Pranas Visvydas. Informacijos aviliai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lapiūkščių ir skiaučių koriai. Blunkančios pastabos. Aforizmų bloknotai. Užuominų virtinės. Ištraukų ir citatų pogrindžiai. Gramatikos ir sintaksės tomų hegemonija. Vis sunkiau pakelti žodyną. Vartosena pakiša koją galvosenai. Atsiminimų kupetos. Mąstyčių rinkinys (žodį sugalvojo Kauno poetas Aleksas Dabulskis). Sentencijų slėpynės. O kas dar?

Įvairūs aplankai. Drėblūs segtuvai. Apšepę bloknotai. Pageltę sąsiuviniai. Lakštų lakštai. Stalčiai. Kertės. Lentynų stoka. Senų nuotraukų albumai, feisbuko komentarų šuliniai. Dalies kilmininkai. Dalyviai, pusdalyviai, padalyviai. Labai ilgos pavardės. Nuosakos. Mįslės. Minklės. Liaudies anekdotai. Priežodžiai. Patarlės. Šūkiai.

Taip – šūkiai! Prisimenu jų užgaulumą. Septintokų vasaros stovykloje, labai seniai prie Alaušo ežero, rytais vieningai šaukdavome: „Sadūto tūto –­ Džiugas pasiuto!“ Arba: „Trop tropo lylia, Džiugas apvylė!“

O kas gi buvo Džiugas? Mūsų stovyklos vadovas, tiesiog tironiškai reikalavęs daryti viską taip, kaip jis užsigeidė. Net su gaidžiais keltis. Plaukti šaltame ežere. Bėgti 3 kilometrus. Mesti diską. Stumti rutulį. Šokti į tolį. Su vištomis gulti ir netriukšmauti palapinėje.

Su viskuo esi. Bet artimiausiai su gimtine. Ten tavo kalba – tavo rūpestis. Tik žinok, kur surasti skiautę, lapiūkštį, segtuvą, aplanką, lentyną, stalčių, dėžutę, norimą žodį, sakinį, primirštą eilėraščio eilutę. Ir priekaištauji sau nerasdamas. Net bari savo nepavaldų vežimėlį, kurį užsispyręs vadinu riedkėde, nes juk ne vežimėlis. Juk jame dažniausiai sėdžiu.

O kartais išgaruoja data, vardas, pavardė. Arba staiga, įsigilinęs į dienraščio pirmą puslapį, susirūpini dabartine žmonijos padėtimi. Negi jie vis dar taip… Susigraudini… Imi deklamuoti sielvartingą Joną Aistį.

Juk jie subombardavo mokyklą ir ligoninę. Mat nori sunaikinti sukilėlius. Man regis, jei sukilimas tęsiasi ilgiau negu dveji metai, tai nėra sukilimas. Tai tik pastovios žudynės. Geriau diktatūra negu žudynės. Geriau ligotam tūnoti gulago barake ar Asado kalėjime, negu sunkiai sužeistam laukti mirties Alepo griuvėsiuose. Tokia yra mano nuomonė.

Dažnai didvyriškumas yra išpūstas, o kliedesys apie laisvę nepramato aukų gausybės. Nepramato būsimų pasekmių. Jei jau atėjo metas sukilti, tai tik susibūrus dainuoti, kaip darė lietuviai Vilniuje. Ir gaila mūsų partizanų: kad užuot ėję mirti į miškus, susibūrę būtų dažniau dainavę pamiškėse ar mobilizuoti sovietų armijoj irgi dainuotų... Ir tie juodinami plūstami stribai taip pat dainuotų. Tai mano taiki iliuzija.

Be abejo, tada buvo kitokios aplinkybės. Kitokia nuostata. Gūdi nuotaika. Klastingas laikmetis. Stalinas. Sibiras. Bet juk buvo galima pakentėti. Tik 50 metų. Ir matome, kad per tą pusę okupacijos amžiaus nei lietuvių kalba, nei dainos, nei tautodailė, nei savarankiškumas nenukentėjo. Tai tokia yra mano, tvirtai pasenusio lankstaus kareivio, dezertyro, pabėgėlio, nuomonė ir laikysena.

O dabar jau rašomano dalia dalužė. Sumanyta rašliava nuolat galvoje ūžia. Ir juo senyn, tuo labiau neramina šis sukauptas patirties avilys. Kai kas jį vadina archyvu. Laikas spengdamas zuja tolyn, o tingi senatvė dažniausiai baidosi balasto. Tad imi pasigesti šaunios sekretorės, kuri palankiai atsilieptų į kiekvieną pageidavimą: surasti tai, kas šiuo momentu slepiasi nuo manęs. Surasti kad ir tokį gražų Aido Marčėno pasakymą: „Žodis pažadina tylą / kalbantį nuolat praryjančią.“

Tyla pamažu įsigali ir mano samprotavimuose. Pagalvoju, pasakau, parašau, o vėliau tai perskaitęs negirdžiu minčių šiuolaikinio rezonanso.

Vytenio Tolučio darbas
Vytenio Tolučio darbas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai