Aleksandr Sokurov: „Kodėl jūs nežiūrite žmonėms į akis?“

Aleksandras Sokurovas (g. 1951) – rusų kino režisierius, scenaristas. „Kino pavasario“ žiūrovai šiemet turės galimybę pamatyti naują režisieriaus filmą „Frankofonija“. 2015 m. Venecijos kino festivalyje šis filmas apdovanotas Europos ir Viduržemio jūros šalių kino kritikų sąjungos prizu. Filme pasakojama, kaip Antrojo pasaulinio karo metais prancūzas Luvro direktorius ir vokietis, atsiųstas prižiūrėti muziejaus ir organizuoti jo vertybių gabenimo į nacistinę Vokietiją, gelbsti Luvro kolekciją. Be kitų apdovanojimų, Sokurovas yra net dukart pelnęs Vatikano premiją už dvasinius ieškojimus kine.

Aleksandras Sokurovas. Ugnės Žilytės piešinys
Aleksandras Sokurovas. Ugnės Žilytės piešinys

Mūsų bažnyčia kažkodėl atsiribojo nuo kultūrinio proceso. Gali būti, kad pačioje bažnyčios aplinkoje dar nėra žmonių, kurie turėtų autoritetą kultūros srityje ir galėtų būti tikri ganytojai. Mano galva, Rusijos stačiatikių bažnyčioje ganytojų apskritai mažai... Kai gavau pirmąją Vatikano premiją – ji vadinosi „Trečiojo tūkstantmečio žmogus“, – Jonas Paulius II skyrė man audienciją. Pokalbis buvo itin rimtas, sudėtingas, labai sunkus ir jam, ir man… Kai grįžau namo –­ skambučiai. Man skambinę žmonės neprisistatydavo, bet pareikšdavo, kad jie –­ stačiatikiai. Vienas iš jų sakėsi esąs dvasininkas. Šiurkščiai, piktai priekaištavo, kad priėmiau Vatikano premiją. Tada paklausiau: „Kodėl tuomet stačiatikis negauna stačiatikių bažnyčios premijos? Kodėl mane ignoruoja mano bažnyčia?“

Venecijoj kalbėjau, kad mano, kaip menininko, užduotis sutampa su Bažnyčios užduotimi. Labai apmaudu, kad dėl mūsiškių kinematografininkų spaudimo šio mano pasisakymo nuspręsta nerodyti per Rusijos televiziją. Nes didžioji dalis to, apie ką kalbėjau, susiję su atsakomybe už kinematografinį darbą. Kalbėjau, kad visą gyvenimą kaip galėdamas kovojau su prievarta kine, sakiau, kad nė viename iš savo filmų neleidau nė mažiausios užuominos į smurtą. Apgailestavau, kad kinas yra didžiai prasikaltęs žmonėms. Šiandien niekas nedaro tokio destruktyvaus poveikio pasaulio bendruomenei kaip agresyvus ir dinamiškas kinas. Kalbėjau apie visuotinę grėsmę, kurią kelia masinė vizualinė prekė – kino produktas, –­ kai kinematografo erdvėje pasirodo talentingų žmonių sukurti, bet savo esme absoliučiai šėtoniški kūriniai. Kinas pirmasis žengė žingsnį destrukcijos link ir pagimdė televiziją: šis „kūdikis“ agresija toli pralenkė savo „gimdytojus“.

Prievartos scenos kine užkrečia daugybę žmonių. Žmogaus viduje nuolat vyksta gėrio ir blogio kova. Dėl visa apimančios fiziologijos įtakos ir politizavimo kiekvienas iš mūsų balansuoja ant tam tikros ribos. Pasaulyje dominuoja anaiptol ne krikščionybės, bet prievartos idėja. Griūkit į žolę – pamatysit, kokia kova už būvį vyksta ten, prie pat žemės paviršiaus. Taip pat ir gyvūnijos pasaulyje. Gyvybę palaiko tai, kad vieni naikina kitus. Niekas nelieja dėl to ašarų. Ar fiziologiniu požiūriu mes jau taip toli nuo gyvūnų, nuo vabzdžių? Ne ne ne. Bendra schema, bendra konstrukcija. O jeigu žmogų supantis pasaulis gyvena su ta fatališka prievartos idėja, tai negali nedaryti tiesioginės įtakos žmogui. Kino režisieriai, naudodamiesi pačia stipriausia, pačia galingiausia poveikio priemone –­ vizualumu, rodo „patraukliąsias“ tos kovos, t. y. žudymo, puses.

Išugdyti žmogų labai sunku. Tačiau ugdymas turėtų būti siejamas ne su žudymu, ne su prievarta, o su kasdieniu alinančiu tėvų ir mokytojų darbu. Kinas mums atskleidžia, kad, pasirodo, esama gerokai lengvesnių kelių: gali nugalėti, jei užmuši. Tiesiogine prasme: nušausi žmogų, pasmaugsi, papjausi. Tie siaubingi pavyzdžiai kasdien nustumia į šalikeles milijonus žmonių. Didžioji dalis žiūrovų – jauni žmonės, kurie dar renkasi: žiaurumas ar gailestingumas. Jie nustoja bijoti mirties ir baisaus moralinio nuopuolio nužudžius. Televizija ir kinas jaunuoliui byloja, kad užmušti –­ ne nuodėmė ir nebaisu. Ne nuodėmė, nes netiki Dievą, o nebaisu, nes tau tūkstantį kartų jau rodė žmogžudystę, ir psichologine prasme tu prie jos jau pripratai. Berniukas, kuris žiūri į panašius dalykus, tiesiog… mato gražią mirtį: į žmogų pataikė kulka, tas pašoko, riktelėjo, taip gražiai raitėsi. Žiūrovas pamatė tai kartą, du, tris, keturis, penkis kartus – ir baigta. Smurtas estetizuotas, visi psichologiniai barjerai sunaikinti.

Blogio propaganda sklinda iš ekrano nuosekliai mokant naudoti prievartą. Kai jums demonstruoja žudymo metodus, žmogaus kančias, piktas žudiko, kuris laimėjo ir kaip tik dėl to tapo patrauklus (matyt, žmogus nugalėtojas patrauklus), akis… Kai dėl viso šito dėliojama scena ir kuriamas ne filmas, o vizualinė prekė. Vadinamiesiems koviniams filmams – nesvarbu, amerikietiškiems ar mūsiškiams (šiandien jų ne ką mažiau nei amerikietiškų, tik jie kvailesni ir mažiau profesionalūs) –­ visad būdinga didžiausia žmogaus žudymo būdų įvairovė. Tuo remiasi tūkstančiai filmų. Kino režisieriai, kurių didžiuma nepripažįsta jokių ribų, mėgsta suskaidyti prievartos scenas į dalis, epizodus, kadrus, mikrokadrus. Režisieriams tai patinka. Žmogžudystė tampa ryškiausiu filmo įvykiu. Tai, į ką geriau niekada nežiūrėti, ko geriau niekada nematyti, atsiduria dėmesio centre…

„Nusikaltime ir bausmėje“ Dostojevskis aprašo žmogžudystę. Tikėtina, jis vienas pirmųjų pastūmėjo iš vietos tą vežimą ir atskleidė kriminalinio siužeto „žavesį“. Tačiau pats žudymo procesas romane užima gal pusantro puslapio, nors jis kraupus, vienas kraupiausių... Visa kita – Raskolnikovo kančios: kaip jį užvaldo mintis apie žmogžudystę, kas jam paskui darosi… Bet ir Dostojevskis, mano akimis, nepriėjo prie svarbiausio. Žmogaus likimas kartais taip susiklosto, kad jis gali nužudyti. Žmogus gali nužudyti gindamasis. Tai gali įvykti atsitiktinai arba sąmoningai. Žmogus gali užmušti neteisingame kare. Atsitiktinai, vairuodamas – visko pasitaiko. Tačiau svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – kaip gyventi toliau. Kur jam dingti? Kaino žymė – štai problema. Spręsdamas šią problemą pasavo net Dostojevskis: baigė kūrinį kaip tik ten, kur reikėjo pradėti svarbiausią jo dalį – kaip dabar su tuo gyvent. Kaip gyventi tremtyje, po tremties, visada prisimenant, kad tu –­ žudikas. Kaip gyventi? Neišspręsta prob­lema…

Bažnyčia, kaip man regis, neturėtų susilieti su valstybe. Ji negali vertinti įvykių taip pat, kaip valstybės veikėjai. Aš kritiškai vertinu tai, kad bažnyčia pradeda veikti kaip biuro­kratinė sistema. Vienas iš klausimų, kuriuos andai uždaviau Romos popiežiui: „Kodėl jūs nežiūrite žmonėms į akis?“

Svarbiausia mene – žmogus, meist­ras, autorius. Tik mes žinom, jog dažnai meno kūrinius kuria nedori žmonės, jų „vidinis pasaulis“ siaubingas. Esama itin žinomų kino pasaulio žmonių, kurie yra visiški niekšai. Ką tai reiškia? Menas – labai sudėtingas procesas, čia reikia gebėti atskirti aukštos prabos amatą nuo Dievo dovanos.

Į žmogų aš žiūriu literatūriškai. Visas mano pasaulio supratimas iš literatūros. Pranašiškų įžvalgų pasauliui dovanoja tik rašantieji. Neseniai vėl skaičiau Goethe’s „Faustą“ ir nuolat stabčiojau: kaip įmanoma taip paprastai, taip aiškiai pasakyti?.. Dabar mums lengva iš nūdienos pozicijų, lengva būti protingiems: žinom, kas yra Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis pasaulinis, galim pažvelgti į žemę iš aukštai, mums prieinamos knygos, kurių anksčiau nebūtume galėję perskaityti, nes jos dar nebuvo parašytos, žmogus išlavino savo intelektą. Nors sutinku: dvasinės patirties tai neprideda… Žmogus tapo protingesnis, bet ne išmintingesnis. Juk taip? Literatūriniai veikėjai, charakteriai –­ giliai apgalvoti, pačių rašytojų išgyventi. Paimkit bet kurį Levo Tolstojaus personažą – Natašą Rostovą, Andrejų Bolkonskį, ar Čechovo veikėjus. „Laiko išbandymą“ jie išlaikė ir nenubluko.

Renata Murauskaitė. „Grįžimas namo“, sausa adata, 23,5 x 15,5, 2016
Renata Murauskaitė. „Grįžimas namo“, sausa adata, 23,5 x 15,5, 2016

Rašytojas visada galvoja apie vieną skaitytoją, kino režisieriai – apie minią. Kol žmones formuos literatūra, bus tokių, kurie gebės sukurti ką nors labai svarbaus, nemomentinio. Nepalaužiamą, nesugniužusį žmogų gali išugdyti tik literatūra, nes tai intymiausia, pati giliausia, visuotiniausia ir visapusiškiausia, labiausiai gerbianti asmenybę kultūra. Ką reiškia „labiausiai gerbianti“? Verčianti dirbti. Jei nori suprasti knygą, privalai padirbėti. Kaip tikėjime, dvasinėje praktikoje.

Būtina keisti požiūrį į žmogų. Šiandien jį slegia itin daug sunkių veiksnių. Žmonės jau šimtus metų gyvena milžiniškuose miestuose, baisiai ankštai, varginami gausybės socialinių problemų, jausdami tokią sielos vienatvę. Į kalėjimus juk mes kažkodėl ateinam. Bandom padėti baisiausiems nusikaltėliams, sadistams. Klausomės jų išpažinčių. Statom kolonijose cerkves. O kenčiantis žmogus, kuris miršta nepakėlęs paprasto gyvenimo, lieka vienišas…

Maža tauta gali išgyventi tarp monstrų tik laikydamasi nerašyto savo etikos kodekso. Štai, pavyzdžiui, čerkesai. Caro armija sunaikino šimtus tūkstančių čerkesų. Šiandien apie tai niekas nekalba. Šimtai tūkstančių aukų tik dėl to, kad būtų užgrobtos ir prijungtos tam tikros teritorijos, įvykdyti imperiniai tikslai. Rusų pulkas įžengdavo į kaimą: degino, kapojo kardais visus –­­ nuo senolių iki kūdikių. Žudė su niekuo dėl nieko nesiderėdami, ritosi kaip visa triuškinantis volas. Liko gal tik koks šešiasdešimt tūkstančių čerkesų: daug jų pabėgo į Turkiją, kitur. Tik puoselėdami nerašytą savo tautos etikos kodeksą šie galėjo išsaugoti savo tautos gyvastį. Išties daug ko galėtume pasimokyti iš jų: vyresniųjų ir jaunesniųjų tarpusavio santykių, vaikų pasirengimo suprasti tėvus, kantrybės.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

www.sinergia-lib.ru

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai