Solistei reikia geležinių nervų ir sveikatos. Pokalbis su Sofija Fomina

 

Kovo 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertuos pirmą kartą Lietuvoje viešėsianti solistė Sofija Fomina, paruošusi programą kartu su lietuvių pianistu Vyčiu Šakuru. Šiuo metu ji Bavarijos valstybinėje operoje dirba kartu su garsiuoju dirigentu Zubinu Mehta, jau planuoja vaidmenis Birmingamo ir Karališkojoje operose (Jungtinė Karalystė). Kritikų S. Fomina ypač vertinama už įtikinamas ir subtilias interpretacijas bei švarų, bet dramatinio intensyvumo nestokojantį sopraną.
Su SOFIJA FOMINA kalbasi Rasa Murauskaitė.

Sofija Fomina. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Sofija Fomina. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sofija, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika, dainavimas?

Gimiau muzikų šeimoje: mano tėtis buvo dirigentas, o mama – smuikininkė. Pirmiausia dainuoti pradėjo mano sesuo, o aš ėmiau ją kopijuoti. Dešimties metų pradėjau groti smuiku, tačiau suvokiau, jog puikia soliste netapsiu, o visuomet norėjau tokia būti. Tada pradėjau piešti ir dainuoti tik pačiai sau, pritardama gitara, ir supratau, kad dainininke būti galiu.

Kas padarė didžiausią įtaką jums formuojantis kaip dainininkei?

Jaunystėje nebuvo dainininkų, kuriais išskirtinai žavėčiausi, kol išgirdau Mirellą Freni ir buvau priblokšta jos dainavimo. Mėgstu daug atlikėjų, nesvarbu, tenorų ar sopranų, bosų ar baritonų. Iš jų visų galiu ko nors išmokti. Bet svarbiausia, kaip greitai auga tavo paties balsas, suvokimas, koks techniškas esi. Pavyzdžiui, tik dabar pradedu suprasti, kokia nuostabi operos interp­retatorė buvo Maria Callas. Niekuomet nemėgau Cecilijos Bartoli technikos, bet jos energija ir interpretacija mane žavi. Visi esame skirtingi ir tai –­ nuostabu!

Karjeros laipteliais kopiate nepaprastai sparčiai. Kas, jūsų manymu, svarbiausia, norint tapti sėkminga operos soliste?

Manau, kad reikia geležinių nervų ir puikios sveikatos. Jie būtini, kad balse jaustųsi profesionalumas ir stabilumas, o veide nedingtų šypsena. Reikia žengti lengvai, bet tiksliai žinant, ko nori. Tiesa, moderniame operos pasaulyje praverčia ir geras humoro jausmas.

Esate dirbusi su gausybe klasikinės muzikos pasaulio žvaigždžių. Kurie kolegos paliko didžiausią įspūdį?

Karjerą pradėjau dirbdama kartu su sudėtingu, įkvepiančiu ir emocionaliu muziku Teodoru Currentziu, man davusiu itin daug. Ypač mėgstu dirbti su Vladimiru Jurowskiu, kadangi jis – tikras meistras, nepaprastai inteligentiškas ir įdomus žmogus. Šiuo metu esu laiminga, galėdama muzikuoti kartu su vienu geriausių pasaulio dirigentų, maestro Z. Mehta. Man tai didelė garbė. Tačiau pats svarbiausias žmogus, išmokęs muziką suvokti ne tik natomis, bet ir širdimi, prigimtimi ir jausmais, buvo mano tėtis Valerijus Fominas.

Kurios epochos muziką jums interpretuoti lengviausia ir natūraliausia?

Mano balsas gana lankstus, o tai suteikia galimybę atlikti įvairią muziką. Tačiau labiausiai mėgstu Mozartą, bel canto ir romantizmo muziką. Pastaruoju metu teko atlikti nemažai prancūzų operos vaidmenų, tai man ganėtinai nauja. Tačiau nemėgstu ir nesuprantu šiuolaikinės akademinės muzikos – galbūt todėl, kad man niekuomet nesisekė matematika.

Kurį vaidmenį iš jau sudainuotų pavadintumėte didžiausiu iššūkiu?

Nemanau, kad tokį jau teko atlikti... Tačiau vienas vaidmuo „Covent Garden“ operoje pakeitė visą mano karjerą. Tai buvo Izabelė Giacomo Meyerbeerio operoje „Roberas velnias“. Ruošdamasi nemaniau, kad tai bus iššūkis, tiesiog turėjau pakeisti kitą dainininkę ir „įšo­kau“ tiesiai į generalinę repeticiją. Ir man labai pasisekė.

Nuo ko pradedate ruošti naują vaidmenį ar kūrinį?

Nusiperku partitūrą.

Ar po darbo, kuriame nuolatos esate lydima muzikos, dar lieka noro jos klausytis grįžus namo?

Žinoma! Nusipirkau labai dailias ausines, todėl muzika dabar visada su manimi. Nepaprastai mėgstu džiazą ir roką, apskritai, esu tikra melomanė. Vieni kūriniai man padeda atsipalaiduoti, kiti suteikia energijos.

Papasakokite apie programą, kurią kartu su lietuvių pianistu V. Šakuru pristatysite koncerte Vilniuje. Kaip prasidėjo jūsų muzikinė draugystė?

Su Vyčiu dirbu neseniai. Susitikome Frankfurte, kur jis yra gausybės puikių muzikų koncertmeisteris. Muzikinį partnerį, kurį lengva suprasti, labai sunku rasti, todėl mums su Vyčiu labai pasisekė. Jis turi humoro jausmą, puikiai jaučia muziką ir mėgsta duete būti partneriu, o tai yra nepaprastai svarbu. Tai bus pirmasis didelis mūsų koncertas, neturėjome daug laiko repeticijoms, tačiau atiduodami viską tikimės, kad publikai patiks mūsų interpretacija.

Vilniuje atliksime fantastišką ir sudėtingą programą, kuri verčia mane šiek tiek nervintis... Skambės patys populiariausi ir gražiausi Gustavo Mahlerio ir Richardo Strausso kūriniai bei ne toks populiarus, bet labai sudėtingas Sergejaus Rachmaninovo Op. 38.

Kokį vaidmenį dar svajojate atlikti?

Norėčiau dainuoti Liučiją (pagrindinę Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ heroję, – aut. past.)... ir daug kitų. Mėgstu „didelius“ vaidmenis, kurie leidžia man nuolatos būti scenoje – ten mano vieta. Esu laimingas žmogus, nes dirbu tai, ko darbu nelaikau.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai