Teodoras Četrauskas. Poetas ir fūra. Poetas ir poniutė

 

POETAS IR FŪRA

Vienas autoriaus pažįstamas poetas gyveno užmiestyje, kur jam buvo nuobodu, todėl po darbo namo visuomet kakdavo vėlai, tik pernakvoti, kai autobusai į tą pusę jau nevažinėdavo. Stabdyti pakeleivingus automobilius miesto pakraštyje paprastai mėgindavo šiek tiek įkaušęs, mat mėgo išlenkti taurelę ir vakarodavo įvairiose užeigose, be to neapsieisi. Laukdamas pakeleivingo automobilio paprastai parūkydavo, mintyse sumesdavo kokį posmą ir apskritai nesijaudindavo, jeigu reikėdavo šiek tiek pastovėti.

– Tai kas, – manydavo jis, – gamtoje puikiai veikia galva, tik pakeli ją į viršų, pažiūri į žvaigždes ir jau sumeti ką nors verta plunksnos. Be to, butas užmiestyje palyginus su centru beveik už dyką.

Kas kita, jei lydavo, snigdavo ar oras kaip nors kitaip nelepindavo. Tada poetą siutindavo nestojantys automobiliai, jų vairuotojai, ir piktai juos plūsdavo:

– Ubagai, – sakydavo, – lekia šilumoje pro šalį ir nors tu ką, o aš, populiarus poetas ir laureatas, čia pakelėje stimpu. Dažnas iš tų ubagų vos pasirašyti moka, o į mane nė krypt.
Kartą per šlapdribą poetas taip perpyko, kad neapsikentęs pareiškė:

– Dabar tu man, ubage, sustosi!

Ir puolė priešais atlekiančią fūrą. Toji poetą gerokai aplamdė, vieną kitą vietą teko net sugipsuoti, bet kai šių eilučių autorius aplankė poetą ligoninėje, tas taip kalbėjo:

– Vis tiek sustojo, ubagas.

Jam tai, rodės, buvo principingai svarbu.

Baigdamas šią istoriją autorius mano reikalinga pridurti, kad poetui vis dėlto nereikėjo taip narsiai pulti po tos fūros ratais, nes fūristas, jeigu būtų jį visai suvažinėjęs, galėjo per jo principus atsidurti kaliūzėje. O fūristui, pastebėjusiam pakelėje susitraukusį, piktai gestikuliuojantį, ko gero įkaušusį tipą, reikia vienu kitu posmu sulėtinti greitį ir gal net sustoti, nes tas rūstus tipas gali būti ne valkata, o užmiestyje taupumo sumetimais gyvenantis kauštelėjęs poetas, kuriam užvis svarbiau dėmesys ir pagarba, juolab per šlapdribą.

 

POETAS IR PONIUTĖ

Viena poniutė buvo graži, jaunystėje, rodos, net kažkokia mis, turėjo turtingą vyrą ir norėjo su juo lankytis elito tūsuose, kur vyras galėtų susipažinti su reikalingais žmonėmis, o ją tenai fotografuotų ir rodytų blizgiuose žurnaluose. Žodžiu, norėjo būti žinoma ir garsi, na, tarkim, kaip grakštaus žodžio meistrė. Todėl parašė pluoštelį eilių ir parodė poetui, tam pačiam, kuris gyveno užmiestyje ir neseniai buvo aplamdytas fūros. Paprašė, kad tas jos triūsą įvertintų idėjiniu ir meniniu požiūriu.

Poetas pasklaidė eiles, sėdėdamas prie rašytojų kavinės stalo, ir pasakė:

– Dar nelabai gerai rašote.

Tada poniutė paklausė, ar jis negalėtų ją pakonsultuoti, kad pradėtų geriau rašyti, o ji jau kaip nors atsilygintų.

– Kodėl ne, – atsakė poetas, neabejingas moteriškam grožiui, ir paprastai žmogus ne prie pinigo.
Pirmas jų susitikimas vyko poniutės namuose, kur poetas iškart buvo pasodintas prie pietų stalo. Prie jo sėdėjo tiktai pati poniutė, konsultuojama persona ir galbūt būsima poezijos žvaigždė, o jiems patarnavo poniutės vyras, niaurus pažiūrėti ponas, vienų naujoviškų muštynių čempionas, tačiau buvo labai paslaugus, ir kai tiktai poniutė paskambindavo varpeliu tuojau ateidavo iš virtuvės ir ką nors atnešdavo ar nuimdavo nuo stalo. Užkandžiams patiekė įvairių tacos, pas­kui atnešė labai gardžios moliūgų sriubos, o pabaigoje mokos ir vaisių. Poetas, nepratęs prie tokių prašmatnių valgių, visko noriai ragavo. Nebrokijo ir įvairių svaigiųjų gėrimų, galbūt skyrė jiems net kiek per daug dėmesio, nes kai atėjo mokos ir konjako eilė, buvo jau taip apšilęs, kad matė vien tiktai dailius poniutės iškilumus, ir buvo visai pamiršęs, ko atėjo. Juolab kad jo patarimų laukianti poniutė net spirgėjo ant sofos. Tad nieko keista, jog poetas šastelėjo pas poniutę ant sofos, pakeitė sėdėjimo vietą, padarė, taip sakant, rokiruotę ir taip smagiai įsisiurbė poniutei į lūpas, kad toji tik nustėro ir neteko žado. Tada poetas, meistras tokias padėtis išnaudoti, ėmėsi paruošiamųjų veiksmų didžiajam suartėjimui, ir jau atrodė, kad įvyks tai, ko nei viena, nei kita pusė visai net nesapnavo, tačiau poniutė vis dėlto atsitokėjo, apsidairė, įvertino padėtį, ištarė frazę: „Jūs ne poetas, jūs ištvirkėlis“, ir ne paskambino, o išgąstingu balsu šūktelėjo:

– Antanai!

Ir Antanas, kaip nesunku atspėti, jų abiejų trumpam pamirštas atletiškasis poniutės vyras, įbėgo, ne, įgriuvo pro duris, čiupo poetą už pakarpos, nukėlė nuo poniutės ir sofos, išnešė pro duris ir nurideno nuo laiptų, lengvai stuktelėjęs keliu žemiau juostos. Kai kam dabar, matyt, atrodys, kad šiurpusis atletas, kovų be taisyklių specas ir čempionas turėjo daug rimčiau pamokyti poetą. Tačiau negalėjo, mat tokio sporto meistrams užginta naudoti savo jėgą ir gebėjimus ne tamtyč skirtuose narvuose. O jei naudoja, tai iškart keliauja į cypę.

Tad poetas dar lengvai išsisuko, gardžiai pavalgė ir atsigėrė, tik, deja, užsigavo fūros neseniai sulaužytą koją ir paskui jau negalėjo apsieiti be lazdelės, kuri jam, tiesa, labai tiko. Apie savo nuotykį poniutės namuose niekam nepasakodavo, nebent išgėręs, bet tada prašydavo daugiau niekam nesakyti.

O poniutė vis dėlto ėmė lankytis elito tūsuose, nes tam, pasirodo, užteko čempioniško jos vyro statuso, kur buvo nesyk dailiai nufotografuota ir išgarsėjo ne kaip grakštaus žodžio meistrė, o kaip daugelio labai gražių suknelių savininkė, ir tuo labai džiaugėsi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai