Ray Bartkus: „Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau idėjų turi“

Jau 25-erius metus Niujorke gyvenantis RAY (RIMVYDAS) BARTKUS garsėja iliustracijomis tokiems leidiniams kaip „The New York Times Book Review“, „Harper’s Magazine“, „Time“, „The Wall Street Journal“ ir kt., taip pat instaliacijomis, tapyba ir piešiniais. Susitikę su menininku Čelsio rajone, kur itin gausu meno galerijų, kalbėjomės apie gyvenimą Niujorke, meno rinką ir kūrybą.

Ray Bartkus. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Ray Bartkus. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

( Ray Bartkaus darbai iš VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ 2012 m. veikusios R. Bartkaus parodos „Tapybos pabaiga“ - čia. [gyčio norvilo fotoreportažas].)

Niujorkas kaip magnetas pritraukia gausybę įvairių sričių menininkų, tad gana sunku išsiskirti iš minios. Esi sulaukęs nemažo pripažinimo tarptautinėje meno erdvėje. Kaip to pasiekti?

Šiandien Niujorke viskas taip struktūrizuota. Sakyčiau, kad netgi 1990-ųjų pradžioje, tik man atvykus, meno rinka buvo demokratiškesnė, mažiau suvaržyta didelių pinigų ir meno institucijų. Dabar menas pavirto industrija. Daug meno „padaroma“ būtent tos rinkodaros ir viešųjų ryšių. Nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip atkreipti į save dėmesį. Tarkime, gatvės menas vis dar demo­kratiškas, nes gali naktį ateiti ir nupiešti kažką ant sienos, kad ir neturėdamas daug pinigų. Jeigu turi savitą braižą ir tuo nuolat užsiimi, tai per kokį dešimtmetį gali susikurti reputaciją. Ar tai virs kokia nors finansine nauda – kitas klausimas. Beje, kiekviena meno srovė turi savo žurnalus ir portalus, kur propaguojamas tik tos krypties menas. Galbūt platesnei visuomenei menininkas nežinomas, bet jis turi savo nišą.

Kokius esminius skirtumus įžvelgi tarp meno pasaulio Niujorke ir Lietuvoje?

Lietuvoje žmonės daug kategoriškesni, jie konkrečiai žino, koks tas menas turi būti. O Niujorke kiekviena pogrindinė subkultūros srovė gali pritraukti nemenką pasekėjų ratą – šimtus, gal net tūkstančius žmonių, suteikiančių jai pilnakraujį gyvenimą. Tokių srovių yra begalės ir jos nebūtinai žino viena apie kitos egzistavimą, juolab neišpažįsta viena kitos tiesų. Sutinku Lietuvos menininkų, pagal leidinį „Art in America“ sprendžiančių, koks tas menas Niujorke. Bet juk šis leidinys – tik vienas iš daugelio.

Niujorke viskas labai greitai keičiasi. Yra menininkų, prieš 20 metų rengusių personalines parodas garsiuose muziejuose, bet dabar pamirštų. O Lietuvoje, Dailės muziejui nuo kokio 9 dešimtmečio iki šiol vadovauja Romualdas Budrys. Ar gali įsivaizduoti tokią situaciją, kad Niujorko modernaus meno muziejaus direktorius išsilaikytų taip ilgai? Tai – absurdas. Taip nebūna, bet Lietuvoje kažkodėl yra. Niujorke niekada nesi saugus. Žurnaluose, kuriuose teko dirbti, redaktoriai keičiami maždaug kas penkmetį. Visuomet siekiama atsinaujinimo. Kartu, žinoma, pakeičiami ir meno redaktoriai, kurie pasikviečia naujų iliustratorių.

Per krizę prarasti pinigai nepaveikė meno rinkos, kuri kaip tik vis dar kyla. Niujorko meno rinkoje sukasi dideli pinigai, tačiau man jokio skirtumo, kiek už Picasso darbą mokama: 100 ar 200 milijonų? Per krizę kritusios kainos paliečia tik aukštutinę rinkos dalį. Tarkim, dailininką Jeffą Koonsą, kuris gavęs užsakymą nusisamdo 30–40 pagalbininkų, o rinkai smukus visus turi atleisti. Tuomet jis skundžiasi, o meno žurnalai jį cituoja. Taigi čia žvaigždžių problema.

Ar turėjai kontaktų Niujorko meno pasaulyje, kai atvažiavai 1990 m.? Atrodo, jog sėkmingai pritapai komercializuotoje Amerikos meno rinkoje. Kaip tai nutiko –­ netyčia susiklostė palankios aplinkybės ar teko daug padirbėti?

Kontaktų neturėjau. Dalyvaudamas pleneruose kartu su dailininkais iš Ame­rikos ir Europos, susidariau įspūdį, kad niujorkiečiai yra darbštesni nei europiečiai. Manau, kad taip yra dėl didžiulės konkurencijos. Turi būti labai talentingas ir daug dirbti, kad kažką pasiektum, ir tai – tik pirminės sąlygos. O paskui – sėkmė ir atsitiktinumas. Geriausią patarimą tik atvykęs į Niujorką gavau iš Aleksandros ir Vytauto Kašubų: „Bus laikas, kai tave vertins, pirks darbus, turėsi pinigų, bus laikas, kai tave pamirš ir niekam tavęs nereikės, paskui gal vėl patiksi; bet kuriuo atveju turi susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtum laisvas, kad galėtum daryti savo darbus nepriklausomai nuo aplinkinių ir aplinkybių.“

Nuolatinė konkurencija, kuri, anot tavęs, stimuliuoja ir motyvuoja kūrybinį atsinaujinimą, kartu sukelia daug streso ir baimės. Nejau baimė gali tapti kūrybiniu varikliu, juk ji kaip tik paralyžiuoja?

Išlieka tie, kurie gali dirbti ir išgyventi nuolat patirdami stresą.

Vadinasi, Niujorko menininkai psichologiškai labiau užgrūdinti?

Taip, sakyčiau, kad jie labai užgrūdinti nuolatinės kovos už būvį. Bet imigrantai Niujorke dar kietesni. Žinai, kodėl išsilaikiau? Nes nebuvo kitos išeities, nebuvo jokio palaikymo, išskyrus keletą bendro likimo pakeleivių. Didelių žurnalų redaktoriai įsivaizduoja, kad jiems turėtum dirbti vos ne už ačiū, nes būti garbaus leidinio puslapiuose – tau geriausia reklama. Menkesnių leidinių redaktoriai taip pat nori, kad jiems dirbtumei už dyką, nes jie – maži, alternatyvūs ir neuždirba pinigų. Taigi amerikiečiai dailininkai, padirbę tokioje neapibrėžtoje padėtyje, nusispjauna ir tėvų ar draugų padedami susiranda darbą dizaino kontoroje, kur gauna pastovias, nors ir minimalias pajamas, ir tikisi, kad dabar truputį padirbs, susitaupys pinigų ir po metų kitų kurs meną. Bet „paskui“ niekad neateina. Mes, atvažiavę iš Sovietų Sąjungos, buvome įpratę prie blogesnių sąlygų, gyvenome belangiuose rūsiuose. Užtat turėjome laiko kūrybai. Užtruko trejus metus, kol atsirado užtektinai klientų, kad galėčiau pragyventi iš savo meno.

Ray Bartkus. „Gaublys“, 2015
Ray Bartkus. „Gaublys“, 2015

Juk ir finansiškai išgyventi menininkui Niujorke daug sunkiau nei Lietuvoje.

Tubūt daugelis skurstančių Lietuvos menininkų su tuo nesutiktų. Svarbu dirbti tai, kas teikia vidinį pasitenkinimą ir, aišku, akylai žiūrėti – jei tik atsiveria koks plyšys, jei atsidaro durys, tai ir stengtis bent batą įkišti, kad neužsitrenktų. O ar išeis kas nors – tikrai neaišku. Verta Amerikoje pabaigti mokslus, tuomet, užmezgus ryšius ir kam nors iš bendramokslių prasimušus, kartais pasiseka ir kursiokams.

Kodėl norėjai atvažiuoti būtent į Niujorką? Ar svajojai apie tai vaikystėje?

Gyvenant Sovietų Sąjungoje, tai buvo traukos centras. Palyginus su kitais didmiesčiais – Londonu ar Paryžiumi, bent 10 deš. pradžioje Niujorkas atrodė toks anarchistiškas, dinamiškas ir neįpareigojantis, laisvas. Patekęs į Niujorką, iš karto pasijutau savas. Čia kiekvienas kalba su kokiu nors akcentu. Dabar nemažai laiko praleidžiu Filadelfijoje, bet ten nesijaučiu taip gerai. Žmonės klausia, iš kur atvykau, pastebi mano akcentą.

Pakeitus kultūrą ir kalbą, dažnai keičiasi ne tik žodinės išraiškos būdai, bet ir balso intonacija, veido išraiškos. Ar pastebi savyje tam tikrą asmenybės susidvejinimą kalbėdamas lietuviškai ir angliškai?

Ne tiek daug ir kalbu, nes dirbu vienas. Šeimoje kalbame lietuviškai, o visa darbinė korespondencija – angliškai, todėl rašau geriau, nei kalbu.

Papasakok apie kūrybinį procesą. Ar turi savo darbo ritmą ir ritualų, kaip prisišaukti mūzas?

Kas rytą plaukioju baseine, o paskui dirbu. Mūzų negaliu atsiginti.

Tavo kūrybinė veikla daugialypė – iliustracijos, piešiniai, tapyba ir instaliacijos. Tokią formų ir išraiškų įvairovę diktuoja vidinis poreikis ar išorinė būtinybė?

Tai lemia vidinė būtinybė. Konkurencija tokia didžiulė, kad jei išgarsėji su vienu darbu, rinka reikalaus daugiau to paties. Sistema neskatina ieškoti kažko naujo. Pavyzdžiui, kasmet Ellswor­tho Kelly abstrakčios tapybos parodose pamatydavai monochromines drobes, uždažytas viena spalva. Kartais pačios drobės įgaudavo geometrinių formų. Genialus menininkas, genialios paro­dos, bet nuspėjamas kaip ruduo ar pavasaris. Aš pats numirčiau iš nuobodumo metų metus piešdamas tą patį.

Manai, kad tai lemia meno rinka?

Rinkodaros atžvilgiu tai tikrai paranku. O man reikia nuolatinio iššūkio. Dėl to turėjau daug problemų. Kaip meniniai redaktoriai pasirenka iliust­ratorių? Jeigu jiems norisi tam tikro stiliaus, jie atsiverčia to stiliaus skyrių kataloge, kur tikriausiai yra šimtas taip dirbančių menininkų. Pasirenka vieną, nes žino, kad jis padarys būtent to stiliaus iliustraciją. Aš visada perskaitau gautą tekstą ir tada galvoju, kaip būtų geriausia perteikti autoriaus idėją. Neturiu kažkokio „ready made“ modelio. Dažnai nežinau, kur apmąstymai mane nuves. Taigi ir meninis redaktorius gali gauti kažką, ko galbūt visai nesitikėjo.

Kaip tokiu atveju reaguoja redaktorius?

Praradau daug užsakymų, nes redaktoriai norėjo, kad kartočiau pats save. Kita vertus, su „The Wall Street Journal“ dirbu jau 25-erius metus. Žinoma, gerai turėti savo stilių, esi atpažįstamas, bet kartu ir greičiau atsibosti. Geriausias girdėtas komplimentas: „Jei matau įdomią idėją ar iliustraciją, bet nežinau, kas jos autorius, tai galvoju apie tave.“ Visai nesvarbu, kad žmonės atsivertę puslapį sakytų: „Va, čia Bartkus.“ Man nėra svarbu uždėti savo „štampą“, savo darbų net nepasirašinėju. Jei mane sudomino idėja, aš jos imsiuos, o kaip viskas paskui įsipaišys į bend­rą mano kūrybos kontekstą – žiūrėsim. Man pačiam įdomūs tokie menininkų darbai, kurie nėra iki galo išgryninti, kur yra kažkas iki galo nesuprasta, gal net suklysta. Tokie darbai turi daugiau potencijos, nes jie netobuli.

Savo mene esi chameleoniškas kaip Niujorkas, tačiau tau būdingi itin išgryninti meniniai sprendimai ir koncepcijos. Idėjų aiškumas yra ilgo kūrybinio proceso pasekmė ar staigūs blyksniai?

Būna įvairiai. Jei turiu projektą be termino, man patinka leisti idėjoms subręsti savaime, iš karto nepulti dirbti. Kartais idėja ateina iš niekur. Į tai irgi žiūriu įtariai, galvoju, iš kur ji atsirado. Galbūt ji – kieno nors kito. Dažnai prie tos pačios idėjos prieinama visai skirtingais keliais.

Galbūt idėjos nėra toks jau asmeniškas dalykas, jeigu jos kyla keliems žmonėms? Unikalus yra tik jų įgyvendinimas.

Gyvename vis mažėjančioje planetoje, žiūrime į tą pačią saulę ir mėnulį, netgi naudojame tuos pačius telefonus. Mūsų patirtys panašios, kaip ir norai bei svajonės, todėl ir įgyvendinimo unikalumas niveliuojasi. Vis dėlto įdomu, kad žmonijai homogenizuojantis, visuomenėse atsiranda netikėtų trūkių, kur individualumas ir originalumas yra galimi.

Tavo instaliacija Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke – Žemės gaublys – juk irgi nėra absoliučiai nauja idėja.

Tiesa, ir gaublys, ir balandis nėra naujos idėjos, tik šių kompozicijos elementų ir medžiagų simbiozė, mano manymu, yra gana originali. Dažnai šabloniškiems motyvams suteikiu netikėtą kontekstą. Kurdamas instaliaciją JTO būstinei tiesiog neatsispyriau pagundai kompozicijoje panaudoti Picasso baltą balandį, kurio piešinys eksponuojamas ant gretimos sienos.

Ar geriau dirbti turint griežtus terminus ar be jų?

Terminai disciplinuoja. Tiesa, piešiant iliustracijas terminai kartais itin žiaurūs, pavyzdžiui, penkios valandos. Taigi per tas penkias valandas reikia perskaityti tekstą, sugalvoti kokias 4–6 skirtingas idėjas, jas grubiai vizualizuoti ir pristatyti redaktoriams, kad jie kurią nors patvirtintų, tada ją išbaigti. Kitą rytą ji jau būna išspausdinta, o po pietų išmesta į šiukšlių dėžę.

Skamba gana ekstremaliai...

Nuo tokio tempo iš karto padidėja adrenalino kiekis. Dirbi ir negali sau leisti nė vieno klaidingo judesio. Privalai susikoncentruoti, o tai man irgi patinka. Žinoma, nuolatos taip dirbti būtų neįmanoma. Toks darbas visiškai išsunkia. Taip gali tęstis porą dienų, ne ilgiau.

Bet tokių skubių užsakymų neatsisakai?

Tapau tokių užsakymų meistru. Redaktoriai žino, kad galiu padaryti greitai ir gerai, tad laiko mane tokiems gaisrų gesinimo atvejams. Greitis byloja apie profesionalumą, nes daug kas gali padaryti gerai per mėnesį. Jei viena idėja nepatiks, sugalvos kitą ir t. t. Aišku, aš irgi nebūčiau taip sugebėjęs karjeros pradžioje, tam reikia daug įgūdžių. Pasitaiko atvejų, kad su terminais susidoroji, bet pats lieki nepatenkintas ir nebeturi laiko ką nors pakeisti.

Ar būna, kad gavęs užsakymą ir turėdamas vos kelias valandas idėjos taip ir nesugalvoji?

Kai pradėjau iliustruoti, visuomet nusiųsdavau redaktoriams penkias ar šešias idėjas, kad galėtų išsirinkti. Kartais ne visai aišku, kokiu kampu iliustruoti tekstą. Anksčiau nerimaudavau, kas bus, jei paskambins ir staiga neturėsiu idėjos, todėl saugodavau visus ranka pieštus eskizus. Dar iki kompiuterinių laikų turėdavau tokį idėjų rinkinį, kuriame prireikus galėdavau kažką surasti ir panaudoti. Tiesa, tais eskizais niekuomet nepasinaudojau. Idėjos gimsta apmąstant tekstą. Kuo daugiau dirbi – tuo daugiau idėjų turi.

Ray Bartkus. „Faraonas“, 2015
Ray Bartkus. „Faraonas“, 2015

Kokią vietą tavo kasdienybėje užima kitos meno formos ir kiek jos svarbios kūrybai? Kiek žinau, daugelis vizualinių menų atstovų dirba klausydamiesi muzikos.

Dirbdamas visuomet klausausi muzikos. Negaliu klausytis klasikinės, nes dirbant man labai svarbus ritmas. Esu gana flegmatiškos natūros, todėl reikia, kad mane kažkas išjudintų. Reikia stipraus ritminio pagrindo – džiazo, roko, regio.

Visiškoje tyloje nedirbi?

Ne, visiškoje tyloje galvoju. Jeigu darbai yra skubūs, tada muzika tik trukdo. Visuomet patiko skaityti. Dabar, deja, mažai skaitau, nėra laiko. Į teatrą dažniau nueinu Lietuvoje. Gyvename netoli BAM’o (Bruklino konservatorijos ir teatro), ten nueiname į festivalius. Kartais draugai pakviečia į džiazo renginius. Atvažiavus į Lietuvą atrodo, kad žmonės daugiau žino apie Niujorke populiarius filmus ir spektaklius, dažnai jaučiuosi nepatogiai, nes apie juos nesu girdėjęs.

Kas iš dabartinių menininkų tave labiausiai įkvepia?

Maždaug kartą per mėnesį apeinu pagrindines Niujorko galerijas. Visada randu ką nors įdomaus ir įkvepiančio. Nesu akylai skaitantis menininkų pavardes ar sekantis kurio nors iš jų kūrybą. Aš keičiuosi, kiti menininkai keičiasi, ir kiekvieną sykį su kiekvienu kūriniu reikia rasti naujas jungtis. Jeigu meno kūrinys tau patiko – vadinasi, kažką iš jo gavai, kažką supratai, ir antrą kartą ta pati patirtis nebūtinai bus įdomi.

Taigi žvelgi į meno kūrinį be jokių išankstinių nuostatų, pasitikėdamas tiesioginiu santykiu, o ne siūlomu spaudos ir kritikų?

Tikrai taip. Aišku, spauda gali atkreipti dėmesį, bet būtų labai smagu išlaikyti gebėjimą viską vertinti savo galva. Stipri meno informacijos monopolizacija yra didelė problema. Informacija apie menininkus, muzikantus, filmus plačiąsias meno vartotojų mases pasiekia tik per porą stambių medijų platformų, kurios propaguoja tai, už ką sumoka turtingos meno institucijos. Surasti bet kokios alternatyvios informacijos apie alternatyvius meno projektus reikia nemažai pastangų, ir daugelis vartotojų tam neturi nei laiko, nei noro. Paradoksalu, kad aplinkui tiek daug meno, bet jis toks nuspėjamas. Nuo korporacijų nepriklausantis menas neturi nei lėšų, nei platformos būti matomas. Tikiuosi, kad tokie reiškiniai kaip valgymas namie, apsipirkimas mažose parduotuvėse pasieks ir meną, nes dabar Miuncheno, Niujorko ar Londono megamuziejuose rotuojami tie patys menininkai, ir tai, be abejo, visus skurdina.

Šiais laikais žmonės migruoja ir namų sąvoka tampa labai plati. Tai nebūtinai yra konkreti vieta su savitu kultūriniu paveldu, mentalitetu, bet labiau tam tikras vidinis atskaitos taškas. Menininkui tikraisiais namais natūraliai tampa kūrybinis veiksmas. Ką tau reiškia egzistencinė namų sąvoka?

Mes gyvenamąsias vietas keičiame net ir Niujorke. Gyvenimas Aukštutiniame rajone labai skiriasi nuo Rytų Vilidžo rajono. Aš pats sau esu namai. Visa kita –­ tik sienos, kurias gali pakeisti. Gerai jaučiuosi visur – ir Lietuvoje, ir Niujorke, bet didelis miestas man patinka labiau.

Esi davęs daugybę interviu. Kokio klausimo visuomet tikiesi, bet taip ir nesulauki?

Daugiausia pasitaiko klausimų, kurių, deja, tikiesi ir nenori sulaukti. Lietuvoje visada užduoda panašius klausimus: kaip atvažiavau į JAV ir kodėl, ar ruošiuosi sugrįžti. Visuomet įdomu kalbėti apie dabartinius projektus. Dažnai nesusikalbu su žurnalistais iš Lietuvos, nes patirtys yra labai skirtingos ir net tie patys žodžiai gali reikšti skirtingus dalykus.

Kokios tos dabartinės idėjos?

Ruošiuosi piešinių parodai, kuri vyks kitų metų pavasarį Niujorke. Nelabai mėgstu rodyti tuos pačius darbus, tad visuomet sukuriu ką nors nauja. Labai svarbu pamatyti savo darbus kitoje erdvėje ir kitų žiūrovų akimis. Studijoje susigyveni su kūriniu ir jį gana sunku vertinti. Rudenį darysiu instaliaciją Zalcburge, bendradarbiaudamas su Tarptautiniu taikos institutu, taip pat tariuosi su Pasaulio ekonomikos forumo organizatoriais dėl dalyvavimo jų renginyje Kinijoje rugsėjį.

Papasakok apie savo projektus Lietuvoje.

Šią vasarą Marijampolėje jau trečius metus iš eilės vyks tarptautinis projektas „Malonny“, susiejantis menininkus iš Anglijos, JAV ir Lietuvos. Renginio idėja gimė patiems marijampoliečiams. Dauguma kultūrinių renginių vyksta Vilniuje ar Kaune, o ir aš pats, jei važiuodavau į Lietuvą, tai į Marijampolę neužsukdavau. Bet mieste atsirado tokia iniciatyvi grupė ir stiprių privačių bendrovių, kurios norėjo prisidėti prie miesto gražinimo. Rengiame konferencijas, kuriose su marijampoliečiais ir specialistais iš užsienio bandome aptarti rūpimus miesto plėtros planus. Būna ir neigiamų reakcijų: „Žiūrėkit, kaip Marijampolėje gražu! Šešupė teka. Kam mums čia reikia tų žmonių iš Niujorko?“

Atrodytų, kad Marijampolei labiau tiktų kviestis specialistus iš Joensū ar Suvalkų, miestų, kur panašus gyventojų skaičius ir turbūt panašios problemos. Bet norėjosi vadovautis kont­rasto principu, sukergti visai skirtingas patirtis ir žiūrėti, kas išeis. Mane visada žavėjo Ostapo Benderio idėja surengti pasaulio šachmatų turnyrą Vasiukuose. Deja, tuometės publikos ji buvo nesuprasta.

Anuomet nebuvo interneto...

Tai daugiau nepasitikėjimo savimi problema, tipiška lietuviška baimė, kad nieko neišeis, kad niekas nuo mūsų nepriklauso, kad valdžia viskuo turi pasirūpinti.

Tarkime, vienas koncertas vyko salėje, kuri Niujorke būtų tikra prabanga, į ją būtų tiesiog neįmanoma patekti, jeigu nesi superžvaigždė, o Marijampolė tą gali pasiūlyti. Pastatas naudojamas cukraus gamybai. Vasarą gamykla stovi kaip ir be darbo, nes cukrus jau pagamintas ir parduotas. Salė vis dar kvepia visokiais raugais, viskas labai tikra.

Projekte dalyvauji kaip menininkas ar kaip kuratorius?

Taupant pinigus esu ir tas, ir tas. Svarstėme, kas būtų pigu ir efektinga. Sutarėme, jog geriausiai tiktų tapyba ant sienų, gatvės menas. Viena vertus, vaikštinėdami žmonės mato, kaip gimsta kūriniai, ir gali bendrauti su menininkais. Antra, tapant ant sienų galima įtraukti savanorių iš dailės mokyklos ar tiesiog miesto vaikus, taip ugdyti pilietiškumą. Po pirmojo renginio palikome tris išpieštas sienas ir girdėjau kalbų, kad atvažiavę kitais metais rasime viską suniokota. Bet niekas nė pirštu nepalietė!

Kaip manai, ar tai priklauso nuo to, kas nupaišyta?

Tiesiog žmonės yra gerokai sąmoningesni, nei dažnai vaizduojama. Vėlgi, pasaulyje vyksta nuolatinis kūrybos ir niokojimo konfliktas, reikia tiesiog nepasiduoti ir kurti, išlaikyti balansą. Taip ir įkalbinėjau miesto valdžią, nes buvo kalbų, kad atvažiuos iš Niujorko, išteplios mūsų gražaus miesto sienas ir išvažiuos. Aš atsakiau: „Jeigu pastatai skulptūrą ir ji nepatinka –­ tai sukelia daug problemų, o jei siena nepatiks –­ imsit ir voleliu uždažysit.“

Kartu tai stimuliuoja ir dialogą. Kuo labiau netikėti meniniai sprendimai – tuo įdomesnės diskusijos.

Aš ir sakiau: „Nebijokit.“ Pavyzdžiui, garsusis Vilniaus „vamzdis“ – manau, pats geriausias monumentalaus meno kūrinys, pastatytas Nepriklausomybės laikais. Jis visus jaudina ir sukelia kalbų. Tuo reikia tik džiaugtis. Man labai juokinga, kai „vamzdžio“ priešininkai sako, kad gėda jį rodyti užsieniečiams. Taip ir įsivaizduoju niujorkietį, kurį taip užgauna vamzdžio skulptūra, jog į Lietuvą jis daugiau nebekelia kojos!

 

Kalbėjosi Žibuoklė Martinaitytė

2016-02-20, Niujorkas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai