Ramūnas Čičelis. Steigties ir saugos mažumos

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto atsidūrę lietuviai turėjo pasirinkimą: arba saugoti lietuvybę užkonservuotą, tokią, kokia ji buvo tarpukario Kaune ir Lietuvoje (tokiu atveju, lietuvybė pavirsta muziejine), arba steigti naujus kultūros darinius, kurie aktyviai reaguoja į besikeičiantį kultūrinį, socialinį ir politinį pasaulį (taip radosi Santaros-Šviesos ir kairieji judėjimai JAV lietuvių diasporoje). Pagal šią dilemą DP (angl. displaced persons – žmonės be vietos) skilo į dvi stovyklas: konservatyviai nusiteikusiųjų ir liberalesniųjų.

Filosofas Arūnas Sverdiolas jau nepriklausomos Lietuvos kontekste parašė veikalą „Steigtis ir sauga“. Pasak mokslininko, savo būtį linko saugoti mažiau civilizuotų pirmykščių tautų žmonės. Antikinis pasaulis buvo steigiantis: įkurtos mokyklos, akademijos, diskusiniai rateliai, bendruomenės. Analogiškai elgėsi ir pokario lietuviai: saugantieji kopijavo paliktos Lietuvos gyvenimą, o steigiančiųjų veiklos vaisiai –­ žurnalai „Metmenys“, „Aidai“ ir kt. Taigi iki pat XX a. pas­kutiniojo dešimtmečio lietuviai, kaip steigiančioji tauta, labai susiję su popierine žiniasklaida – turėti savo bendruomenės leidinį ir mokyklą buvo beveik privalomas išeivių gyvenimo atributas. A. Sverdiolas apibendrina: saugoti linkę ir gyvūnai, ir žmonės, steigti geba tik žmonės.

Poeto Algimanto Mackaus pokarinė publicistika rodo, kad lietuviai kaip steigėjai turėjo įveikti trejopus iš nepriklausomos tėvynės atsineštus mitus: tautinius, religinius ir kultūrinius. Mitas – senosios steigties, kurią reikia saugoti, pasakojimas. Su aktualiąja steigtimi mitai beveik nesusiję. Lietuviams nuo seno būdingas žemdirbiškos, katalikiškos ir kultūriškai gana uždaros visuomenės tapatumas. Nužemintųjų generacija, pasauliui ir lietuviams davusi puikių poezijos kūrinių, gebėjo įveikti šiuos trejopus mitus ir suformavo naują lietuviškąjį identitetą, kuriuo gali remtis ir dabar už Lietuvos ribų atsidūrę tėvynainiai.

Mūsų nacionalinis transliuotojas kas savaitę rodo tris laidas, skirtas tautinėms mažumoms, gyvenančioms mūsų valstybėje: „Menora“, „Trembita“ ir „Rusų gatvė“.

Laida „Menora“, skirta žydų tautiniam paveldui ir kultūrai puoselėti, prieš kelerius metus pelnė apdovanojimą už profesionalumą. Žydai šioje laidoje dalyvauja kaip itin stiprias steigties potencijas ir kultūrinę atmintį turinti tauta. Laida žiūrovams primena, jog net postmodernizmo saulėlydyje apie tautiškumą kalbėti vis dar įmanoma. Itin stipriai priešinamasi tendencijai, pagal kurią nieko neatsimenančiam žmogui gyventi lengviau ir patogiau. Žydų kultūrinės steigties pagrindas yra besitęsianti sauga. Šis aspektas primena, jog žydai yra pirmosios monoteistinės religijos steigėjai. Įsteigti kultūrinę tvarką chaotiškame pasaulyje geba tik tie, kurie niekada negalės virsti laukine tauta. Išties apie žydus, kurie būtų praradę moralės, etikos ir pasaulėžiūros pagrindus nei „Menoroje“, nei realiame Lietuvos gyvenime girdėti netenka.

Rusų gatvė“ atveria kiek konfliktiškesnį identitetą. Laidos turinys ir forma aiškiai byloja, kad tai – artimas disidentiniam mąstymui (todėl steigiantis) ir saugantis didžiąją rusų kultūrą darinys. Lietuvoje nemažai rusų, išlaikiusių ryšį su tėvynės kultūra tik kalbiniu lygmeniu, tačiau „Rusų gatvės“ kūrėjai šių žmonių atžvilgiu yra didaktiški. Nežinia, kiek gimtosios kultūros pagrindus praradusių rusų žiūri laidą, tačiau visiškai aišku, kad „Rusų gatvė“ yra sauganti ir persteigianti televizijos eterio laiko dalis. Rusai yra savotiškai pasmerkti kurti ir griauti savo pačių kūrinius: dėl itin stiprių steigties galimybių neužtenka valios išsaugoti to, kas geriausia. „Rusų gatvė“ yra lyg savaitinis skambutis, primenantis, kad toli gražu ne viskas sugriauta, yra į ką remtis ir kuo gyventi.

Trembitą“ žiūri Lietuvos ukrainiečiai. Šiai tautai lemta kentėti nuo agresijos, todėl steigtis aptartina mažiausiai. Svarbu išsaugoti ir palaikyti tai, kas kurta keletą šimtmečių. Į „Trembitą“ galima žiūrėti ir propagandinio karo kontekste, tuomet iškyla tiesosakos televizijoje problema. Apie naujus ukrainiečių kultūrinius darinius Lietuvoje kalbėti dabar nėra pagrindo – aktualiausia tiesiog nenutraukti ryšio su tėvyne.

Ko lietuviai galėtų išmokti iš šių tautinių mažumų laidų? Pirmiausia, diasporinio mentaliteto – gebėjimo nenutraukti ryšių su tėvyne, kai esama už jos ribų, taip pat drąsos teigti tautinį savitumą margame pasaulyje. „Menoros“, „Rusų gatvės“ ir „Trembitos“ problematika primena mums skaudžią tiesą: nemažai daliai lietuvių užsienyje neaktualu saugoti savo atmintį, išlaikyti natūralias kūrybines galias, plėtoti ryšius su namais. Tėvynę paliekantis lietuvis, tariantis sau, kad išvyksta ilgesniam laikui, dažnai brėžia biografinį brūkšnį, už kurio nacionalumas jau nesvarbus. Žydai, rusai ir ukrainiečiai Lietuvoje taip pat teigia, kad mažumas priimanti tauta, palaikydama jų savitumą, gauna didžiulį akstiną kurti politinę tautą. Ši sąvoka, jos funkcionavimas be tautinių mažumų neturi prasmės. Tuomet ir demokratija, anot Vytauto Rubavičiaus, būtų ne atstovaujamoji, o tik vaizduojamoji. Lietuvos televizinės produkcijos kontekste mažumų laidos demonstruoja, kad pasaulis dar nevirto monotoniška, nekūrybiška, neempatiška mozaika. Žydai, rusai ir ukrainiečiai savo laidomis įrodo, kad dar ne viskas tapo kopija. Esama unikalumo!

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai