Goda Aksamitauskaitė. Animacijos iliuzionistas Antanas Janauskas

Antanas Janauskas (1937 06 20–2016 02 24)
Antanas Janauskas (1937 06 20–2016 02 24)

Animacija skaičiuoja bene 5200-uosius metus. Seniausias pavyzdys atrastas Irane ant indo – penki vienas kitą sekantys „kadrai“ su ožka, pašokančia ir nuskinančia nuo medžio lapą. Tai ne šiaip kontinuacinė maniera, tai – tradicinės (pieštos ranka) animacijos prototipas. Vėliau panašaus principo darbų būta Egipte (Knumhotepo kape imtynininkai grumiasi kone per visą sieną), Italijoje (Leonardo da Vinci anatominiai viršutinės kūno dalies raumenų judėjimo piešiniai) ir kt. XVII a. atsirado magiškasis žibintas, beveik po dviejų šimtų metų –­ taumatropas (kortelė su piešiniais iš abiejų pusių), fenakistoskopas (diskas su piešinukų serija, kuriame judėjimo iliuzija kuriama prieš veidrodį), velnio ratas-zoetropas (patobulintas fenakistoskopas, kurį žiūrėti gali ne vienas, o keli žmonės tuo pat metu), daugelio puikiai pažįstama animuota knygelė (flip book) ir praksinoskopas (apjungta ir pagerinta prieš tai buvusių -opų technologija, kurios autorius Charles’is-Émile’is Reynaud 1892 m. pristatė pirmąjį viešą judančių paveikslėlių seansą Paryžiuje). Visa tai, taip pat fotografijos išradimas lėmė animacinių ir apskritai filmų bumą XX a. pradžioje. Nuo to laiko gimė itin daug „pirmųjų“ –­ labiau ar kiek mažiau reikšmingų –­­ įvykių; nuolatinis, kone automatiniu, kartais net desperatišku įpročiu virtęs žmonių troškimas įsirašyti į istoriją, įsiprasminti vertas atskiro dėmesio psichologiškai. Tačiau peršoku į praėjusio amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvą.

1937 m. gimė Antanas Janauskas, Lietuvos animacinių filmų režisierius, dailininkas, scenaristas. Metais vėliau kino teatrų lankytojai turėjo galimybę pamatyti pirmąjį garsinį trumpametražį Stasio Ušinsko lėlių filmą „Storulio sapnas“. Janauskas tuo metu tikriausiai tik žengė pirmuosius neatsargius žingsnius (tiesiogine prasme), o jo kūryba apsiribojo keverzonėmis ant sienų. 1965-aisiais baigęs Taikomosios dailės technikumą Telšiuose gavo paskyrimą į Vilnių, itin mėgo piešti ir svajojo apie tapybą, o tuo metu animacijos pasaulyje Gražina Brašiškytė, pirmoji profesionali lietuvė animatorė, gyvenusi Rusijoje, tačiau dažnai apsilankydavusi Lietuvoje, jau buvo pelniusi vietinės ir tarptautinės auditorijos apdovanojimus už filmus „Drakonas“, „Tarakonas“, o Zenonas Tarakevičius tapo pirmojo lietuviško pieštos animacijos filmo „Vilkas ir siuvėjas“ autoriumi. Su kinu Janauskas buvo susidūręs anksčiau –­­ jo aplinkoje tais laikais visi žiūrėjo viską, buvo pamišę dėl filmų. Po įkyrėjusio darbo su suvenyrais džiūgavo gavęs kvietimą dirbti asistentu Lietuvos kino studijos (toliau –­ LKS) titrų skyriuje. Taip 1967 m. atsirado pirmasis menininko ani­macinis filmas „Mergaitė ir velnias“, tačiau Maskva jo nepatvirtino, tad oficialiai pirmuoju LKS animaciniu filmu laikoma 1970-ųjų Janausko „Iniciatyva“.

„Padebesyse“
„Padebesyse“

Turinio atžvilgiu Janausko ir kitų animatorių kūryba atitinka mūsų suvokimą apie to laikotarpio meną: šiek tiek užsakomasis, šiek tiek individualus, didaktiškas ar ironiškas. Pvz., Juozas Sakalauskas su menininkų grupe piešė autoinspekcijai, priešgaisrinei apsaugai, Janauskas – farmacijos tarybai ir kt. „Tako tiesimas per debesis, ardant dangų, prasmingas tol, kol nepaaiškėja, kad tas dangus yra žemė.“1 Tik Lietuva 9 dešimtmetyje iš visų Sovietų Sąjungos valstybių neturėjo profesionalios animacijos studijos ir tai neretai sutrukdydavo kūrėjams gauti paramą ar leidimų –­ oficialios valdžios teigimu, Lietuvoje nė nebuvo kam kurti profesionalios animacijos. Po nepriklausomybės atkūrimo pradėtos steigti animacinių filmų studijos –­­ atsirado Janausko „Studija AJ“ – kiekvienas nori būti didelis. Kompiuterinės technologijos ir kiti informacinio amžiaus padariniai suteikė galimybę supaprastinti kūrybinio proceso techninę dalį, tačiau Janauskas ilgai liko ištikimas ranka pieštai animacijai: kompiuteris niuansų neperteiks! Tačiau jis pasinaudojo technologijų teikiamomis sklaidos galimybėmis: animacija susidomėjusiems italams, amerikiečiams rengė filmukų peržiūras internetiniuose portaluose ir toliau tyliai skrebeno popieriuje.

2010-aisiais dar urzgusi Janausko pagalvė šiemet nurimo (paskutinis animatoriaus filmas vadinasi „Urzgianti pagalvė“). Autorius, nepripažinęs pasaulinio „disneiščinos“ vajaus, savo optimistiniais, ranka atliktais optinės judėjimo iliuzijos piešiniais papildė LKS archyvo lentynas ir nemažai Lietuvos bei užsienio žiūrovų galvų. Nuo pat darbo šioje srityje pradžios menininkas tikėjo animacijos galia, net jei formaliai tai būtų tik keli talentingi štrichai. „Svarbiausia atrasti ir išlaikyti save“,2 –­­­ prieš keletą metų teigė Janauskas su pasitikėjimu žmogaus, kuriam tai pavyko.

Goda Aksamitauskaitė

1 Iš A. Janausko 1989 m. animacinio filmo „Padebesyse“ (LKS) aprašymo: www.kinosajunga.lt/kinokraite/Film/antanas-janauskas.

2 www.alfa.lt/straipsnis/10277170/antanas-janauskas-animacijoje-yra-ne-salys-o-individai.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai