Laima Vincė. Pakeliui į Everestą: Tibeto keliais (I)

b_300_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-03-11_nr._3558_UmbrellaLaima.JPG

Kovo 10-ąją minima 1959 m. vykusio Tibeto nacionalinio sukilimo prieš Kinijos Liaudies Respubliką diena. Sukilimo nesėkmė nulėmė galutinį susidorojimą su Tibeto nepriklausomybės judėjimu ir Dalai Lamos Tencingo Gjaco tremtį. Spausdiname ištraukas iš dar neišleistos Laimos Vincės kelionių memuarų knygos „Kasant duobę iki Kinijos“ („Digging a Hole to China“).

 

Mūsų mikroautobusiukas įveikia dar vieną statų kalnų perėjos linkį per plauką nuo krašto. Mažiausias vairuotojo apsiskaičiavimas, lengvas riešo kryptelėjimas ne ton pusėn, akimirksnis –­ ir visi ristumės kūliais nuo stataus uolos skardžio ir garmėtume kelis tūkstančius pėdų žemyn toj milžiniškoj, beveik negyvenamoj ir dulkėtoj Tibeto dykvietėj.

Stebina mūsų vairuotojo, vyresniojo tibetiečio įgudimas – jo veidas raukš­lėtas kaip ir supleišėjęs uolų reljefas, kuriuo taip meistriškai manevruoja. Jis vairuoja kliaudamasis intuicija, jį veda kelias, lyg galėtų jam šnabždėti savo paslaptis. Važiuodami kelis kartus vos vos nenuslystame, kai keturiais ratais varomi džipai, vairuojami agresyvių hanių, piktai žvelgiančių iš už vairo, nori pralenkti mūsų autobusiuką išvažinėtuose kalnų keliuose, kurie ir vienai mašinai siauri, ką jau kalbėti apie dvi. Kuo arčiau Everesto, tuo prastesni darosi keliai. Asfaltą keičia provėžos ar drumsto vandens balos. Mes jas pravažiuojame, net nežinodami, ar gilios. Apsauginiai turėklai darosi vis retesni ar jų ir visai nėra.

Mūsų autobusiukas be saugos diržų.

Mus saugojo tik Tibeto kalnų gido Lotsės maldos. Jas kalbėjo ramiai, pirštais varinėjo gintarinius maldos vėrinio karoliukus, kai prieš dvi dienas mūsų autobusiukas manevravo, išvažiuodamas iš Lasos priemiesčių. Visas amerikiečių ir europiečių saugumo supratimas išsiplaikstė pro atvirus langus ir nupleveno vėjyje kaip maldų vėliavėlės, kurias šioje retai apgyvendintoje šalyje matome plevenančias beveik ant kiekvieno kalno viršūnės ir kiekvienoje gyvenvietėje. Gyvenimas yra nepastovumas, moko mus Indijos ir Tibeto budizmas, ir niekur kitur ta nepastovumo būsena taip aštriai nejuntama kaip Tibete. Tibete tikima karma, likimu, o ne tokiais nerimtais dalykais kaip saugos diržai ar keturiais ratais varomi automobiliai.

Man, sulaukusiai keturiasdešimt aštuonerių, ši kelionė yra svajonės, kurią nešiojausi nuo dvidešimties metų, išsipildymas, nuo tada, kai Kolumbijos universitete lankiau Indijos ir Tibeto budizmo etikos kursą pas dr. Robertą Turmaną, pirmąjį baltaodį, kurį Dalai Lama įšventino į budistų vienuolius. (...) Visada pasąmonėj kirbėjo mintis apie Tibetą. Nepasiekiama svajonė. Tyro dvasingumo viltis, grožėjimasis spalva, sąmoningumo stebėjimo (mindfulness*) būsena. Kai buvau jaunesnė, žmonėms sakydavau, kad mano svajonė – tapti budistų vienuole. Žinoma, tada aš nežinojau, apie ką kalbu, bet jaunatviškas troškimas reiškė kažką gilesnio, reikiamybę suvokti, kas yra gyvybė ir mirtis už viso šio paviršiaus. Dabar aš atvykau į Tibetą, kad visa tai prisiminčiau.

Honkonge kolegos sakė, kad amerikiečiai gali aplankyti Tibetą, jei keliaus akylai stebimi kinų turistinės kompanijos. Kreipiausi dėl vizos į Kiniją ir nusiunčiau piniginį užstatą. Visa mano kelionė (dešimt dienų Tibete, įskaitant turistines keliones į pagrindinius vienuolynus, į Potalos rūmus ir kelionę autobusu į Everesto kalno bazinę stovyklą, kartu su traukinio bilietu į Lasą ir lėktuvo bilietu per Pekiną, taip pat nakvynės ir vietiniai pervežimai) buvo daug pigesnė, nei būčiau mokėjusi (tiesą pasakius, niekada nebūčiau galėjusi sumokėti) ir keliavusi į Tibetą iš Jungtinių Valstijų.

Kai sužinojau, kad įmanoma sėsti į traukinį pietų Kinijoje Guangdžou ir po penkiasdešimt šešių valandų kelionės išlipti Lasoje, žinojau, kaip keliausiu: sausuma, per Kiniją. Iš pradžių planavau keliauti viena. Bet per vieną Baltijos šalių vakarėlį užsiminiau apie savo planus Agitai – nepaprasto grožio tikrų tikriausiai blondinei iš Latvijos, Rygos. Stovėdama viršutinio Honkongo viešbučio aukšto bare, Agita nusprendė prisijungti prie mano piligriminės kelionės į Tibetą. Ji buvo tiek išgėrusi, kad nesitikėjau, jog kitą rytą prisimins savo priesaiką, tačiau po dviejų dienų ji nusipirko turistinį kelialapį, ir kitą savaitę mes išvykome.

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

Dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, kai Agita ir aš atsiėmėme traukinio bilietus Guangdžou geležinkelio stoty, mus išskyrė ne tik į skirtingas kupė, bet ir į skirtingus vagonus. Kai nuėjau patikrinti, kaip Agita įsikūrė vagone, ją radau ant siauros sėdynės vagono praėjime spoksančią pro langą. Žvilgtelėjau į kupė. Jos bendrakeleiviai, grupė triukšmingų įgėrusių kinų su išpeštais iš kelnių marškiniais ir nuogom krūtinėm, buvo išsiskėtoję per visą kupė ir stengėsi vienas kitą perrėkti. Nieko nelaukusi pareikalavau, kad Agita paliktų savo viršutinį gultą ir persikeltų į mano kupė.

Keliaudama per Kiniją, savo dienoraštyje užrašiau:

Tik perkirtę sieną iš Honkongo į pagrindinę šalies teritoriją, jūs iš karto pajuntate, kad esate Kinijoje. Jūs tai pastebite iš įsitempusių geležinkelininkų, stovinčių peronuose, iš to, kaip nervingai nusitveria cigaretės, kaip nirtulingai užsitraukia ir išpučia dūmus, nepatikliai akimis nulydėdami pro šalį riedantį Honkongo traukinį. Kantono kalbą pakeičia mandarinų kalba. Už traukinio langų prašmatnius Honkongo dangoraižius pakeičia sovietinio stiliaus blokiniai namai. Parkų ir sodų priežiūra baigiasi ir suveši piktžolės.

* * *

Keliaudama su viena kuprine, fotoaparato dėkliuku, rankinuku, maisto krepšiu su džiovintais vaisiais, javainiais ir šokoladu, kad nuraminčiau skrandį aukštikalnėse, traukiny sutinku kinų turistus, keliaujančius su išsipūtusiais lagaminais, su asmenukių lazdomis, kyšančiomis iš kuprinių, –­ apsikrovę lyg būtų išsiruošę į safarį.

* * *

Keliaudama į Lasą pro traukinio langą matau daug Kinijos didmiesčių. Kai apsilankiau Šanchajuje, susižavėjau ultramoderniu didmiesčiu, šiuolaikinio kosmopolitinio gyvenimo stebuklu. „Neapsigauk žiūrėdama į fasadą, – perspėjo mane draugai, – tikroji Kinija yra vargana, beviltiška ir užteršta.“ Tokią tad matau Kiniją, dabar slenkančią pro traukinio langą, keliaudama geležinkeliu į Tibetą. Valandų valandos tos „kitos“ Kinijos – dideli pilki miestai su kybančiais neišsisklaidančiais rūškanais debesimis, dideli pilki miestai su pigiai pastatytais betoniniais daugiabučiais, dideli pilki miestai be galo be krašto, besileidžiantys į nykias lygumas, kai kur jas kerta dantytas kalnagūbris, dideli pilki miestai, teikiantys mažai vilties.

* * *

Pravažiavome vulkaninės kilmės uolas, pravažiavome pagrindinius pramoninius didmiesčius, besitęsiančius mylių mylias, nežinia kur įsikūrusius ant neaprėpiamų lygumų, pravažiavome piemenis, ganančius kaimenes, kai trečią valandą nakties mus pažadino mandarinų kalba isteriškai rėkianti ir sugniaužtais kumščiais piktai gestikuliuojanti moteriškė, aiškinanti, kad Agita miega jos vietoje, kad tučtuojau turi jai užleisti vietą. Mes nenusileidome ir atsisakėme judėti. Jai padėjo jauna mergina, pažadinta kitoje kupė ir atitempta į mūsiškę, kad gūglo vertimo programėle išmaniajame telefone išverstų, ką mes jai sakėme: traukinyje daug tuščių gultų ir tai paskutinė stotis prieš Lasą, be to, vis vien niekas daugiau į traukinį nelips. Moteriškė vedė vis daugiau kinų tėvynainių, jog ją palaikytų, pasikliaudama senu primityviu bauginimo metodu, kad tik būtų jos viršus. Tėvynainių minia ją palaikė.
Mieguista traukinio keleivių šutvė, jos tėvynainiai, susigrūdo praėjime laukdami, kol sambrūzdis aprims. Traukinio palydovė stengėsi ją perkalbėti, bet moteris trauktis atsisakė. Kuo nuožmiau ji reikalavo, tuo labiau su Agita spyrėmės, o mūsų ramus baltiškas temperamentas vis labiau kaito ir šimtmečiais grūdintas atkaklumas kėlė ryžtą.

Galų gale traukinio palydovė įkalbėjo moteriškę pereiti į tuščią kupė. Motina su mažu berniuku ir maždaug ketverių penkerių metų amžiaus mergyte persikėlė į mūsų kupė. Jie tuoj tapo mūsų draugais. Mažoji mergytė ir aš piešėme, kol jos mama miegojo savo gulte. Prabudusi mama be jokios priežasties šaukdavo ant mergytės, lyg pats jos buvimas būtų kėlęs neapykantą. Bet su berniuku motina elgdavosi maloniai. Per likusias 37 valandas ji mažylius vis pamaitindavo greitai paruošiamais makaronais iš didelių polistireno kibirėlių, o už traukinio langų sniege ganėsi kaimenės jakų, atrodžiusių kaip skyrybos ženklai tuščiame popieriaus lape.

* * *

Traukiniu į Lasą, kuriame palaikomas aukštesnis slėgis, keliavome per Mongolijos lygumas kartu su visu mongolų kaimu. Jie nesikalbėjo, bet siaubingai garsiai rėkė. Viena moteriškė leido tokius garsus – aš net neįtariau, kad žmogaus gerklė apskritai galėjo tokius garsus išleisti: garsai buvo pusiau gomuriniai, pusiau klyksmas – daugiausia skirti vaikams arba vyrui, tas suglumęs paprasčiausiai truktelėdavo pečiais ir spūdindavo šalin. Jie mesdavo pusiau apgraužtas kukurūzų burbuoles ant kupė grindų, kartu su visom kitom atmatom. Paleisdavo vaikus vienus klajoti vagonų koridoriais, pasikliaudami, kad juos saugos laimingas atsitiktinumas ir tarptautinis traukinio keleivių taboras. Aš piešiau ark­lius, šunis, undines ir dalijau tuos paveiks­lėlius vaikams, norėdama kaip nors juos užimti. Gavę paprasčiausius piešinukus buvo tokie patenkinti, kad man pasirodė, jog jie niekada nėra matę iliustruotų knygų. Vaikai strimgalviais straksėdavo vagonų praėjimais, spausdami tuos paveikslėlius prie krūtinių ir iš džiaugsmo kvykaudami, o pro mūsų langus monotoniškai vyniojosi tuščias kraštovaizdis, su kur ne kur pataškytom pusiau užšalusiom kūdrom.

(...)

* * *

Vos išlipau iš traukinio Lasoje ir įžengiau į milžinišką granito geležinkelio stotį, apėmė įtampa. Prieš įleidžiant į šalį mus, vakariečius, tuoj pat atskyrė ir nuvedė į policijos nuovadą privalomai dokumentų ir bagažo patikrai. Ją atlikus, mus išleido į aptvertą, futbolo stadiono didumo, granitinę aikštę, o ten susitikome su mūsų kalnų gidu Lotse, laukusiu mūsų už užtvaros.

Tik atvykus į Lasą, gali pajusti Tibeto okupacijos įtampą. Tai jauti iš pasalūniškų tibetiečių žvilgsnių, kai jie skuba gatvelėmis saugodami nugaras, iš pastėrusių kinų policininkų akių, kai jie, apginkluoti pusiau automatiniais šautuvais, stovi išsitempę lyg išgirdę komandą „dėmesio“, pasiruošę bet kokiems neramumams, nejudantys už stiklinių kabinų, nedidesnių už senų laikų telefono būdeles, esančių kiekvienoje gatvėje, skersgatviuose, miesto centre ar priešais grandiozinius vyriausybinius pastatus.

* * *

Lasoje tikiuosi rasti daug turistų iš Vakarų ir patogumų. Vietoj to radau daugybę turistų iš Kinijos. Naujos geležinkelio linijos iš pagrindinių Kinijos miestų į Lasą kasdien atveža dvidešimt tūkstančių kinų turistų. Jie atvyksta verteiviškai nusiteikę, perka maldų ratus ir suka juos aplink, lyg jie būtų vėjo malūnėliai arba su jais pozuoja asmenukėms ta miela poza, kaip tik kinės moka. Per vienuolynus kinų turistus, išrikiuotus didelėmis bandomis, varo agresyvūs, vėliavomis apsikarstę, spiegiantys gidai, importuoti iš gimtųjų miestų ir provincijų, kad palaikytų partijos liniją. Šventyklose kinų turistai stovi kaip stulpai, kai jų gidai ima berti ilgas litanijas. Tačiau jei jiems leidžia kelias minutes savarankiškai pasivaikščioti, pastebėjau –­ vyresnioji karta paprastai sustoja priešais budistų statulas, mąsto ir meldžiasi, tiks­liai atlikdami pozas ir judesius. Noriu tikėti, kad šie slapti budistai į Tibetą atvyko iš naujo atrasti savo prarastosios religijos.

Mūsų mikroautobusiuko keleiviai, dešimt žmonių, susitikę tik prieš kelias dienas Lasos viešbučio fojė, reprezentuoja globalizacijos erą. Čia yra Muskan, indė verslininkė iš Kinijos, Siano, ji studijavo Katmandu, Nepalo kalnuose, ir vėl norėjo patirti aukštikalnių atmosferą. Muskan mums sakė, kad jos vardas reiškia „šypseną“, ir mes visi sutinkame, kad vardas jai tinka. Muskan buvo mūsų juokdarė, pašiepdavo kiekvieną, kuris to nusipelnė, ji vienijo grupę.

Buvo ir Marija, dvidešimtmetė baltarusė. Marija paauglystę praleido prilipusi prie amerikietiškų televizijos kanalų, kurie užgoždavo nykią Minsko realybę. Pati išmoko perdėtos amerikietiškos tarties ir tai jai užtikrino anglų kalbos mokytojos vietą Pekine. Čia gyvendama, Marija, apsigimusi lingvistė, pramoko mandarinų, ir kol kabarojomės neasfaltuotais, provėžuotais keliais, ji mandarinų kalba šaukė į mobilųjį telefoną, derėdamasi dėl buto nuomos savo vaikinui, kuris mandariniškai nemokėjo. Po, rodos, valandų valandas trukusio šiurkštaus kapoto pokalbio, rikošetu atšokdavusio nuo metalinio mūsų mikroautobusiuko kiauto, Marija galiausiai baigė rusišku epitetu, kurį išgirdusi Agita mikroautobusiuko gale ėmė kikenti.

Agita iš mūsų, paprastų mirtingųjų, išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu. Būdama aukštai kalnuose, kai mes visi gaudyte gaudydavom išretėjusį orą, ji galėjo rūkyti cigaretę po cigaretės. Vos atvykome į viešbutį Lotsė mus instruktavo, kaip nepasiduoti kalnų ligai: „Ilsėkitės, –­ sakė jis, – nesimankštinkite. Nerūkykite ir negerkite alkoholio. Nesimaudykite po karštu dušu.“ Agita tuoj pat atliko visus aukščiau išvardytus dalykus ir jautėsi nuostabiai. Aš ją praminiau Geležine Ledi.

Dar buvo Zuzana iš Vengrijos sostinės. Zuzana kasmet bėga maratoną vis kitoje šalyje, o tada važiuoja į turistinę kelionę atsikvėpti. Šiais metais Zuzana bėgo maratoną Pekine ir nusprendė praleisti atostogas keliaudama po Tibetą. Kai Zuzanos paklausiau, kiek ji treniruojasi prieš kiekvieną maratoną, atsakė, kad bėga nesiruošusi. Per likusį laiką ji ir ristele nebėgioja, net jei reikia pasivyti nuvažiuojantį autobusą ar tramvajų. (...)

Sklinda gandai, kad kiekvienoje turistų grupėje į Tibetą yra informatorius, lojalus Pekinui kinas, kuris klausysis, akylai stebės ir raportuos apie Tibeto turistų gidą, kad pastarojo liežuvis kalbėtų tik tai, ką reikia. Mes įtarėme Mei, penkiasdešimtmetę kinę, dvidešimt metų gyvenusią Kanadoje, bet vis dėlto linkusią kalbėti mandarinų, o ne anglų kalba. Drauge pripažįstame, kad mūsų įtarimus greičiausiai sukelia paranoja nei tiesa. Nepaisant to, Mei niekada nepraleido progos įgelti Lotsei ar paprieštarauti jo pasakojimui. Mei tvirtindavo dažnai ir garsiai: „Visi tibetiečiai nemoka už sveikatos priežiūrą, o mes, kinai, turime už viską mokėti.“ Arba: „Tibetiečiams moka pinigus, kad jie leistų savo vaikus į mokyklą, o mes turime mokėti.“ Mei mėgdavo priminti grupei, kad „Kinijos vyriausybė labai rūpinasi savo etninėmis mažumomis“ ir pridurti, „bet jos tokios nedėkingos“. Jos pareiškimai dažnai vertė Lotsę susigūžti, bet jis drausmingas, tad prikąsdavo liežuvį. Bet jo ironiška šypsena labai iškalbinga. Kai paklausiau Lotsės apie tibetiečių ir kinų santykį Tibete, jis pergalingai išpyškino: „Mūsų yra 65 %, o kinų – 35 %. Mūsų vis vien daugiau!“

Mei dėvėjo tradicinius, gražiai krintančius kiniškus siuvinėtus sijonus, švarkelius, palaidines. Ji valgydavo atskirai nuo mūsų visų, sakydama, kad valgo tik Vakarų Kinijos Sičuano virtuvės, o ne tibetietišką maistą. Kai mes rinkome arbatpinigius Lotsei ir vairuotojui, Mei atsisakė prisidėti, sakydama, kad „kinai arbatpinigių neduoda“. Norėdama įrodyti, kad yra teisi, pasiskundė, jog Lotsės pasakojimai buvo per trumpi, lyginant su ilgais pamokslais, kuriuos bambėdavo žemyninės Kinijos turistų vadovai; ir šventyklose, ir vienuolynuose išlaikydavo kinų turistų grupes su išsipūtusiomis kuprinėmis užspeistas iki valandos arba monotoniškai zyzdami, arba agresyviai rykaudami savo pažiūras. Tiems turistų vadovams nereikėjo jokio garsintuvo.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-03-11_nr._3558_6TIBET.jpg

Mūsų tibetietį gidą Lotsę vakarietiškai būtų galima apibūdinti kaip kietą bičą. Kitaip negalima pasakyti. Su savo à la Armani marškiniais, nudrengtais džinsais ir nugairintu veidu, lengva eigastim, ir „Ray-Ban“ firmos akiniais nuo saulės, jis elgėsi natūraliai ir turėjo pakaruokliško humoro gyslelę. Jo niekada niekas neužgavo ir jis visada pasiruošęs prisijungti prie linksmybių: ar mėtytume akmenukus per kalnų tarpeklius, ar gertume alų vietiniame tibetiečių klube. Jis niekada su mumis nebuvo formalus ir šaltas – jo savigarba to neleido. Su mumis elgėsi kaip su draugais, svečiais, o ne kaip su klientais. Lotsei trisdešimt vieneri metai, vedęs, augina du vaikus. Kadangi jis vyriausias vyras šeimoje (tėvas ir senelis mirę), remia savo motiną ir kitus giminaičius. Jis studijavo tapybą ir tradicinę tibetiečių muziką.

(...)

Nors mūsų grupės amžius svyravo nuo dvidešimties iki penkiasdešimt penkerių šešerių, niekas niekada nebuvo išskirtas ar atstumtas, net Mei. Mums patiko kartu valgyti, juoktis, kai būdavo skaldomi anekdotai, pasakoti ir klausytis istorijų, apžiūrinėti vienuolynus, dūlinėti Lasos senamiesčiu, ar iš mažų taurelių gerti silpną tibetiečių ryžių alų menkai apšviestose prirūkytose tibetiečių tavernose. Ir visai galimas daiktas, kad mes visi jau buvome susitikę praėjusio gyvenimo kelionėje. (...)

Kol mūsų autobusiukas stumiasi negrįstais keliais, pro dulkėtus langus akimis geriu mėnulio nutviekstą kraštovaizdį. Vietovė išdžiūvusi, negailestinga, kalnai statūs, dantyti. Netoli yra kalnų perėja, vedanti į Indiją. Takas, kuriuo Dalai Lama keliavo 1959 metais, kai bėgo iš Lasos, kinams okupavus Tibetą. Okupuotame Tibete okupaciją vadina „Tibeto išlaisvinimu“. Ši dviprasmiška orveliška frazė sklando visur, kur tik informacija pateikiama turistams. Taip per garsiakalbius aiškia išsilavinusio anglo tartimi gražbyliaujama net ir hermetiškame traukinyje į Lasą, –­ praneša kažkoks britas, greičiausiai vienas tų, kurie už pinigus pasakys bet ką.

Kas kelias valandas mūsų autobusiukas priverstas sustoti policijos kont­rolės punktuose, čia visi privalome išsirikiuoti su pasais patikrai. Kinai savo sienomis nenori rizikuoti netgi čia, kur bandydami pereiti kalnus į Indiją daugelis niekada jų neįveikia arba žūva. Skaičiau išlikusių gyvų tibetiečių, kurie būdami vaikai ar paaugliai pėsti leidosi į pavojingą kelionę per kalnus į Indiją, memuarus. Jie nekeliauja į Indiją siekdami geresnio gyvenimo. Jie nevyksta užsidirbti pinigų, kad išsiųstų namiškiams. Jie vyksta, kad galėtų lankyti Tibeto vaikų mokyklą Dharamsaloje. Tėvai rizikuoja savo vaikų gyvybėmis ir patiki juos neaiškiems vedliams, jog pervestų per sieną, kad atžalos laisvai galėtų studijuoti Tibeto kalbą, kultūrą, religiją. Šie vaikai nepaisydami mirties siekia mokytis visų dalykų, kurių negali valstybinėse Kinijos Tibeto mokyklose, nors šios, kaip Mei nuolat mums primindavo, yra nemokamos tibetiečių vaikams ir tėvai nemokamai gauna maišus grūdų, kol vaikai jas lanko.

Suprantu tibetiečius. Suprantu jų atkaklumą, jų atsisakymą asimiliuotis. Užaugau diasporoje šaltojo karo laikotarpiu, kai Lietuvą buvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Lankiau šeštadienines lietuvių kalbos ir kultūros mokyklas bei vasaros stovyklas. Suprantu tą valios jėgą ir nepaklusnumą, kai mirties naguose siekiama išsaugoti kalbą ir kultūrą todėl, kad didesnė, agresyvesnė svetima kultūra ją okupavo. Nors Rusija vėl telkia savo kariuomenę prie Lietuvos sienų, mes patyrėme laisvės, nepriklausomybės, mūsų tautinio atgimimo malonumą. Tibetiečiams to dar nepavyko padaryti, ir man įdomu, kiek jie dar lauks dešimtmečiais trunkant okupacijai? Kiek jie dar atsilaikys, kol praras savo kultūrą, savo religiją, savo gyvenimo būdą?

Tačiau kol kas tenykštė Tibeto kultūra išgyveno ir, atrodo, klesti Lasos gatvėse...

Iš anglų kalbos vertė Dalia Smelstoriūtė

* Valingas dėmesio sutelkimas į norimą objektą, suvokiant realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Kaip budistinių religinių praktikų sudedamoji dalis šis metodas žinomas jau kelis tūkstančius metų.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai