Mariaus Ivaškevičiaus ir Mindaugo Karbauskio Tolstojus lietuviškai

Šiais metais Maskvos V. Majakovskio teatre rodomas naujas dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Mindaugo Karbauskio spektaklis „Rusiškas romanas“. Spausdiname kritikų recenzijų fragmentus.

 „Rusiškas romanas“. Nuotraukos iš Maskvos V. Majakovskio teatro archyvo
„Rusiškas romanas“. Nuotraukos iš Maskvos V. Majakovskio teatro archyvo

Savąjį atsakymą, kodėl Tolstojaus šeimoje įvyko lūžis, pateikia ir Ivaškevičius. Tačiau jis rašo ne visai biografinę pjesę su realiais ir išgalvotais personažais. Pjesėje, kuri labiau panaši į scenarijų, meniniai ir tikri portretai susiejami keista prasmine jungtimi. Rusiškas romanas „iš gyvenimo“ pasirodo ne mažiau, o gal ir daugiau dramatiškas nei rusiškas genialiojo Tolstojaus romanas. Pagaliau svarbu ne tai, kad Karenina puolė po traukiniu, o Sofja Andrejevna, pergyvenusi savo didį vyrą, iš esmės buvo jo pamesta ir baigė gyvenimą vieniša. Karenina – pagal Ivaškevičiaus versiją – pasirinko žūtį, nes nepajėgė tapti nykstančios meilės liudininke. Ji nenorėjo būti atstumta. Reikia rasti tos jėgos – išeiti mylint ir likti mylimai. Sofja Tolstaja mėgino susigrąžinti meilę, bet kuo stipriau ji veržėsi prie vyro, tuo labiau vyras tolo nuo jos. Ivaškevičius čia nemato išeities: ir šiaip blogai, ir taip negerai.

Biografija ir išmonė rimuojasi ir dienoraščių siužete. Kiti, perskaičiusi vyro išpažintį, tardo Leviną, ir čia lengvai atpažįsti pačios Sofjos Andrejevnos kančias. Ir jaunoji Tolstojaus žmona negalėjo ramiai priimti vyro atviravimų. Kiti blaškosi po sceną, tampo stalą, bruka dienoraštį po juo ir vėl traukia, ji priima išpažinties iššūkį kaip pionierė. Nelengvas pasirinkimas: likti žmona, gimdančia vaikus, ar tapti idėjine bend­ražyge. Levino bandymas žlunga, Čechovo personažo įkandin jis gali pakartoti – žmona yra žmona.

Per rugiapjūtę Levinas pas mužikus bėga labiau dėl žmonos, o ne dėl moralinių Rousseau tipo ieškojimų. Spektaklyje pjovėjų grupė, einanti Levino farvateriu, šūkauja kažką savo, o įsiutęs Levinas – savo. Šiuo atžvilgiu norisi prisiminti literatūrologo Eichenbaumo anekdotą, kurį jis paviešino po to, kai 3 dešimtmetyje buvo nuvažiavęs į Jasnają Polianą rinkti mužikų atsiliepimų apie Tolstojų. Vyrai kažką mykė, į klausimus neatsakinėjo, buvo linkę daugiau gero tarti apie ponią. Pokalbis nesimezgė. Galiausiai vienas mestelėjo: „Bjaurus buvo mužikas.“ (Olga Galachova. „NG“)

Jau seniai kokia nors rusiška pjesė yra suteikusi tiek džiaugsmo dėl savo kalbinių fokusų, netikėtų minties posūkių, naujų amžinųjų temų rakursų. Lietuvių autoriaus pjesėje perteikta ne tik Tolstojaus sintaksė ir jo herojų žodynas, bet apčiuoptas ir autoriaus sielovaizdis. Dramaturgas atspėja, kad Levino blaškymasis ir meilė Kiti sutampa su jauno Tolstojaus vedybomis, taip pat jis suartina Kareninos žūtį po traukiniu su rašytojo mirtimi stotyje. Kvaitinančiai laisvai gyvenimas nuteka į literatūrą, o literatūra – į gyvenimą. Epizodai klojasi vienas ant kito: scenas Levino sodyboje keičia scenos Tolstojaus namuose, mužiko pirkią su Tolstojaus širdies rakštimi Aksinja – Anos Kareninos kambarys. (Olga Jegošina. „Teatral“)

Naujas Karbauskio spektaklis – eilinis Majakovkės meno vadovo aljansas su Ivaškevičiumi (prieš tai buvo „Kantas“). Du lietuviai vertina vienas kito humorą, minkštą intonaciją, poetiškumą, teatrinius juokelius ir daikčiukus, įkvepiantį patosą ir tokį pat įkvepiantį jo nusileidimą. Abudu priklauso vienai kartai, įsigilinę į rusų kultūrą: simpatiškas ir griežtas Karbauskis GITIS’o ir Fomenkos mokinys, šelmiškasis Ivaškevičius –­ kosmopolitas ir kartu patriotas, visada domėjęsis geopolitika ir nacijos misija.

„Rusiškas romanas“ skirtas Levui Tolstojui bei jo proto ir širdies kūriniams, pradedant šeima (kuri traktuojama plačiai – įvedant Čertkovą, daktarą Dušaną, bobą Aksinją) ir baigiant herojais su Karenina priešakyje. Sūkurinės, tirštai apgyvendintos, trijų su puse valandos pjesės srovės sukasi, beje, ne tiek aplink rusų literatūros koloną, kiek aplink jo sutuoktinę, puikiai suvaidintą Jevgenijos Simonovos, – ir dar aplink vos sugaunamą materiją, susiformavusią iš amžiaus senumo idėjų, rūpesčių ir kvailysčių liekanų. Sceninis pasakojimas padalytas į mažus skyrius, kurie lyriškai ar anekdotiškai apšviesdami išstumia kažką viena iš didžiųjų žmonių gyvenimo: „Šilta“, „Skausmas“, „Balnas“, „Vestuvės“, „Nemirtingumas“ –­ pavadinimų subtitrus žiūrovai mato mažame ekrane. (Kristina Matvijenko. „Colta.ru“)

Spektaklio sėkmė – autorių fokuso palaipsninis susiaurėjimas ties Sofjos Andrejevnos kova: juokingas jaunos Sonios „karatistės“ gestas – ji mano esanti vienintelė tų dienoraštinių Tolstojaus moterų konkurentė; iškankintos moters pamišimas – ji bando išvyti iš namų stuomeningą Čertkovą pasikviesdama šventiką ir suruošdama egzorcizmą. Čertkovas tarsi juokaudamas, purtydamas vandens lašus išlenda iš knygų spintos, – pragaras, kuriame gyvena Sofja Andrejevna ne tiek baisus, kiek smulkmeniškas, kvailas, atstumiantis.

Finalinėse Tolstojaus išėjimo scenose galingai suskambės baisoka viešos, privatizuotos mirties tema. Nuščiuvusi Sofja Andrejevna lengvai barkštelės į langą: J. Simonova tiksliai ir drąsiai vaidina išdidumą pamynusią meilę. Žiūri pasistiebusi pro įžūlias nugaras, kurios stumdosi prie mirties ložės dėl teisės tapti liudininku. Staiga pasidaro aišku, kodėl šitoje istorijoje nėra ir negali būti paties Tolstojaus, – išbarstytas citatomis, faktais, legendomis, traktuojamas ir nusavinamas, dievinamas ir nuteistas, jis tapo didingu fantomu. (Ana Banasiukevič. „Teatr“)

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-01_nr._3561_ruskij.jpg

Dabar labai domimasi didžiųjų žmo­nių biografijomis. Tinklas pilnas komentarų apie tragišką Cvetajevos ir Mandelštamo gyvenimą, visi trokšta vis naujų smulkmenų, nors jeigu paprašysi tų ištroškusiųjų padeklamuoti eilių –­ sutriks. Tolstojus irgi yra šitoje apkaboje – labiausiai dėl to, kad neseniai pasirodė puikios Pavlo Basinskio knygos, vienoje jų – „Pabėgimas iš rojaus“ –­ pasakojama ne vien apie genijaus, bet ir apie jo žmonos dramą. Majakovskio teatro spektaklis – knygos tęsinys: Sofja And­rejevna yra pagrindinė herojė, o pats Tolstojus scenoje taip ir nepasirodo, – visai kaip Puškinas Bulgakovo pjesėje.

Taigi, kas ji – patologinė pavyduolė ar atsidavusi motina, pagimdžiusi trylika vaikų? Beprotė isterikė ar ištikima padėjėja, ranka perrašinėjusi romanus? Laikas bėga jos naudai: apie Tolstojaus mokymus, jo sudėtingus ieškojimus žino vienetai, o „Karą ir taiką“, „Aną Kareniną“ iki šiol skaito visas pasaulis. J. Simonova, kažkaip grakščiai įžengusi į vyresniųjų personažų vaidmenų zoną, atsisako advokatės ar prokurorės intonacijų. Ji vaidina meilę – tai daryti sunku, nes vaidini juk viena pulke vaikų ir „tamsių žmonių“. Ir aistringus monologus, skirtus vyrui, adresuoji tiesiog į erdvę. (Nina Agiševa. „Peterburgskij teatralnyj žurnal“)

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai