokimui – kiekvienas pasirenka matymo strategiją. Šiandienėje vaizdų pripildytoje tikrovėje mes matome daugiaplaniškai ir daug ko nepastebime. Gal todėl menininkas nemato (!) prasmės daugžodžiauti vaizdais.

Kūryboje Laivys kvestionuoja autorystės sampratą. Vienoje parodoje eksponavo tėvo darbus, naudojo juos kaip ready-made’us. Komentarai apie meną neretai kuriami pasitelkiant kitų autorių kūrybos fragmentus, idėjas, darbus. Laivys perfrazavo garsiąją Konstantino Bogdano frazę, parašytą ant ŠMC fasadinės sienos, ir 2010 m. tame pačiame ŠMC surengė improvizacinio pobūdžio instaliaciją „Menas nereikalingas, bet tik menininkai to nežino“. Ši parod(ij)a, rengta šiuolaikinio meno sklaidos bei edukacijos projektų temos fone, implikavo dar vieną diskusiją. Roland’as Barthes’as deklaravo „autoriaus mirtį“, o 2015 m. Laivys deklaravo „kūrybos pabaigą“ tarsi ironizuodamas meno ribų polemiką. Ko nors teigimas (kaip ir rodymas) nelemia teiginio objektyvumo (jis egzistuoja kaip teiginys, bet nebūtinai kaip reiškinys). Prisiimti Paulio Gauguino personažą su įsivaizduojamu nekuriančio postimpresionisto spektakliu – dar vienas pareiškimas bei tam tikra improvizacinės kūrybos forma. Plonytė riba tarp gyvenimo ir meno, kurios kontūrai niveliuojami, trinami, vos matomi.

Tokie veiksmai tampa meninės pozicijos manifestu. Laivys kelia ir meno legitimacijos problemą – ar meno kūriniu gali būti bet kas? Net plastiko butelis, pamautas ant baslio? Tarkim, pseudoorganizacija „Kleopo draugija“ arba „Juozo Laivio šernas „Kleopas“– tai šerno galvos su priekinėmis kojomis iškamša, nukopijuota nuo Oginskių dvare kabėjusių iškamšų. Menininkas padarė prierašą ir sukūrė instrukciją, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šernas taps meno kūriniu. Jis suprojektavo šiuolaikinio meno kūrinio atsiradimą. Tokie pareiškimai pateikiami rimtai ir primena postarsininkų PO-PO sąrašus ir pan. avangardistų akcijas. Šios akcijos formuoja Laivio kūrybinį portretą: jo kaip (ne)menininko įvaizdį, o gal net statusą. Laivio deklaruojamas statusas – nebekuriantis menininkas – kvestionuoja ir patį kūrybos reiškinį, ir jo fenomenologinį pagrindą.

Meno istoriją Laivys iškalė akmenyje – po trumpu tekstu „Art History“ glūdi fundamentalus klausimas – kas formuoja meno istoriją ir jos artefaktus? Ar tas, kuris kuria, bet jo kūryba niekam nematoma, ar tas, kuris tai bet kokiomis formomis fiksuoja ir pavadina? Istorijos nėra, yra tik istorijos (pasiskolinta iš žymių menininkų diskusijų). Iš tokių asmeninių patirčių atsiranda kontekstas. Subjektyvi dimensija. Juk ir nuotrauka reflektuoja ne tiek objektą, kiek fotografuojantįjį subjektą.

Laivio kūryboje procesas tampa menu, todėl laikiškumo aspektas yra svarbus ir išskleidžiamas per fotografiją. Ar šiandien menas vis dar yra tai, kas menu buvo vakar? O jei užfiksuojame momentą ir jis tampa būtuoju? Ar fiksacija tai tas pat, kas menas? Laivio kūryba remiasi dabarties ir esamojo laiko paradigma. Menas yra tai, kas egzistuoja dabar. Net ir nekūrybos laikotarpiais… Nors Laivys akcentuoja dabarties vyksmo pirmenybę, paskutinio kūrinio fenomenas apibrėžia tam tikrą laiko ir erdvės ribą. Vis dėlto tokia apibrėžtis tik katalizuoja auditorijos reakciją į kūrimo procesus ir kūrinys netampa baigtiniu laiko ir vietos produktu.

Paroda performatyvi (turinio prasme) ir interaktyvi (audiogidas), nors fiziškai – statiška ar sustabdyta. Meno kūrinio matymas čia yra numanomas veiksmas, neturintis objektyvaus lūkesčio. Rodomas vaizdas nėra sureikšminamas – jis naudojamas kaip priemonė individualiam kūrinio suvokimui. Laivio varomoji jėga – ne paveikūs vaizdai ar nūdienos aktualijų refleksijos, bet konceptualios parafrazės ir manifestai, laiko ir vizualumo temos, kurių aktualumas yra belaikis. Aštrus ir ironiškas autoriaus požiūris transliuoja poziciją, kurią suprasti galima tik suvokiant kontekstą. Parodoje matymas apeliuoja į mąstymą. Todėl konteksto neišmanantiesiems pasiūloma tiesiog mėgautis vizualiniu malonumu, t. y. atsipalaiduoti, priimti esamąjį vyksmą. Kaip derėtų elgtis sėdint dantų gydytojo kėdėje.

J. Laivio darbas – čia