Vilkas su ožiukais. „Didvyrių aikštėje“, Liudo Mockūno, Kajos Draksler ir Ivaro Arutjunjano koncerte, „Studium P“

„Didvyrių aikštėje“ (LNDT, rež. K. Lupa). Iš karto norisi pasakyti ne „ir aš čia buvau“, bet „ir aš čia esu“... Bernhardas... Thomas... Neabejotinai geresnis dramaturgas, prozininkas nei poetas... Nuobodus, vangus, skersai išilgai ironiškas, provokuojantis, nepatogus spektaklis... Net ne spektaklis, o vyksmas. Koks ir turi būti teatras. Atpažįstamas, nuoseklus, stabiliai per mažus batus avėti siūlantis, į šuns dienas epochą, katalikus, socialistus, nacionalistus, valstybę, pižonizmą, visus galios įrankius dedantis Bernhardas. Toks tas austras. Visame spektaklyje jis ryškiausias, pats tekstas spiria gyventi ir išsinerti iš odos ir aktorius, ir režisierių... TEKSTAS. Reikia pagirti Rūtą Jonynaitę už gerą vertimą. Kas bandė versti Bernhardą ar skaityti vokiškai – puikiai žino, apie ką kalbu. Puikus spektaklis – tik tai ne režisieriaus nuopelnas... Kikenau susiriesdamas, mačiau pasipiktinusias damas –­ tas mano kikenimas buvo stačiai amoralus. Už savo stačiokiškumą Bernhardas Austrijoje ne tik nebuvo mėgstamas, jis buvo ujamas... Kaip ir jo rašto pusbroliai P. Handke ar J. Winkleris... Ko daugiau gali tikėtis, kai taip nuoširdžiai apšlapini naftalinu trenkiančias tautos kepures, religinės, o ir pasaulietinės konjunktūros galvas?.. „Ne vietoje“ ir „ne laiku“... Labai juokinga. Reikia nepamiršti –­ ši pjesė 1988 m. sukėlė didžiausią teatrinį skandalą Austrijos istorijoje. Nieko nuostabaus. Jokia naujiena, jog tarp Austrijos ir Lietuvos esama paralelių – politinių, geopolitinių, mentalinių sąsajų; jos kankinamos panašių imperinių nepilnavertiškumo kompleksų ir neurozių. Katalikybės impotencija, savižudybių „populiarumas“, niurzgėjimas – tai tik išvestiniai reiškiniai... Bet ne apie tai ši daina, ar ne? Visur tos didvyrių aikštės panašios... Tik gal didvyriai kiek kitokiais kosciumais vilki. Pjesėje, švelniai tariant, „aptariami“ nacių ir nacionalistų darbeliai – šiandien itin geras kontekstas kalbėti apie mūsų Gedimino prospektu kovo 11 d. žygiavusių tautininkiško jaunimo, nacionalistų, skinhedų, naciukų teatrą... Tik bijau, kad tai nebe teatras. Kai viena Lietuva tuo pačiu grindiniu žygiuoja į vieną pusę, priešinga kryptimi vėliau žygiuoja naciukai... Legaliai. Gavę leidimus. Atvirai transliuodami antisemitizmą, homofobiją, rasizmą... Mūsų didvyrių aikštėje tai įmanoma. Mūsų aikštėje normalu, jog aplinkos ministras (beje, puikiai valdantis nomenklatūrinę kalbą) atvirai apsimelavo, „prekiavo poveikiu“ – bet elgėsi etiškai... Tikrai ne estiškai. Mūsų aikštėje normalu, jog kultūrinė spauda jau tris mėnesius vaizduoja pukiai gyvenanti, nes vis dar vyksta „konkursas“... Girdėjau, kad kažkoks klojimo teatras jau siūlo ir prastūminėja Basanavičiaus paminklą statyti Lukiškių aikštėje... Puiki idėja. Ar ne, Bernhardai? Siūlyčiau patriarchą statyti stačią ir būtinai aukštesnį už Šv. Jokūbo bažnyčią, ant skrybėlės (nors ir šyla klimatas –­ turi būti su skrybėle!) įrengti apžvalgos aikštelę ir kokį nors lajų taką. LAJŲ TAKAS bet kokiu atveju labai gerai. Mūsų aikštėje tai normalu... Mūsų aikštėje normalu, kad jau turbūt trečdalis Lietuvos važiuoja kombikormo į Lenkiją... Važiuoja tikrai ne tie, kuriems tai aktualiausia. Įpročio jėga... Ar ne, Bernhardai? Kvailas tas žmogus. Žiaurus ir dar bukas.

Bumbėjimo čempionas, vočių krapštytojas, aureolių tekintojas, tunikų plovėjas, klerkų kabinetų vėdintojas, pseudomenininkų kastratorius, hiperbolizatorius, dievo reanimatorius Berhhardas... Taip taip, pone Bernhardai... Kaip ten esi rašęs:

„Metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų,
žiūrim į mišką it į pasaulio tvartą,
vaduojamės melu, pinam krepšius obuoliams ir kriaušėms,
miegam, kuomet purvini mūsų batai
dūla prie durų.“

vilkas šilkas

o Mockūnas vaikšto po salę. O.Žiuko nuotrauka
o Mockūnas vaikšto po salę. O.Žiuko nuotrauka

Liudo Mockūno, Kajos Draksler ir Ivaro Arutjunjano koncerte. Mockūnas turėjo nustebinti. Jaučiau tai. Bijojau išgirsti jo sunkų pastarųjų metų džiazą. Ir nustebino. Maloniai. Kaip, rodos, prieš gerą dešimtmetį pradėjęs groti su estų gitaristu Jaaku Sooääru. Šįkart jo scenos partneriai buvo slovėnė pianistė ir latvis būgnininkas. Improvizacinį koncertą pradėjusios Draksler muzika gal kiek priminė žymiuosius minimalistus, bet buvo originali. Grojimo maniera – taip pat originali, pavyzdžiui, skambino vieną koją užsikėlus ant kitos (pėdą ant kelio), atsisėdus ant žemės. Pastarosios technikos reikalavo atvertos pianino stygos, kurias braukė ir mušė būgnų lazdele. Be to, pianistė, pasislėpusi už instrumento, daužė jį. Tai tikrai nebuvo koks nors į meną nepanašus daužymas pagal skambią koncepciją. Tai buvo tikra muzika. Kaja skambino taip įsijautusi, kad net krūptelėjo nuo pirmo būgno garso. Prisijungęs Arutjunjanas nerodė rankų miklumo, kaip mėgsta daryti būgnininkai, dažnai grojo šluotelėmis ar lazdelėmis minkštais galais, taip pat audeklu uždengęs būgną ir lėkštę ar tik suduodamas per būgno briauną. Tyliai ramiai, bet nuostabiai. Mockūno saksofonas (ir sutrumpintas klarnetas) prisijungė prie negarsios kolegų kompozicijos, skleidė į rytietišką panašią muziką, kartais iš instrumento girdėjosi tik švokštimas. Pučiančio saksofoną Liudo pasivaikščiojimas po salę dar paįvairino įspūdingą pasirodymą, kaip ir Kajos akordeoninis vargoninis grojimas iš kito salės galo beigi muzikantų švilpavimai. Vienžo, Mockūnas užsikėlė kartelę labai aukštai, net nežinau, ko tikėtis iš jo trio su Vladimiru Tarasovu ir Eugenijumi Kanevičiumi artėjančiame Birštono džiazo festivalyje.

ožis ožbornas

vilkas_su_oziukais.png

„Studium P“. Nebesuskaičiuočiau, kiek kartų girdėjau bajerį apie nepasisekusius tapytojus –­ na, bent jau sienas patinkuot galės. Cha cha, ponai, originalu. O keli menininkai ėmė ir ištinkavo. Dar įvedė elektrą, sukonstravo antresolę ir lentynas, susinešė baldus, kitas šmutkes, daug daug knygų ir ambicijų. Taip atsirado „Studium P“ –­ penkių žmonių namai su daugmaž atviromis galerija ir biblioteka.
Vien prisiversti ten nueiti reikėjo didelių pastangų. Per „Maloniosios 6“, dabar jau „Sodų 4“ (nors iš folkloro senojo vardo taip lengvai neišmuši), pirmąjį „apsičiupinėjimo“ atidarymą Michelkevičius džiaugsmingai vardijo visus naująją galeriją supančius kaimynus – tiesiai, į kairę, į dešinę, aukštyn, tik žemiau turbūt jau nieko nebėra. Antroko – tikrojo – atidarymo metu jis lyg ir buvo bepradedąs panašią litaniją, o aš kone padėkojau Dievui, kad laiku liovėsi ir perdavė žodį Landzbergui. Grįžtant prie kaimynų – kiek toliau Sodų gatve stoties link menininkai įsikūrė rezidenciją ir galerijos svečiai buvo kviečiami užeiti, apsižvalgyti. Surizikavom, kai kas sakė, jog faina. Ten – daug kambarių, kuriuose tai šeimyniškai arbatėlę aplink stalą geria, tai sienos lygumą aptarinėja, tai asmeninius gyvenimus lygina, tai stovi susigrūdę vidury praėjimo, kad net akies užmesti į kambario vidų neįmanoma. Jei būtume numetę savo batus į madingų sportbačių krūvą ir prisėdę arbatos, niekas per galvą neduotų, suprantu tai, bet ir jūs supraskite, kad tokių, socialinio vystymosi eigoje kažkur pakeliui užstrigusių žmonių kaip aš yra daug ir kartais jiems, deja, reikia ypatingos priežiūros.

Taigi prisiversti nueiti į „Studium P“ man reikėjo didelių pastangų, o reikėjo, nes 21 d. atidarė/vyko „Liquid Present“. Kviečiau butiokę, jos atsakymas buvo daugmaž: „Nu ne, gi ten draugų vakarėlis būna“ (ar nesakiau – tokių mūsų yra daug), bet vis tiek pasiryžau. Absoliučiai vertėjo. Galerijoje –­ nuostabiosios Ekvilinos Milaševičiūtės fotografijų paroda; ne vienas svečias tą vakarą jautė pareigą autorei nurodyti arba liepti atspėti, kuris darbas jam labiausiai patinka. Darbų temos, motyvai gal banaloki, galima būtų sudėti po „jaunimas“, „gamta“, „laisvė“ (angliškai skambėtų geriau) raktažodžių stogu, bet man buvo labai gražu. Kad ir tuštoka konceptais, tačiau Estetika. Koridoriuje –­ eilė link svetainės ir tranzitinė buto erdvė, svetainėje – eilė į biblioteką. Bibliotekoje – titaninės ištvermės Kotrynos Briedytės projektas-siurprizas akis į akį su kiekvienu svečiu. Juokavom, jog prisiminėm senąją poliklinikų kultūrą: atėjus kiekvieno pasitaikiusio klausinėti, kas paskutinis eilėje, muistytis ir nervingai juokauti apie laukimo trukmę, įnirtingai sekti kiekvieną įeinantįjį ir kone galvą pametus mėginti atsekti galus, jei bent viena eilės grandis –­ žmogus – išeina, surūdijus kantrybei. Tiesa, pas mus galvų pametimo išvengta, žmonės imdavo tiesiog vaskinti ir vargas tau, jei prieš tai eilėje pirmavai, bet praleidai naujų vietų nustatymo procesą. Apie Briedytę nesiplėsiu, dar jaučiu patalpose tvyrojusios mistikos ir int­rigos aidus, be to, nežinau, kaip būtent surinktą medžiagą ji naudos, tad nenoriu užbėgti įvykiams už akių.

Beje, fojė (pranc. foyer — židinys, visuomeninio pastato vestibiulis, laukiamasis, o „Studium P“, nors ir ne visuomeninė, bet visuomeniška erdvė, ir pèčių net kelis turi) „vakarėlio“ lankytojus pasitiko dviaukštis tortas ir šampanas, nes gimtadienių koncentracija kovo mėnesį yra stebinanti. Dieną prieš – Ekvilinos, tądien – Kotrynos, ir čia miniu tik pagrindines istorijos veikėjas. Jeigu jau tokioje draugų vakarėlio aplinkoje užsibuvau iki išnaktų ir tik kelis kartus pasijutau nerandanti sau vietos, patikėkit, mums, veiksmo ir bend­ravimo norintiems social failams1 dar ne viskas prarasta. Nueikit į „Studium P“ progai pasitaikius, tik į madingus kedus šokite apsimovę nesuplyšusias kojines, nes bute reikės iš jų iššokti. O nušalusias pėdas galėsite pasišildyti prie pečiaus.

escaping reality
faking the knowledge
moist and unstable2

juoda dj ožkytė

 

1 Iš renginio aprašymo, the aesthetics of social failure www.facebook.com/events/950811838348485.
2 pabėgti realybė
padirbta žinias
drėgna ir nestabilus
(iš anglų k. vertė google vertėjas)

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai