Karen Swallow Prior. Džeinė Eir ir savasties išradimas

Šiemet minimos 200-osios rašytojos Charlotte Brontë’s (1816–1855) gimimo metinės

Charlotte Brontë. George'o Richmondo piešinys
Charlotte Brontë. George'o Richmondo piešinys

Asmenukė. Dabar tai jau ganėtinai kasdienis meninis veiksmas, nepai­santis tos gausybės straipsnių, kuriuose mėginama susigrumti su „Aš“ karta, užvaldyta socialinių medijų. Kiekvienas, įsigijęs telefoną ar kompiuterį, gali nusifotografuoti, nuotrauką pataisyti ir pasidalyti ja su pasauliu per kelias sekundes.

Bet iki asmenukės buvo „savastis“ –­ ganėtinai moderni nepriklausomo „individo“ samprata. Dabartinis asmenukės viešpatavimas primena seisminį konceptualinį poslinkį, įvykusį prieš keletą amžių ir iš dalies paskatintą spausdinimo technologijų pažangos bei naujų filosofinio mąstymo būdų. Žinoma, negalima sakyti, kad ikimoderniose kultūrose savastis neegzistavo: XVI a. protestantizmo revoliucijos išryškinta asmens valia, sąžinė ir protas (vietoj tradicijos ir autoriteto) išsiliejo toli už religinės patirties ribų. Bet pirmasis romanas, geriausiai išreiškiantis modernią savasties idėją, buvo „Džeinė Eir“, kurią 1847 m. parašė Charlotte Brontë, gimusi lygiai prieš 200 metų.

Tie, kuriems „Džeinė Eir“ tėra privalomas anglų literatūros skaitinys, turbūt ryškiausiai prisimena perdėtus gotikinius tropus: vaiką, už bausmę uždarytą kambaryje, kuriame vaidenasi; paslaptingą figūrą palėpėje; baironišką herojų ir atšiaurios pilies kuorus, skęstančius liepsnose. Tai atrodytų tinkamesnė medžiaga „Lifetime“ televizijai nei revoliucijoms. Didžiausias Brontë’s pasiekimas buvo tikrai ne dažnai neįtikinami siužetiniai posūkiai. Tai buvo pasakotojos Džeinės balsas, kuris aiškiai išsakė tapatybės, apibrėžimo, pras­mės ir galios troškimą, taip nuoširdžiai skambėjusį XIX a. auditorijai. Daugelis pirmųjų skaitytojų netgi klaidingai palaikė „Džeinę Eir“ tikra istorija (pagal sumanią rinkodaros strategiją romanas turėjo paantraš­tę „Autobiografija“), taip patvirtindami charakterio autentiškumą.

Rašytojai, vaizduodami žmogiškos patirties detales (vietoj senųjų epų ir romansų bendrybių), formavo skaitytojų suvokimą apie modernų individą. Tokios literatūrinės formos iškilimą paskatino spausdinimo technologijos, spaudos kultūra ir augantis raštingumas. Romanas atrodė tobula forma Brontë’s pirmojo asmens pasakojimui apie vargšę našlaitę, ieškančią tvirtos tapatybės – pirmiausia nemylinčioje šeimoje, paskui asketiškoje labdaringoje mokykloje ir galiausiai su turtingu, nepasiekiamu ponu, kurį ji įsimyli. Per kitus nesurasdama savęs, Džeinė priima netikėtą sprendimą – atsigręžia į savo vidų.

Kultūrinė pasakojimo potekstė – sąžinės ir valios akcentavimas – buvo tokia paveiki, kad vienas kritikas, net praėjus keleriems metams po romano pasirodymo, nervinosi dėl „susirūpinti verčiančios moderniųjų laikų revoliucijos, kurią sukėlė Džeinės Eir invazija“. Iki Reformacijos, iki Descartes’o cogito ergo sum, tais laikais, kai autoritetas buvo objektyvus ir išorinis, savasties ypatybės – tokios esminės šiandien – neturėjo didelės reikšmės, nes nelabai galėjo paveikti individualaus gyvenimo eigos. Reformacija įgalino tikinčiuosius pačius skaityti ir interpretuoti šventraštį, užuot pasikliovus dvasininkų pagalba. Žvelgiant plačiau, tai tartum leido žmonėms patiems skaityti ir interpretuoti savo vidinį pasaulį.

Žinoma, romanistai iki Brontë’s, tokie kaip Frances Burney, Danielis Defoe, Samuelis Richardsonas ar Mary Shelley prisidėjo vystant pirmojo asmens pasakojimo meną. Tačiau šie autoriai naudojo laiškų ar atsiminimų formos gudrybes, lėmusias nepilnai išvystytus charakterius, fragmentiškus siužetus ir bendrą dirbtinumo pojūtį –­ net tada, kai pasakojimas būdavo paremtas tikrais faktais. Nė vienas kitas iš ankstyvųjų romanistų nesukūrė tokio gryno, tokio individualaus balso kaip Brontë.

Kadras iš filmo „Džeinė Eir“ (rež. Franco Zeffirelli)
Kadras iš filmo „Džeinė Eir“ (rež. Franco Zeffirelli)

Rašė ir jos seserys, romanistės Anne ir Emily (visos pasirašinėjo lyties nenurodančiais pseudonimais), bet būtent Charlotte’s kūrinyje geriausiai pagauta modernaus individo savijauta. Anne Brontë’s knygos „Agnesė Grėj“ ir „Nepažįstamoji iš Vaildfel Holo“ romano žanrą praturtino socialine kritika, o Emily Brontë’s romantinėje knygoje „Vėtrų kalnas“ tyrinėjama, kaip kitas (tamsaus ir nenuspėjamo Hitklifo pavidalu) gali kėsintis į savasties vientisumą.

Brontë’s pasiekimus yra paliudijusi Virginia Woolf – modernizmo pradininkė, priklausiusi visai kitokiai nei Brontë’s gyventa Viktorijos epocha. Žurnale „The Common Reader“ Woolf atsargiai rašė: „Vėl atsivertę „Džeinę Eir“ slopiname nerimą, kad rasime atgyvenusį vaizduotės pasaulį iš Viktorijos amžiaus vidurio, tokį pasenusį ir senamadį, kaip ta klebonija dykynėje, kurią lanko vien smalsuoliai, saugo vien šventeivos. (...) Taigi atsiverčiame „Džeinę Eir“. Ir po dviejų puslapių galvoje nebelieka nė menkiausio nerimo šešėlio.“ Woolf rašo, kad knygoje nėra nieko, išskyrus pačią Džeinę, kurios balsas suteikia pasakojimui galią visiškai įtraukti skaitytoją į savo pasaulį. Woolf taip aiškina Džeinės išskirtinumą:

...nenugalima asmenybė, kuriai, kaip sakoma, užtenka įžengti į kambarį, kad visi pastebėtų. Joje esama savotiško nesutramdomo nuožmumo, dėl kurio ji be atvangos grumiasi su įprastine tvarka ir trokšta tučtuojau kurti, užuot atsargiai stebėjusi.

Būtent šis pasiryžimas – netgi troškimas – susigrumti su įprastine tvarka geriausiai apibūdina modernią savastį. Dabar tai atrodo savaime suprantama, bet Brontë’s laikais, kaip suprato ir jos amžininkai, tai buvo radikalu. Viktorijos epochos skaitytojus sutrikdė ne tiek pasakojimo geismingumas ir gili Džeinės aistra, kiek, anot literatūros kritikės Sandros M. Gilbert, „herojės atsisakymas paklusti savo socialinei lemčiai“. Ne veltui vienoje to meto recenzijoje skundžiamasi: „Džeinė pasielgia dorai ir parodo didžią moralinę stiprybę“, tačiau „ši stiprybė kyla iš stabmeldiško proto, kuris kliaujasi tik pats savimi“. Kritikas nerimauja, kad sukurdama tokį personažą Brontë „verčia autoritetus“ ir skatina „pasipriešinimą“. Ir jis teisus: „Priešinausi visą kelią“, – sako Džeinė Eir, pasakodama, kaip žiauri teta ją tempė nubausti į miegamąjį, kuriame mirė jos dėdė. Kaip teigia Joyce’as Carolis Oatesas, šis sakinys yra visos Džeinės istorijos esmė.

Vis dėlto Džeinės pasipriešinimas nėra tuščias nihilistinis ar egocentristinis maištas (prisiminkit, kiek kaltinimų narcisizmu tenka atlaikyti dabartiniams „asmenukių kultūros“ atstovams). Iš tiesų beieškant tikrosios savęs nusilupa sustingusi primestų normų žievė ir išsiskleidžia nuoširdi moralė bei tikėjimas. Brontë tai paaiškina antrojo leidimo pratarmėje (kuri tapo būtina dėl romano sukelto pasipiktinimo):

Konvencionalumas nėra moralumas. Įsitikinimas savo teisumu nėra religija. Pulti pirmąjį nereiškia pulti antrąjį (...). Šie dalykai ir poelgiai yra tiek priešingi, kiek yda ir dorybė. Žmonės per dažnai juos painioja. Taip neturėtų būti: regimybė neturėtų būti laikoma tiesa; pasaulis neturėtų būti iškeičiamas į ribotas doktrinas, kurios retą pradžiugina ir išaukština.

Laiške draugui Brontë atsakė savo kritikams: „Jei nedrįsčiau vartoti Tiesos kalbos vietoj Konvencionalumo žargono, privalėčiau tylėti.“

Tais laikais moters atsisakymas patylėti subėrė šviežią dirvą savasčiai – šiandien pasireiškiančiai ne tik „Instagram“ nuotraukomis, bet ir įsitikinimu, kad žmogaus vidinis gyvenimas gali pakeisti išorinį.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The Atlantic“, 2016-03-03

Komentarai  

 
#1 Povilas 2016-04-25 17:02
Sveikinu atlikus Joyce Carol Oates lyties keitimo operaciją.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai