Antanas Miškinis 1935 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių
Antanas Miškinis 1935 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Pet­rauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje saugomas dainininko Antano Kučingio (1899–1983) memorialinis palikimas, kurį sudaro daugiau nei 3700 eksponatų. Šiame palikime yra pluoštelis Antano Miškinio laiškų, rašytų iš Omsko lagerio Antano Kučingio sūnui Algimantui ir svainei Viktorijai Kaupelienei į Lietuvą. Poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Antanas Miškinis (1905–1983) kalėjo Mordovijos, Kemerovo srities, Olžeraso ir Omsko lageriuose kartu su Antanu Kučingiu nuo 1948 m. iki 1956 m. kovo 3-iosios. Kaip broliai dalijosi ne tik maistu, kurį siuntiniuose iš Lietuvos gaudavo A. Kučingis, bet ir visais džiaugsmais bei rūpesčiais. Kai 1956 m. kovo 3 d. A. Kučingis buvo anksčiau laiko išleistas iš lagerio ir iki birželio pabaigos dirbo Omsko filharmonijoje, A. Miškinis susirašinėjo su V. Kaupeliene, siuntusia jam siuntinius. Maistą suruošdavo A. Kučingio žmona Marija Magdalena, kuri gyvendama Verpenoje laikė karvę, kiaulių, vištų, augino daržoves ir produktais gelbėjo lageriuose bei tremtyje atsidūrusius saviškius. Žinodama, kad A. Miškinio artimieji labai menkai tegali padėti, ji suruošdavo siuntinius, kai lageryje jis pasiliko vienas. Konspiracijos sumetimais siuntinius siųsdavo V. Kaupelienė, pasirašydama A. Kučingio tetos Agotos Bakūnienės vardu. Spausdiname du A. Miškinio laiškus V. Kaupelienei ir vieną laišką Algimantui Kučingiui, kai jis po kalėjimo Vorkutos lageriuose 1948–1953 m. jau gyveno Lietuvoje. Laiškai skelbiami pirmą kartą, jų kalba netaisyta.

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė

 

Mielas Algutėli II!1 Štai ir aš tave atsilygindamas vadinu jau numeriu. Tatai prašau priimti, kaip mano draugiško prisirišimo paliudijimą. Ačiū Tau labai už knygas ir laiškelį. Mane labai maloniai nuteikia keletas Tavo laiško sakinių, kurie rodo, kad esamą moralinę padėtį labai gerai, giliai supratai. Aš čia nenoriu kalbėti apie kokią nors politiką ar ideologiją. Mums svarbu bendras žmogiškumas ir ypač jaunuomenės tam tikrų nusiteikimų įvertinimas. Kai yra supratimas, tada atsiranda ir priemonė, būdas kai kuo pasekti, o nuo kai ko šalintis ar gydytis. Beje, A. Mickevičiaus knygas aš gavau dvi – vieną tavąją ir kitą. Tai mes su Antanėliu I ir pasidalinom solidariai. Tai knyga daug ko verta. Jei jau paskaitei atidžiai, tai ir supratai viską, ko tau reikia neieškant surasti. Kai kurios vietos tiek aktualios ir šiandien, kad norisi nuolat sau kartoti. Tai yra kažkas apčiuopiamai mūsiška, žmogiška. Aš niekad nesirgau, pavyzdžiui, šovinizmo liga, bet kas yra tautos, tu neištrinsi jokiais iškraipytais komentarais.
Taip pat man buvo labai malonu skaityti laiške, kad dažnai matai mano „siuvėjėlę“2. Prašau mane suprasti: aš juk jos, gali sakyti, nepažįstu, tik nujaučiu. Juk aš ją palikau vaikutį, o šiandien jau šiokia tokia panelė. Aš vis būgštauju, gal, sakau, išaugo į laukinukę, juk augo, auklėjosi po svetimus pakampius, be savo namų, gali sakyti be šeimos – ne tik be tėvo jau daugelis metų, bet dažnai ir be motinos. Todėl iš anksto prašau jai atleisti, jei kur galėtų pasirodyti keista ar neišauklėta. Aš neturiu duomenų šitaip apie ją atsiliepti, tik, sakau, būgštauju dėl to, nes žinau, nujaučiu aplinką, kuri savaime kiekvienam, ypač bręstančiam ir augančiam daro savo įtaką. Blogos įtakos geros prigimties nepalaužia, bet tam tikram laikui juk sulaiko natūralųjį savęs išsiauklėjimą. Taigi prašau ją kartais prie progos pakalbinti ir, jei galima, padaryti geros įtakos. Juk jau esi išėjęs gerą gyvenimo akademiją ir suprasi pats ko reikia. Gali suprasti, kodėl aš apie ją taip jautriai kalbu, juk ji man vienintelė. Mažytė ji buvo gyva ir gabi. Norėčiau, kad ir išaugusi nebūtų bloga. Tačiau prie pirmos progos labai tave prašau ją pabarti, kad man šiuo metu neparašo. Nuo rugsėjo mėnesio nesu gavęs jos laiškelio. Gal rašė, gal aš negavau? Aš ir ją suprantu – ir jai rūpestėlių bei vargelio pakanka. Kam jo iš mūsų nepakanka? Bei jeigu jis, tasai vargelis, dar šiaip taip pakeliamas, tai pusė bėdos. Tegu jis tada užgrūdina kiekvieną, tegu būna tikrasis ir tiesioginis gyvenimo mokytojas. Man labai miela, kad Jūs susitinkate su Algiuku I. Manau, kad tarp Jūsų atsiranda gražios, naudingos ir reikalingos kalbos. Jis Tau gali papasakoti, pavyzdžiui, apie Antanėlį3 ir mane II-ąjį.

Norėčiau, kad Tu, mielasis, manęs ir ateity nepamirštum. Tai, žinoma, nereiškia, kad turi man siuntinėti knygas, o reiškia, kad kada nors aš galėčiau tikėtis man vėl parašant. Manau, kad nujauti, jog aš prie Antanėlio ir prie visų kitų jo artimųjų esu labai prisirišęs. Gal duos Dievas, aš galėsiu kada šitais ir kitais klausimais su Tavim pasikalbėti gyvu žodeliu. O, kaip norėtųs pabūti jų, Algių, kompanijoj. Aš gi vis tebesu optimistas, vis tebetikiu žmogaus taurumu, jei kada jis nukrypsta nuo tikrojo kelio, tai, žiūrėk, vėl paskui atsitaiso. Dėl šito man gyvenime nuo pat ankstyvos jaunystės teko daug kentėti, kitaip nebūčiau prirašęs tiek graudžių dainų. Jos visos, tos dainos, man nemaža kaštavo sielos ir kraujo.

Antanėlis I siunčia daug bučinių. Lik sveikas ligi kito karto.

1955.XII.5. Parašas.

 b_600_723_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-03-25_nr._3560_PMMGEK-10626.jpg

1956.III.28.

Miela Viktule,

Aš irgi Jus taip vadinsiu.4

Vakar gavau Jūsų laišką ir Agotėlės siuntinį. Pradėsiu nuo laiško. Kai buvom abu su Antanėliu, Jūsų laiškų mes ypač laukėme. Ir džiaugdavomės kaip vaikai. Mes tenai rasdavome net ir to, kas nebuvo parašyta. Todėl, man rodos, nereikia dabar įtikinėti, kai aš likau vienas. Juokaudamas sakau, kad aš dabar irgi solistas, nes dvasiškai gyvenu solo. Aš labai laukiau to, bent to, kas su juo atsitiko. Ir labai džiaugiaus, kai jau, po ilgų užsivilkinimų, išsisprendė šiaip taip. Tačiau kartu turėjau labai sunkų išsiskyrimą. Neslėpiau aš to nei nuo jo, nei nuo kitų. Jus domina klausimas, ar jis galės jus atlankyti. Man rodos, kad čia abejonės nėra. Vasarą jis tikriausiai aplankys. Vėl gi, rodos, kad šiaip ar taip šita jo būklė bus laikina (kiek tas laikinumas tęsis, niekas negali žinoti, tatai pareis nuo daugelio aplinkybių), t.y iki jis galės visai parvykti.

Apie Antanėlį ir tą mano sunkų išsiskyrimą aš prieš porą savaičių parašiau Algiukui į Kauną. Prie progos jisai Jums pasakys, ką aš ten kalbėjau. Bet ir jam dar ne viską pasakiau. Mano toks didelis prisirišimas neleido visko į vieną laišką sutalpinti. Aš prisijungiu prie šio, kad ir negalutinio dar, visos jūsų gražios giminėlės džiaugsmo, visos giminėlės, prie kurios aš taip pat prisirišau ir laikau tiek artima, kaip ir savąja. Daug ta proga galėčiau prikalbėti sentimentų, bet atidėsime tai kitam kartui, arba gyvam žodžiui, nors Jūs, turbūt, žinote, kad mano teisinė padėtis daug sunkesnė – dar man daug liko. Bet Jūsų paguodimais aš tikiu, kaip tikiu iš viso žmogumi, nešiojančiu savy dieviškajį paveikslą, kaip tikiu į tiesą, dėl kurios dirbau ir kovojau nuo pat sąmoningo gyvenimo dienų, nuo ankstyvos jaunystės. Toksai tikėjimas man ir neleido palūžti visokiausiose sąlygose. Manau, kad išlaikysiu iki galo. Tarp kitko: dėl savo padėties aš į nieką nesikreipiau, nieko neprašiau, vis tikėdamas, kad jei jau kas tvarkysis, tai sustvarkys savaime. Juk taip „savaime“ kai kada daug kas susitvarko.

O dabar, mieloji Viktule, noriu keletą žodžių dėl Agotėlės siuntinio. Aš čia Jus labai gražiai prašau atleisti mane nuo pareigos banališkai dėkoti. Man atrodo būtų tai net nevisai gražu. Ačiū labai, bet prašau to daugiau nedaryti. Mane pagal galimybę paremia manieji artimieji, nors ir varge būdami. O argi Jums, pavyzdžiui, tų vargelių bei rūpestėlių per maža? Tik, mat, visi dori ir taurūs žmonės, šį kartą Jūs, mano, kad svetimas vargas yra sunkesnis už savajį. Tatai mane dar labiau jaudina. Bet Jūsų laiškelio, kad ir trumpo trumpučiuko, aš visada lauksiu. Prieš išsiskiriant su Antanėliu jam tarp kitko sakiau „... nebus to ... neturėsiu to ... neturėsiu ir Viktulės laiškų.“ Aš labai nenoriu uždėti Jums pareigos, bet, kartoju, kai turėsit laiko, nuotaikos, aš labai lauksiu parašant, t. y. kai turėsite ką parašyti.

Antanėlis nuo manęs netoli, bet kartu ir labai toli, nes vienas Dievas težino, kada mes dabar susitiksim. Kai mes skyrėmės, skyrėmės dar negalutinai, dar jis žadėjo atvykti. Bet kai buvo atvykęs, aš buvau darbe. Po to jis man parašė, girdi, „taip mums ir nepavyko paverkti atsisveikinant.“ O aš savo ruožtu negalėjau pasakyti Bairono Child Haroldo žodžiais „Sudiev, ir jeigu tai ant visados, tai ir sudiev ant visados.“ Bet kai taip atsitiko, tai geri ženklai. Vadinasi, mes dar pasimatysim.

Baigiasi popierius, tai reiks baigti ir laiškas. Prašau atleisti man tokį palaidumą rašto. Atpratau rašyti ir gana. Dabar didžioji savaitė. Greit Velykos, prisikėlimo Šventė! Sveikinu Jus ir visą Jūsų gražią, garbingą giminėlę. Sveikinu varpų skambėjimu, sveikinu pirmųjų žiedų žydėjimu gražiausiuose pasauly kloniuose ir soduose, sveikinu aukštai ir grakščiai atlekiančių ir pralekiančių paukščių mostais! Aleliuja! Bučiuoju Jūsų baltas rankeles.

AntMiškinis

 

A. Miškinio laiškų rankraščiai iš Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus rinkinių
A. Miškinio laiškų rankraščiai iš Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus rinkinių

1956.V.2.

Mieloji Viktule, Jūsų gražų, guodžiantį, kaip ir visada, laiškelį, rašytą 11.IV., gavau laiku. Labai labai dėkoju. Prašau nesmerkti, kad ilgokai neatsakiau. Truputį gripavau dėl staigių klimatinės temperatūros pakitimų, truputį todėl ir apsileidau. Be to, žmogus vis kažko lyg lauki, kaip visada, tai taip ir nusidelsia. Žodžiu, ką čia daug aiškintis... nepavadinkit kiaule ir bus jau gerai.
Taip besiruošdamas rašyti aną dieną gaunu ir siuntinį iš Atotėlės. Ak, ta vargšė Agotėlė! Ir pati suvargusi, ir pati rūpesčiais iki kaklo apsikrovusi, vis dėlto daro savo ir gana. Aš jau buvau, rodos, rašęs, aiškinęs, kad šiaip taip išsiverčiu ir prašiau šia prasme nedidinti savo rūpesčių. Banališkai aš dėkoti niekada nemokėjau. Tad nemokėsiu nė dabar, kai turiu reikalo ne su eiliniais žmonėmis, o su tais, kurie, save pamiršdami, vis rūpinasi bei sielojasi dėl kitų daugiau nei dėl savęs. Padėkos ir pagarbos jausmui išreišti reikėtų paieškot rinktinių žodžių, išrinkt iš dainos, tokios gražios, kurioj kalbama apie geras motiniškas žmonių širdis... Todėl, mieloji p. Viktule, aš Jus labai prašau padėkoti Agotėlėi, kaip Jūs mokėsite. O aš manau, mokėsite geriau už mane...

Iš Antanėlio jau keliolika dienų tiesioginių žinių t. y. laiško neturiu. Jam neseniai parašiau net du laiškelius – vieną po kito. Bet žinau iš kitų, kad ruošiasi savam dideliam koncertui, tai, žinoma, labai užimtas. Mūsų „miestelyje“ čia šį bei tą apie jį vis galima išgirsti. Kaip jis ten gyvena, manau Jums pats parašo. Man dingojas, kad jam, kad ir laisvam, nykoka svetimame mieste tarp žmonių svetimų. Betgi jis turi darbo, užsiėmimo, o be to, ir gražesnes perspektyvas į ateitį t. y. kol sugrįš namo. Manau šiomis dienomis jis man parašys.

Šiaip mano padangėje viskas lyg posenovei. Tiesa, yra šiokių tokių girdų, ne gandų. Oficialiai kalbama, kad specialiai sudarytos komisijos peržiūrinėsią visų bylas. Daug kam bausmes mažinsią, daug ką paleisią. Bet kaip ten bus, dar niekas ištikrųjų nežino, nes nežino, kokiomis instrukcijomis tos komisijos vadovausis. Sako, gegužės menėsį jos mūsų padangėj pradėsią darbą, o kai kur jau yra pradėję. Kas bus –­ pamatysim. Aš asmeniškai niekad nenoriu pervertinti, nes daug kam nekartą teko nusivilti. Tad geriau šaltai, ramiai palaukti, be susinervinimo ir entuziazmo, nors, prisipažinsiu, sunkoka ir ramiai žiūrėti, nes vis dėlto per tiek laiko jau daug kas nusibodo, o pasiilgimas ir nostalgija padidėjo. Tai ne man vienam, o daugeliui, visiems. Visada džiaugčiausi, jei kokios lengvinančios naujienytės paliestų bent daugelį kitų, jei ne mane. Sunku kartais susivokti, kas aplinkui darosi, nors ir labai norėtum susikaupusiai stebėti ir sekti. (...) Na, bet svarbu, kad reikalas nestovi vietoje. Štai dabar ir žmones iš mano sąlygų, baigusius kursą, jau leidžia namo, o iki kovo 2-os dienos beveik visi tokie eidavo į ištrėmimą. Naujoji valdžia per paskutinius porą metų jau ir mums suteikė daugelį lengvatų. Dabar, kaip matot, vis daugiau tokių sugrįžta namo, prie šeimų. Tai jau didelis dalykas. Žodžiu, nusiminti neverta, ypač kai Jūs taip gražiai irgi paguodžiate, nors kol kas daugeliui, jų tarpe ir man, tikrovė dar realiai kieta.

Aš su Jumis norėčiau dar vienu jautriu man reikaliuku šį kartą pasikalbėti. Iš anksto noriu tikėtis Jūsų palankumo. Kaune, Žemaičių 8-3 gyvena mano dukterėlė, dabar jau septyniolikmetė studentė. Ją kartais atlanko ir jos mama, kuri, kaip ir mano didžiai gerbiama Magdulė5, gyvena kažkuriam užkampy. Dukterėlės mamai aš apie Jus esu parašęs, kaip mokėjau gražiai. Tad aš Jus labai gražiai prašau, kai būsite Kaune, užeiti ją aplankyti. Gal kartais ji bus reikalinga stačiai geros Jūsų širdies gero žodžio. Mat, aš ją palikau vaikutį; paskui augo, mokėsi, gyveno įvairiose vietose po svetimus kampus. Aš su baime galvoju, į ką ji galėjo užaugti ir auga. Jūs, pasikalbėję su ja, ir man gal galėtute šį bei tą pasakyti, juk esate ir motina gražios šeimos ir visos Jūsų gražios giminės spiritus movens. Jos mamai parašiau, kad jei kada bus Vilniuje, paieškotų Jūsų. Tarp kitko įrašiau: su tauriu žmogum, reikalui esant, ir paverkti jaukiau... Aš bijau, mieloji p. Viktule, kad tuo aš Jums uždedu dar vieną pareigą prie daugybės jau Jūsų turimų pareigų. Betgi sako ir lietuviška patarlė – kas veža, ant to ir kraunama... Aš vis tebemanau, kad kartais žmogui daug ko trūksta, bet baisiausia, kai jis pritrūksta tikro žmogaus, kai pasijunta absoliučiai, ligi tragiškumo, vienišas. Štai dėl to aš kreipausi šiuo man jautriu reikalu. Tai darau iš grynos širdies ir iš labai gilios pagarbos Jums. Bet užtai kartu nenoriu uždėti Jums kokių naujų įsipareigojimų. Tatai prašau priimti, kaip mano itin didelio Jumis pasitikėjimo ženklą.

Manau, kad pas Jus jau ten pavasaris. Ir kloniai pradeda žaliuoti, ir ievos žydėti. Ir upės ir sidabriniai upeliai skuba bėgti nubėgti... Aš linkiu baigdamas visokeriopos Jums stiprybės – sveikatos ir pavasaringos energijos. Prašau sveikinti visą Jūsų gražią šeimą ir visą giminėlę. Aliui6 į Kauną vakar parašiau atskirai. Lauksiu vėl kada Jus parašant, kad ir nedaug, kad ir trumpai.
Visada Jums už viską dėkingas Antanėlis II.

P. S. Šis laiškas gal bus įmestas čia, gal kur kitur, o gal net Vilniuje, nes važiuoja į Kauną vienas mūsų bičiulis, Antanėlio kaimynas, veiveriškis. Parašas.

P. P. S. Šis laiškas jau buvo parašytas, išėjęs į „gatvę“ sutikau vieną asmenį dažnokai buvojantį mieste. Antanėlio jis tuo tarpu nematė. Bet buvo filharmonijoj ir žino, kad jis ten laikosi gerai. Galėtų grįžti, bet kaip garbingas žmogus, sezoną žadąs pabūti čia. Taip bent man sakė. Pas jį viskas gerai. Ant.

 

1 Lageryje jie vienas kitą vadino pagal amžių: Antanas pirmasis buvo A. Kučingis, Antanas antrasis – A. Miškinis ir trečiasis – keletą metų kartu kalėjęs rašytojas, vertėjas Antanas Dambrauskas (1911–1995). Algis pirmasis – tai Antano Kučingio vyriausiojo brolio Jono Kučinsko sūnus. Algis antrasis – Algimantas Kučingis.
2 A. Miškinio duktė Jolanta Miškinytė, tuo metu studijavusi Kauno politechnikos institute siuvinių technologiją.
3 Antaną Kučingį.
4 Taip Viktoriją Kaupelienę vadino Antanas Kučingis.
5 Marija Magdalena Kučingienė.
6 Algimantui Kučingiui.