Pro semiotikos akinius

Rudens semestre semiotikos magistrantams buvo pasiūlyta pateikti, greta kitų tekstų, Donato Petrošiaus eilėraščio semiotinę analizę. Savo rašinių pagrindu dvi magistrantės sumanė parengti viešą publikaciją. Štai kas iš to išėjo.

Kęstutis Nastopka


Donatas Petrošius

Dievas džiaugiasi mano geru apetitu

I Kai supratau, kad mane išrašo lauk iš Rojaus,
pradėjau skinti ir valgyti neprinokusius obuolius
nuraškiau kiek pasiekiu, Viešpatie, jei man dovanota

II apsaugok mane nuo regėjimų: sulaikyk, kad iš nepatirties
nenusirašyčiau, kas laukia manęs rytoj
matyti per daug bijau tiek pat, kiek ir apakti

III nes, Viešpatie, ko vertos šios tikrovės kolekcijos
saldžios vaišės skolon – džiovinti vaisiai ir vynas,
jei mano kraujas vis vien liks sūrus – kaip ir buvo

IV ko verti šie tikėjimo ir nuosavybės dokumentai, jei visko
iš anksto išsižadu – iš baimės, kad nieko, kas man
nepriklauso, nepasiimčiau, nepalikčiau pirštų antspaudų

V ant kompiuterio klaviatūros – čia, Sodų gatvėje, kur kasryt
nuo 4 valandos pasigirsta Requiem – laidų stygomis nubraukia
troleibusai – kaip dulkių sluoksnį nuo stiklo; kur visas mano

VI pasaulio daiktų tvarkos pažinimas – tik nebaigtos eilės,
besimėtančios kambary tarp apvytusių lapų, tarsi
sėklelės iš prakąstų obuolių, kur ant mano stalo

VII Mozartas profiliu žvelgiantis iš 1 euro monetos,
kurios nespėjau šią vasarą iškeisti į nieką ar mesti
nuo tilto, neištariau nei vieno noro – net prie jūros

VIII kuri mane – kaip kokią nuolaužą – vis išmesdavo į krantą
kaip neturintį svorio, jokios skęstamosios vertės – vien tik
aistra pakuotis daiktus ilgoms kelionėms užmiegotomis

IX akimis per troleibusų langus skaitant architektūrinių
Requiem partitūras – į užmiestį, į Rojaus pabaigos sodus
perlipti tvorą, prašyti: Viešpatie, palenk dar vieną šaką

X atleisk, nusidedu, nes nebeturiu ko nusitverti

 

Ray Bartkus. „Gražuolė ir pabaisa“, 2006–2009
Ray Bartkus. „Gražuolė ir pabaisa“, 2006–2009

 

PRARASTO ROJAUS BEIEŠKANT
Katia Merežnikova-Beržanskienė

 

Eilėraštis prašosi būti perskaitytas daugybę kartų ir pasiūlo kelias skirtingas skaitymo strategijas. Nors XXI a. esame pripratę prie verlibro ir sintaksės taisyklių nepaisymo, o kapotos, viena kitą dengiančios strofos nieko nebestebina, vis dėlto skaitydamas šį eilėraštį sutrinki suvokęs, kad pasitikėti akimis negalima. Trūkčiojanti ritmika trukdo natūraliam skaitymui balsu, todėl esame priversti sutelkti visą dėmesį, kad surištume po eilutes išsibarsčiusias reikšmes.

Atlikėjai erdvėje ir laike

Pačioje pradžioje pasirodo dvi antropomorfinės figūros, kurios bus svarbiausios. Sakytojas pirmu asmeniu kreipiasi į Dievą su prašymu ir malda, paskutinėje eilėraščio eilutėje tampančia išpažintimi. Antrasis dialogo dalyvis –­ Dievas išlieka nebylus.

Erdvė, kurioje užsimezga veiksmas, –­ Rojus. Kalbantysis yra ne išvaromas, o išrašomas iš Rojaus. Rašymo izotopija leidžia rašantįjį apibūdinti kaip poe­tą. „Išrašomas lauk iš Rojaus“ jis bando pratęsti palaimos būseną – pradeda „skinti ir valgyti neprinokusius obuolius“. Kitose strofose obelų sodo tema praplečiama: išrašytasis poetas gyvena Sodų gatvėje, jo „nebaigtos eilės mėtosi tarp apvytusių lapų, tarsi sėklelės iš prakąstų obuolių“. Kadangi sužinome, jog subjektas yra išbraukiamas iš Rojaus „sąrašo“, galime suprasti, kad jis suvalgė uždraustą vaisių.

Išrašytasis iš Rojaus toliau valgo obuolius. Jam, kaip ir žalčio sugundytam Adomui, paragauti uždraustą vaisių reiškia pažinti gėrį ir blogį, nepaklusti Dievo valiai, pasijusti lygiam su Kūrėju. Taigi sakytojo karštligišką „neprinokusių obuolių skynimą ir valgymą“ galima interpretuoti kaip desperatišką norą sužinoti kuo daugiau prieš paliekant Rojų, o jo siekis sugrįžti į Rojaus pabaigos sodus (IX strofa) gali būti siejamas ne su noru pasilikti Rojuje, bet su noru ir vėl paragauti obuolio – pažinti tikrovę.

Nubaustasis obuolio valgytojas įsikuria „Sodų gatvėje, kur kasryt nuo 4 valandos pasigirsta Requiem“. Sodų gatvės figūra, viena vertus, yra susijusi su sodo izotopija, kita vertus – yra Rojaus priešprieša. Kambarys Sodų gatvėje yra svetima poetui aplinka: čia „visas pasaulio daiktų tvarkos pažinimas –­ tik nebaigtos eilės“. Mieste, kuriame gyvena poetas, tvyro mirties nuojauta, vyrauja baigiamasis laikas. Būtent todėl skamba Requiem, o lapai, tarp kurių išmėtytos eilės, yra apvytę. Leksema „lapai“ žymi ir praradusius gyvybę Rojaus sodo lapus, ir popieriaus lapus, kuriems gyvybės nesuteikė poeto kūryba. Kūryba palyginama su obuolių sėklelėmis. Sėklelės – tai, kas lieka suvalgius obuolį, šiukšlė. Bet iš šių šiukšlių gali išaugti nauja obelis. Panašiai galima apibūdinti ir kūrybą kaip pažinimo būdą: iš eilių sėklos gali gimti naujas pasaulis.

Rašymo izotopija („kompiuterio klaviatūra“, „nebaigtos eilės“), iš dangiškosios perkelta į žemiškąją, įgyja disforinį atspalvį („bijau“). Poeto regėjimų pasekmės gali būti tokios pat pražūtingos kaip ir uždrausto vaisiaus valgymas.

Rašymo ir valgymo izotopijos papildo viena kitą. Valgydamas žmogus įsitraukia į tiesioginį santykį su pasauliu, būna jam atviras, praryja ir įgyja jo dalį. Tai, kas yra matoma, valgant tampa nematoma. Kūrybos, konkrečiai – poezijos, prigimtis yra kitokia: iš nematomų dalykų kuriamos eilės. Valgymas yra ėmimas, o poezijos rašymas – davimas pasauliui. Petrošiaus eilėraštyje metaforiškas obuolių valgymas sietinas su pažinimu, o rašymas su to, kas sužinota, atskleidimu.

Trijose paskutinėse strofose erdvė pasikeičia du kartus: iš Sodų gatvės keliaujama prie jūros, o nuo jūros – „į užmiestį, į Rojaus pabaigos sodus“. Vietos keitimas, pasak Greimo, yra norėjimo išraiška. Ko nori prie jūros keliaujantis poetas? Užuot metęs į jūrą monetą, kad noras išsipildytų, poetas meta į jūrą pats save, o jūra jo nepriima. Jeigu tikėsime Greimu, kad senuosiuose lietuvių tikėjimuose dangus yra vandeninės prigimties1, tai galima suprasti kaip poeto norą grįžti į Rojų. Negana to, iš neįmestos euro monetos žvelgia Mozarto profilis, priklausantis kūrybos ir mirties (Requiem) izotopijoms.

Poeto aistra „pakuotis daiktus ilgoms kelionėms“ grąžina jį į miestą, o iš jo‚ per troleibusų langus skaitant architektūrinių Requiem partitūras“, – į Rojaus pabaigos sodus užmiestyje. Pirmosios strofos įžanginį laiką („išrašo lauk“, „pradėjau“, „neprinokusius obuolius“) priešpaskutinėje pakeičia baigiamasis („Requiem“, „pabaigos sodus“). Poetas suvokia, kad tą akimirką, kai jis pasieks tikslą – pažinimo vaisių, ateis Rojaus pabaiga. Už nepaklusnumą Dievui jis ir vėl bus išrašytas. Rojus slypi už tvoros, pas­kutinės kliūties, kurią poetas turi įveikti, kad patektų ten, kur keliavo visą laiką. Jis nepasiekia vaisiaus, todėl kreipiasi į Dievą, kad šis palenktų dar vieną šaką. Ir iškart prašo atleidimo, suvokęs, kad tai nuodėmė.

Poeto naratyvinė programa

Rojus yra utopinė erdvė – „toji ypatinga vieta, kur žmogaus veiksmas įstengia nugalėti būties tęstinumą“2. Tik toje erdvėje įmanoma konjunkcija su vertės objektu. Utopinės erdvės priešprieša –­ miesto kasdienybės erdvė. Ieškomą vertės objektą subjektas tikisi atgauti grįžęs į utopinę erdvę.

Subjekto laukia dvejopi išbandymai. Pirmasis – susitikimas su jūra, kuri nepriima subjekto į savo gelmes. Antrasis –­ tvora, kurią reikia perlipti, norint patekti į Rojaus sodus ir pasiekti pažinimo medžio šakas. Paradoksalu, bet Dievas draudėjas čia tampa pagalbininku. Subjekto atgailavimas leidžia spėti, kad jam pavyko pasiekti pažinimo obuolį.

Ką atsako Dievas į atgailos prašymą, nežinome. Iš eilėraščio nepaaiškėja, ką reiškia pavadinimas „Dievas džiaugiasi mano geru apetitu“. Dievo džiaugsmas reikštų, kad sankcija teigiama – Dievas atleidžia.

Teigiamą Dievo požiūrį į poeto apetitą rodo ir prieveiksmis „dar“: „Viešpatie, palenk dar vieną šaką.“ Galima suprasti, kad tai jau ne pirma šaka, kurią subjektas prašo palenkti, o ankstesnieji jo prašymai buvo patenkinti. Šiaip ar taip, Dievas leidžia subjektui antrą kartą patekti į Rojų. Taigi jis teigiamai vertina poeto apetitą, norą pažinti pasaulį.

Estezės paieškos

Estetinė patirtis yra susijusi su jusliniu pasaulio suvokimu, su daiktų pasirodymo būdu, kuriuo jie atsiskleidžia nepriklausomai nuo subjekto išankstinių žinių.

Juslėmis patiriami objektų bruožai eilėraštyje formuoja pagrindines prieš­priešas tarp Rojaus sodų ir miesto kasdienybės, kūrybos ir daiktiškosios tikrovės. Eilėraščio sakytojas patiria pasaulį keturiais iš penkių pojūčių (nefiksuojami tik kvapai). Rega vertinama disforiškai: poetas maldauja „apsaugoti [jį] nuo regėjimų“. Išsižadama saldumo („saldžios vaišės skolon“), lytėjimo („kad nepalikčiau pirštų antspaudų ant kompiuterio klaviatūros“). Penktoje strofoje vyrauja pasaulio pažinimas per klausą: miesto garsai, stygos, Requiem. Visais atvejais subjektas patiria pasaulį jusliškai, tačiau apie estezę kalbėti dar negalime.

Estezės sąlygos: kasdienybės izotopijos pertrūkis („neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga. Net ne tai, o kažkas kita“), laukimas, būsimos absoliučios konjunkcijos viltis bei išgyvenimo unikalumas3. Tokį įvykį lydi sakralus išžengimas anapus tikrovės.

Eilėraščio subjektas siekia absoliučios konjunkcijos su vertės objektu –­ pažinimu, kuris gali būti patirtas tiktai Rojuje, suvalgius obuolį. Pasaulio gustatyvinis suvokimas yra dviprasmiškas. Viena vertus, skonio pajutimas vyksta burnos intymume, kita vertus, jo supratimas linkęs universalizuotis.

Estezės metu „subjektas suranda savąjį buvimo pasaulyje būdą, jutimiškai įsavindamas kito (objekto, pasaulio) patirtį“4. Poetas įsisavina pažinimo patirtį Rojuje. Tam, kad kurtų eiles, neužtenka juslinės tikrovės, kūrybai reikia kitokio – dieviško pažinimo. Abejonės tikrovės verte ir negalėjimas atsisakyti savo vertės objekto, net jeigu jis ir susijęs su nuodėme, skatina poetą siekti pažinimo. Ir nors taip nepaisoma jo draudimo, Dievas džiaugiasi.

Galima kalbėti ir apie kitokį estezės scenarijų, pasireiškiantį „nuo kasdienybės automatiškumo, nuolatinio „to paties“ pasikartojimo per netikėtą susidūrimą su kitu (subjektu ar daiktu), išgyventą ekstazės akimirką iki neišvengiamo grįžimo į kasdienę rutiną. (...) susitikimas su kitu tampa perversmu, išjudinančiu visus įprastos tvarkos, nusistovėjusios pasaulio sanklodos elementus“5. Toks scenarijus gali būti pritaikytas, jei laikytume estezę pirmąja subjekto nuodėme, už kurią jis buvo išrašytas iš Rojaus. Tas „kitas“ yra Rojus, paneigiantis įprastą tvarką. Subjektas siekia susilieti su ieškomu vertės objektu ir netgi jame išnykti. „Nostalgijos ir lūkesčiai peni vaizduotę, kurios formos (...) atstoja gyvenimą“, –­ ši Greimo išvada tinka ir šiam eilėraščiui, kuriame subjektas siekia pakartoti tai, kas jau buvo, kas lėmė jo Rojaus pabaigą. Poeto viltys ir pažinimo siekimas yra jo alternatyvi tikrovė.

1 Algirdas Julius Greimas. „Lietuvių mitologijos studijos“. – V.: „Baltos lankos“, 2005, p. 143.
2 Algirdas Julien Greimas. „Maupassant. La sémiotique du teste. Exercises pratiques“. –­ Paris: „Seuil“, 1976, p. 99–100.
3 Algirdas Julius Greimas. „Apie netobulumą“. –­ V.: „Baltos lankos“, 2004, p. 68, 23.
4 Eric Landowski. „Saveur de l‘autre“, Texte, 1998, Nr. 23–24, p. 26.
5 Jurgita Katkuvienė. „Kūniškumo aspektai XX amžiaus literatūros teorijoje“. Daktaro disertacija, 2012, p. 116.

 


 

KŪRĖJO MALDA
Justina Masilionytė

 

Šis eilėraštis yra sakytojo dialogas su Dievu, išreikštas maldos forma. Tai ne kanoniška, o asmeninė malda. Eilėraščio ašis – kalbančiojo ir Dievo santykiai.

Eilėraštis sudarytas iš 9 trieilių, kuriems priešpriešinama paskutinė, tarsi nebaigta, vienos eilutės strofa. Nebaigtumo įspūdį patvirtina tai, kad nė viena strofa nesibaigia tašku, tad prašosi pratęsiama. Eilėraštyje malda kaitaliojasi su atsiminimais. Iš pradžių prisimenamas gyvenimas Rojuje, vėliau – kasdienė rutina, kelionė prie jūros.

Išrašomas iš Rojaus kalbantysis skuba skinti ir valgyti uždraustą vaisių, drauge melsdamas Dievą už tai jam atleisti. Išrašymas yra Dievo veiksmas, bet rašymo izotopija vėliau ir sakytoją apibūdina kaip rašytoją. Petrošiaus eilėraštyje biblinė situacija apverčiama – subjektas pirmiau išvaromas iš Rojaus ir tik tada skina ir valgo neprinokusius obuolius. Adomas buvo Ievos suviliotas saldžiu ir sunokusiu vaisiumi, o eilėraščio subjektas skina ir valgo nesunokusius obuolius. Be to, jis yra savarankiškas, veikia pagal savo tvarką, už kurią ir yra nubaudžiamas.

Antroje strofoje malda konkretizuojama: pirmiausia prašoma Viešpaties „apsaugoti nuo regėjimų“. Kalbantysis bijo regėti, t. y. nuspėti ateitį. Jis vengia klaidingai pranašauti („nusirašyti“), bijo nenuspėti, kas laukia rytoj. Galima suprasti, kad jis, kaip kūrėjas, neužtikrintas dėl ateities („visko iš anksto išsižadu iš baimės“) ir dabarties („ko vertos tikrovės kolekcijos“).

Prie maldos grįžtama paskutinėse strofose. Kalbantysis prašo Dievą palenkti dar vieną šaką ir atleisti už nusidėjimą. Būtent atleidimas yra sakytojo siekiamas vertės objektas. Maldą pakeitę atsiminimai pateikiami III–IX strofose. Šią dalį sudaro rutinos ir kelionių vaizdiniai. Kasdienybės vaizdus lydi sakytojo neužtikrintumas. Kalbantysis išsižada savo tikėjimo ir nuosavybės („iš baimės, kad nieko kas man nepriklauso, nepasiimčiau“), abejoja tikrovės verte („ko vertos šios tikrovės kolekcijos“). Kalbantįjį atpažįstame kaip rašantįjį: pirštų antspaudai ant klaviatūros, besimėtančios nebaigtos eilės. Peršasi mintis, kad kūrėjas abejoja savo kūryba. Kūryba (ar bent jos fragmentai) susiejami su pirmaprade nuodėme („nebaigtos eilės, (...) tarsi sėklelės iš prakąstų obuolių“). Saldžios Dievo vaišės supriešinamos su sūriu rašančiojo krauju. Kūrėjas renkasi ne saldžias rojaus viliones, o sūrią, nuodėmingą kūrybą.

Atsiminimų erdvė lokalizuojama So­dų gatvėje. Sodo izotopija įgyja naują prasmę. Sakrali Rojaus erdvė, iš kurios subjektas išrašytas, priešinama asmeninei rašančiojo erdvei, iš kurios jis siekia pabėgti. Sodų gatvės kasdienybė (dulkių sluoksnis ant stiklo, nebaigtos eilės, apvytę lapai, sėklelės iš prakąstų obuolių) yra antitezė šventam, palaimingam gyvenimui Rojuje. Kita vertus, sakralusis Rojus turi atitikmenį miesto erdvėje („į užmiestį, į Rojaus pabaigos sodus“), kur rašantysis bendrauja su Viešpačiu kaip su žemišku pašnekovu.

Atsvara rutinai – kelionės prie jūros atsiminimas. Kelionė pateikiama kaip laiko ir erdvės pertrūkis. Jos akstinas –­ neišsipildę lūkesčiai („neištariau nei vieno noro“) ir savęs nuvertinimas („vis išmesdavo į krantą kaip neturintį svorio, jokios skęstamosios vertės“). Keisdamas vietą, subjektas siekia aiškumo ir pasitikėjimo savimi.

Kelionę į praeitį (prie jūros) simetriškai atitinka kelionė į ateitį – į užmiesčio Rojų. Kognityvinėje plotmėje tai reiškia perėjimą iš kasdienybės chaoso į prarastąją tvarką, iš nuodėmingumo į šventumą. Kelionėje į Rojaus pabaigos sodus pasirodo architektūrinių Requiem partitūrų figūra, primenanti Sodų gatvėje kasryt troleibusų laidų stygomis grojamą Requiem. Ji aktualizuoja Mozarto, žvelgiančio iš euro monetos, figūrą. Tai dar viena figūra, įvedanti baigiamojo laiko, mirties aspektą.

Eilėraščio pabaigoje subjektas grįžta į Rojų. Ši erdvė įrėmina eilėraštį ir subjekto nueitą kelią. Rašantysis kreipiasi į Dievą kaip į pagalbininką, prašydamas padėti jam peržengti skirtingų erdvių ribą. Jis pripažįsta savo bejėgiškumą ir prašo atleisti už nepaklusnumą. Sakytojo malda tampa dialogu su Dievu akis į akį. Galima teigti, kad nusidėjėlis kūrėjas prašo tėviško atlaidumo. Grįžimas į prarastąjį Rojų susisieja su kitu bibliniu siužetu – sūnaus palaidūno grįžimu namo.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai