Jūratė Visockaitė. Sauka, Bowie ir kiti

Prieš metus toje pačioje Menų spaustuvės Juodojoje salėje jau yra tekę matyti mūsų „juodosios“ choreografės Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodus“: tirpstančios galvos iš ledo ant grindų ir šokėjų homunkulai ore siūbuojančiose įsčiose... Brrr, kaip gražu. Kaip pas Sauką. Tada pasirodė, kad „trūksta tik daktaro (-ės) Fausto stumtelėjimo“.

„Chimeros karoliai“. Nuotrauka iš „Airos“ archyvo
„Chimeros karoliai“. Nuotrauka iš „Airos“ archyvo

Chimeros karoliai“ (kovo 3 d.) šiandien turbūt ne mažiau gyvi ir barškantys ietimis nei prieš porą metų, kai gimė, nes yra maksimaliai abstraktūs. Naginevičiūtė, mano galva, kuria teatralizuotą abstrakciją: ją galima pakabinti ant sienos ir Rytuose, ir Vakaruose, ji gerai matysis ir negyvoje fotografijoje ar vaizdo medžiagoje (nes scenografo A. Adomaičio dosniai ir visapusiškai įrėminta), pagaliau jai galima pritaikyti daugybę pavadinimų (pagal žiūrinčiojo horizontus). Pavyzdžiui, „Ana Karenina“ – na, atsispiriant nuo virtuoziško šokėjos su dvigubai ilgesniu nei ji pati sijonu šliuožimo pūgoje; nuo kitos šokėjos kostiumo su turniūru užpakalyje; nuo „turniūrų“, kuriuos tos vargšės moterys pačios užsiaugina kovodamos su vyrais ir savimi. Šitai abstrakcijai lengvai gali užkarti „moters smėlynuose“ ar lietuviškos moteriškės (kokias suveria rašytojos L. S. Černiauskaitės metaforos) pavidalus. Žodžiu, panašiai kaip šiuolaikinėje dailėje –­ pakeisi lyg ir konceptualų objekto pavadinimą ir staiga išdygs nauja koncepcija.

Gerai tai ar blogai, nežinau. Visas modernus šokis, burbuliuojantis uždaroje kolboje, turbūt laukia nesulaukia Išganytojo, kuris duotų dešimt nurodymų ir leistų prabilti ne vien mikčiojant ir vaitojant, ne vien chimerų, bet ir žmonių kalba.

*

Į LNOBT sugrįžęs vokiečių režisierius G. Krämeris (prieš dešimt metų pastatęs stilingą vienspalvę „Žydę“) pasakė, kad visą šitą šviežiai gurgždantį „Don Karlą“ (kovo 4 d.) įkvėpė ne tik G. Verdi, bet ir D. Bowie dainos „Blackstar“ vaizdo klipas. „Mes gimėm atvirkščiai (aš žvaigždės žvaigždė)...“

Pastarojoje apokaliptikoje – visi turbūt matė – yra žiauriai graži ir vilties žmonijai vis dėlto suteikianti detalė –­ švelniai besiraitanti merginos uodega. Tai, kad žmogui gresia kitų gyvūnų kūno dalys, kad jis ir išoriškai gali virsti chimera, – manau, dar ne pasaulio pabaiga. Gal netgi atvirkščiai.

Gal labai iš toli pradedu, tačiau nūdieniai režisieriai klasikoje pradeda dar iš toliau. Krämeris Verdi „Don Karlą“ (1863), žinoma, reformuoja. Ne tik kupiūruoja „buduarines“ scenas, bet keičia giluminius operos matmenis. Kaip fonas operoje nupiešta politika išeina į priekį ir nustumia meilę.

„Don Karlas“ turbūt yra labiausiai maigomas Verdi kūrinys – operą smarkiai režisavo dar kompozitoriui gyvam esant, be to, ir jis pats suprato, kad kažkiek perdozavo. Taigi nieko tokio. Trumpinimai, sukeitimai tarsi įteisinti, tačiau muzikos juk neapversi aukštyn kojom?

Atrodo, ėjai į poilsinį LNOBT, o patekai į publicistinį A. Liugos LNDT. Rizikinga operos scenografija (dail. H. Schä­feris) perspjauna visus dramos teatrus su visais dramos aktoriais. Veikėjams paliekamas ruoželis avanscenoje, smėlio spalvos galinė siena priartėja prie rampos neįmanomu atstumu, lieka čionai ilgam, o ant jos lyg toje per televizorių atsivėrusioje dykumoje su maišais ant galvų sėdi nuteistieji myriop... Šeši apnuoginti vyrai, ne, ne muliažai, reikia manyti, baleto artistai, sėdi nekrustelėdami ilgiau nei valandą!

„Don Karlas“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Don Karlas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Taip, tiesa, F. Schillerio ir Verdi kūrinyje tam tikrą vietą užima autodafė, inkvizicijos laužai, rusenę XVI a. Ispanijoje, tačiau šiame spektaklyje juk nesulauksi istorinių kostiumų, atvirkščiai, bus džiaugsmingai ištraukta Flandrijos vėliava, kuri, valio, sutampa su Ukrainos ir gali dar labiau pakaitinti režisieriaus siūlomą vokiškąjį sceninį militarizmą.

Jis estetiškas ir asketiškas, gręžia tave iš arti, neleisdamas atsiduoti muzikai. Don Karlo, kaip ir Bowie, akys užrištos, paliekant tik juodus plyšelius, paskui herojus dar bus supakuotas į tramdomuosius marškinius su lašeline. Žodžiu, nauja juodoji skylė / žvaigždė, nors muzika, ačiū Dievui, dar nemiksuojama.

Rūsti estetika užstringa ir tampa komiška, kai tie šeši nuogi kankiniai atrišami nuo suoliukų ir atstatę riestus užpakalius pasvirusia plokštuma ropoja į viršų, o ten jų su benzino kanistrais laukia Inkvizitorius (kas bus toliau, gal nevalia išduoti). Čia jau akivaizdžiai pažeidžiamos Šarūno Saukos autorinės teisės.

Vis dėlto nemanau, kad pastatymą dera vien tik traukti per dantį. Šioje jausmingojo Verdi versijoje priversti dirbti abu žiūrovo smegenų pusrutuliai. Galbūt antrąsyk čia patekusi, nebe­spręsčiau kryžiažodžių su potekstėmis, atsiduočiau balsams. Specialistai juos įvertins kiekvieną atskirai ir mokytai, o man, tiesiog operos mylėtojai, jie tapo didele dovana. Operos kalba tariant, tviskančiu ir neištirpdomu ledkalniu šylančiame civilizacijos vandenyne...

Scenografija ir režisūra, išstumdamos ir susodindamos dainininkus „ant kranto“, pasiūlė jiems dar ir stambia­planį koncertinį bendravimą, užaštrino bruožus. Kaip aktoriai labiausiai įtikino latvio V. Jansono Rodrigas ir E. Šidlauskaitės Eboli.

Be to, lyginant su ankstesnių operų premjeromis, prancūzo P. Vallet vedamas orkestras grojo kažkaip itin aristokratiškai, nieko neužstodamas – kas žino, galbūt taip, kaip kadaise Verdi laikais Paryžiuje.

Komentarai  

 
+2 #1 Giedrė 2016-03-20 02:13
Spontaniška. Tiksliai. Profesionaliai. Ačiū Jūratei Visockaitei.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai