Renata Šerelytė. Atminties laikas ir erdvė

b_200_303_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-01_nr._3561_judas.jpg

Leonid Andrejev. „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. Iš rusų kalbos vertė Aidas Jurašius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Pirmą kartą lietuvių kalba leidžiami Leonido Andrejevo kūriniai aiškiai atspindi ne tik sudėtingą, į kraštutinumus linkusią autoriaus asmenybę, bet ir tokį pat sudėtingą, prieštaravimų kupiną laiką – Pirmąjį pasaulinį karą, Rusijos revoliuciją („Judas Iskarijotas“ parašytas 1907 m., „Šėtono dienoraštis“ – 1919 m.). Jeigu į istoriją žvelgtume ne kaip į baigtinį, sustingusį laiką, o kaip į pasikartojančius tam tikrus dėsningumus ir paradoksus, šių dviejų kūrinių tematika – visai šiuolaikiška.

Apysakoje „Judas Iskarijotas“ narp­liojamas vienas iš „prakeiktųjų klausimų“, kamuojančių žmoniją nuo pat jos atsiradimo, – išdavystė. Paskutinysis pragaro ratas, už kurio jau nebėra kur eiti, pati didžiausia kančia, nebeteikianti vilties. Leonido Andrejevo Judas –­ psichiatro tyrimo vertas objektas, nes jame tiek prieštaringumų, kiek tik gali sutalpinti skylanti, nevienalytė asmenybė. Jo meilė sumišusi su neapykanta, melas – su tiesa, žmogiškoji natūra – su gyvūniškąja (ne kartą pabrėžiama, kad Judas primena aštuonkojį, jo gumburiuota, keistos formos galva, kerėpliški judesiai, pasalūniškas būdas). Nesuprasi, ar jis gražus, ar bjaurus, ar geras, ar blogas, ar stiprus, ar silpnas, kaip jis pasielgs ir ką pasakys. Jis – dviveidis Janas (tai pabrėžia ir Judo veidas, tarsi padalytas į dvi dalis, viena – su gyva, aštria juoda akimi, su gyvomis raukšlelėmis, išraiškinga, kita –­ su balsva akla akimi, numirėliškai lygi, plokščia, nejudanti).

 Jeigu spręstume šį „prakeiktąjį klausimą“ remdamiesi fatalizmu (jei viskas nulemta iš anksto ir vaidmenys paskirti, niekas jų neišvengs – nei Pontijus Pilotas, nei Kajafas, nei Judas), viskas atrodytų gerokai paprasčiau, logiškiau ir, ko gero, gerokai siaubingiau. Juk iš tiesų baisu priklausyti nuo aklos jėgos ir neturėti valios pasirinkti. Jeigu nebūtų Judo, ar nebūtų išdavystės?.. Jeigu nebūtų Piloto, ar nebūtų Jėzaus pasmerkimo ir nukryžiavimo? Jeigu Hitleris vaikystėje būtų nuskendęs upėje ir jo nebūtų išgelbėjęs senas mokytojas, ar būtume išvengę Antrojo pasaulinio karo ir holokausto? Kiek priklauso nuo žmogaus pasirinkimo? Kiek įtakos turi lemtis? Viena aišku (regis, ir Andrejevo apysakoje tai akcentuojama, nors ir neryškiai): jeigu nebūtų Jėzaus aukos, nebūtų nieko, nes niekas kitas ir jokiomis kitomis aplinkybėmis negali jos pakeisti.

Galbūt todėl visi „prakeiktieji klausimai“, kad ir kokie prieštaringi, skausmingi, šizofreniškai paveikūs, kartais gali atrodyti ir spekuliatyvūs. Štai Judas – nereikia manyti, kad jis išdavė savo Mokytoją todėl, kad jo nemylėjo, anaiptol – jis tai padarė iš meilės, tik tąją meilę derėtų suvokti kaip atstumto, pajuokiamo, įpratusio būti ujamo ir apgaudinėjamo, negailestingo, savininkiško savimylos meilę, taigi tikrai nepanašią į tą, kuri apdainuojama Kalno pamoksle. Andrejevo sukurtas Judo paveikslas palieka stiprų įspūdį – jis neatitinka įprastos išdaviko klišės, kai išduodama dėl pinigų, įtakos, garbės, malonumų, keršto troškimo ar panašiai. Netgi ne dėl tuštybės ar tos pačios savimeilės. Tai kažin kokia metafizinė išdavystė, būdinga pusiau mitinei tikrovei ir sunkiai suprantama šiuolaikiniam merkantilios tikrovės valdomam žmogui.

„Šėtono dienoraštis“, kuriame vaizduojamas į Romą atvykstantis Šėtonas, įsikūnijęs amerikiečių milijardieriaus Vondergudo asmenyje, lydimas Topio, kuris irgi yra velnias, norom nenorom primena gerokai vėliau Michailo Bulgakovo sukurtą Volandą su svita, atvykstančius į tarybinę Maskvą. Bulgakovo Volandas iš tiesų atrodo kaip aktorius, atliekantis savo vaidmenį ir neatskleidžiantis savo planų (tikrasis jo balsas iš dalies atsiskleidžia pasakojime apie Pontijų Pilotą: metafizinė vienatvė, ledinis abejingumas ir išdidumas – tuo Volandas primena J. Miltono Šėtoną iš „Prarastojo rojaus“ sakantį: „Geriau jau pragare valdovu būti / Nei šliaužiot nuolankiu vergu danguj!“). Kita vertus, daugelį žavi Volando sarkazmas, triukai ir stebuklai, sudarantys įspūdį, kad Volandas yra padėties viešpats.

Andrejevo romane Šėtonas atrodo bejėgis, neįžvalgus ir nearistokratiškas –­ šį įspūdį stiprina autoriaus sumanymas dienoraščio forma išlieti vidinius Šėtono monologus, atskleidžiančius, kaip Šėtonas vis labiau pavergiamas žmogaus kūno ir, užuot mėgavęsis vaidinimu (kaip Volandas), pats tampa statistu spektaklyje, kuriame pagrindiniais smuikais griežia žmonės – klastingesni už patį Šėtoną. Tai Tomas Magnusas, žudikas anarchistas, jo meilužė ištvirkėlė Marija, neturinti sielos, užtat atrodanti tokia tyra, kad kvapą užima (Šėtonas ją netgi įsimyli), kardinolas X, besigviešiąs įtakos ir pinigų, – ši trijulė negailestingai išjuokia vargšą velnią. „Ko tu čia atvykai? Sakei, vaidinti? Gundyti? Juoktis iš mūsų, žmogelių? (...) Bet tu pavėlavai. Reikėjo ateiti anksčiau, o dabar žemė užaugo ir jai tavo talentų nebereikia“ (p. 273).

Itin įdomiai šio kūrinio kontekste nuskamba žodis „valia“. Pasitelkiamas epizodas, kai išvytas iš savo valstybės karalius prašo Vondergudo pinigų, kad galėtų grįžti ir įteisinti (imdamasis smurto) savo valią prieš įstatymą, nes įstatymų laikymasis yra kvailas demo­kratiškas išradimas, kuris anksčiau ar vėliau žlugs, nes būtinas karalius ir būtinas tam, kad „pažeistų įstatymą, kad būtų valia, esanti aukščiau įstatymo!“ (p. 221) Kitaip tariant, kad vyrautų savivalė. Skamba šiuolaikiškai – savivaliaujančių „karalių“ elgesys nuo tų laikų nelabai tepakito.

b_200_306_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-01_nr._3561_menka.jpg

Alistair MacLeod. „Menka bėda, jeigu...“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

C. S. Lewisas autobiografinėje knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ rašė apie „šiaurietiškumą“, kuris jam paauglystėje nušvito kaip „neaprėpiamos, vaiskios erdvės viršum Atlanto vandenyno, nutviekstos nesibaigiančio šiaurės saulėlydžio, toluma, asketizmas“. Taigi kažkas panašaus į mito ilgesį, „Džiaugsmo atmintį“, vėliau suformavusią įstabų Lewiso Narnijos pasaulį ir jo „Kosminės trilogijos“ erdvę. Šio mitinio „šiaurietiškumo“, susijusio su senovės legendomis, apraiškos blyksteli iš pažiūros įprastame šiuolaikiniame romane „Menka bėda, jeigu...“, kurio pagrindinį veikėją reikėtų vadinti personažu, o ne herojumi ar didvyriu. Negi ortodontas Aleksandras Makdonaldas galėtų pretenduoti į mitinį didingumą, tegu jis ir kilęs iš senos škotų giminės, atvykusios į Kanadą prieš kelis šimtus metų, dar tebemokantis senąją geilų kalbą ir senųjų dainų?..

Keistas dalykas, bet veikiausiai galėtų – tam įtakos neturi nei profesija, nei kasdienybė – įpratinanti prie rutinos. Nebent atmintis, šio romano veikėjų stiprybė. Jeigu pamirštum savo istoriją ir savo giminę, savo klaną, įkūnijantį meilę ir mirtį (romane jį simbolizuoja raudoni ir juodi klano vaikų plaukai, pats klano protėvis vadinamas Calum Ruadhu – Raudonuoju Kelumu), tada galbūt viskas pasikeistų. „Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus“, –­ šie britų generolo Džeimso Vulfo, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, žodžiai, pasakyti 1759 m., lydi Raudonojo Kelumo vaikus ir vaikaičius ne vieną amžių.

Šis „šiaurietiškas“ MacLeodo romanas, sukomponuotas paprastai ir meistriškai, jungia tai, kas svarbiausia giminės istorijos prisiminimų grandinėje –­ ištvermę, narsą, kovą mūšiuose ir prisitaikymą prie atšiauraus gyvenimo sąlygų, meilę, mirtį ir kraujo ryšius, kurie ne visada reiškiasi kilniais pavidalais. Prisiminimų fragmentai siejami dabarties taško – jaunesnysis brolis Aleksand­ras, ortodontas, lanko savo vyriausiąjį brolį Kelumą, pasislėpusį nuo pasaulio pigiame Toronto viešbutėlyje, tačiau jokių kraupių ar baisių giminės paslapčių autorius nė nesiruošia pateikti. Vizito tikslas atrodo visiškai banalus –­ Kelumą brolis aplanko skatinamas broliško jausmo, atveža jam, ištiktam abstinencijos, alkoholio. Jiedu pasišneka geilų kalba, padainuoja, išgeria, pasidalija prisiminimais. Daug tai ar mažai –­­ tesprendžia skaitytojas, tik ar daug žmonių galėtų pasidalyti prisiminimais, siekiančiais 1779 metus? Dabar, kai net savo senelių neprisimename?.. O štai jiedu gali...

Romano fragmentus verta perskaityti ne kartą, kad atsiskleistų pasakojimo skaidrumas ir tvirtumas. Kad išvystume, kaip atrodo atminties persmelkta kasdienybė: auksinis rugsėjis pietvakarių Ontarijuje, laukai, knibždantys nuo nepavargstančių derliaus rinkėjų, Toronto centre besibūriuojantys protestuotojai su plakatais („Pacifistai, Komunistai Jus Myli“, „Jei Manote, Kad Šios Šalies Neverta Ginti, Keliaukite Kur Nors Kitur“, p. 9). Ir tuo pat metu –­­ kaip vis arčiau ir arčiau vandenyno slenka Calum Ruadho, genties protėvio, kapo akmuo, to atšiauraus vandenyno, kurio dugne ilsisi per kelionę mirusi ir brezentiniame maiše užsiūta prosenė Kotryna, taip pat –­ Aleksandro motina su tėvu ir jaunesniuoju broliu, įsmukę po ledu vieną ankstyvą pavasarį. Apie meilę ir ištikimybę nedaugžodžiaujama – tiesiog šiuose kraštuose, kuriuos „šiurpiais“ pavadino „ten apsilankęs vienas moks­lininkas“, visa tai įkūnija kraujo ryšys, sutvirtintas kalba ir poezija, o gal – ir kažkuo daugiau. Šunys, katės, delfinas, kumelė Kristė, kuri atlėkdavo prie kranto, kad padėtų Kelumui ištraukti jo valtį – visi jie susieti rūsčia ištikimybe persmelktu genties ryšiu. Ir būti „vietiniam“ čia reiškia būti tokiam visą gyvenimą, net jeigu tapsi ortodontu ar aktore (kaip Aleksandras ir jo dvynė sesuo) ir gyvensi prašmatniuose namuose Kalgaryje: tave visada atpažins. Visada būsi savo klano, savo tėvų ir savo senelių vaikas.

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Ne veltui romane pabrėžiamas šis žodis – „vieta“, „vietinis“. Tai ne tik vietovės apibrėžimas. Tai atminties įcentrinimas. Aleksandro sesuo, kalbėdama apie Afrikos gentis, savo broliui papasakojo, kad per safarį nacionaliniame parke matė paskui karves traukiančius masajus, ir tai sukėlė turistų nepasitenkinimą. „Gamtos rezervatai ir nacionaliniai parkai turi ribas, – aiškino jie (safario organizatoriai, – R. Š.), bet masajai atsisakė jas pripažinti“, jie nenori bendradarbiauti, netgi būna agresyviai nusiteikę, puola. Aišku, turistams tai pasirodė besąs nemalonus dalykas. „Kas bus daroma, – paklausė vienas turistų, – kad jie būtų pašalinti iš šių gražių vietovių?“ (p. 227)

Taigi kosmopolitui „vieta“ tampa „vietove“, kurioje „vietiniai“ nepageidaujami, nes jie neprisitaiko prie atvykėlių mentaliteto ir įpročių. Raudonojo Kelumo gentis per ilgus amžius prisitaikė prie naujo krašto, išsaugodama savo „vietą“ atmintyje ir kalboje. Ir, be abejonės, širdyje. Štai Aleksandro močiutė, kalbinama anūko, neatpažįsta jo, bet labai džiaugiasi, kai jis jai geiliškai dainuoja ir pasakoja, o kai Aleksandras neištvėręs sako: „Močiute, čiagi aš, gille beag ruadh (raudonplaukis berniukas –­ geilų k.)“, močiutė „žiūri į mane suglumusi, lyg būčiau pasakęs kažką absurdiška“, ir atsako: „Gille beag ruadh – už pusantro tūkstančio kilometrų. Bet aš visur jį atpažinčiau, visam plačiam pasauly. Jis visad bus mano širdies dalelė“ (p. 267). Argi ji neteisi? Jei akys apsirinka ir jei net atmintis sušlubuoja, yra dar vienas būdas atpažinti saviškį – širdis.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai