Eglė Baliutavičiūtė. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima? (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ pirmojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso tikslas bent iš dalies buvo pasiektas – dovanojamos knygos nukeliavo į daugybę Lietuvos savivaldybių, mokyklų, darželių bibliotekų, vaikai gavo progų ne tik skaityti, bet ir susipažinti su autoriais ir konkurso rengėjais. Suleista injekcija ir lietuvių vaikų literatūrai – kompetentingos komisijos atrinkti pasirodė nauji autoriai, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Raminta Baltrušytė, iki tol neradę leidyklos.

Vaikams į rankas įduodami neprasti leidiniai. Tai liudija trys konkurso knygos, (nepaisant mano skepticizmo) patekusios į Metų knygų penketukus, o viena jų – Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis“ skaitytojų buvo išrinkta Metų knyga. Tiesa, literatūros atnaujinimo, procesų pagyvinimo požiūriu šis konkursas lietuvių vaikų literatūrai ne toks svarbus kaip leidyklos „Alma littera“ organizuotas Paauglių literatūros konkursas – vaikų literatūra ir iki „Švieskime vaikus“ konkurso buvo ganėtinai gyvybinga, tačiau paauglių kone merdėjo.

Labdaros ir paramos fondo organizuojamo konkurso prasmė sutampa su tikslais –­ skaitymo skatinimas ir vaikų knygų prieinamumo didinimas. Antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laimėtojų knygos jau keliauja į bibliotekas ir bibliotekėles. Tad atidžiau žvilgtelėkime, ką šiemet dovanų gaus vaikai?

b_200_272_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_emilio.jpeg

Ignė Zarambaitė. „Emilio laiškas“. – V.: „Švieskime vaikus“, 2015.

Iš trijų čia aptariamų knygų – jaunos, premiją už debiutą pelniusios autorės Ignės Zarambaitės originalioji literatūrinė pasaka skirta pačiam jauniausiam adresatui. Tai nesudėtingas, šiltas ir pamokomas pasakojimas apie jaukiame miestelio pašte gyvenančias dvi peles –­ Bertą Ilgauodegę ir jos globotinį bei pagalbininką Liudviką Šlaputį. Jiedu naktimis, kai niekas nemato, rūpinasi, kad visi laiškai pasiektų adresatus: sutvarko atplyšusius vokus, grąžina į vietą kur nors užkritusius.

Artėjant Kalėdoms Berta perskaito mokyklinuko Emilio laišką Kalėdų Seneliui. Berniukas rašo, kad nori didelės ir labai svarbios dovanos – draugo: Aš dažnai būnu vienas, ir man būna labai liūdna, todėl reikia draugo. Tokio, kuris būtų su manim kartu visada (p. 15). Deja, Senelis noro išpildyti negali, todėl Berta pati išsiruošia ieškoti draugo Emiliui.

Liudviko įsitikinimu, draugą surasti bus nesunku: Kas gi nenorės gyventi šiltuose namuose ir dar su tuo, kas tave visada mylės, tavim rūpinsis ir su tavim kalbėsis (p. 20). Tačiau pasirodo, kad mažai pelytei įgyvendinti didelę vaiko svajonę ne taip lengva. Po poros dienų sušalusi, išalkusi ji jau ruošiasi pasiduoti, bet netikėtai užpuola katinas, su kuriuo šiaip ne taip sudera – mainais už Bertos gyvybę jis gaus šiltus namus ir mylintį šeimininką.

Vos 44 puslapių Agnės Matulionytės gausiai iliustruota pasaka paprasta, skaidri ir šviesi, teigianti tokias vertybes kaip meilė darbui, gerumas, pasiaukojimas, atjauta. Visas jas pirmiausia įkūnija Berta.
Kad protagonistė nebūtų pernelyg vienpusiška, autorė jai suteikia šiek tiek humoristinių bruožų.

Pavyzdžiui, nesutramdomas smalsumas puikiai dera prie mamiško personažo ir tampa būsimo nuotykio priežastimi: Puikiai žinojo, kad labai negražu skaityti svetimus laiškus, bet net pirščiukai kirbėjo, niekaip negalėjo susivaldyti (p. 6). Svetimus laiškus ji skaito taip, kaip kiti vartoja meksikietiškus serialus – kuo nuoširdžiausiai džiaugiasi mėgstamų veikėjų sėkmėmis ir liūdi dėl nelaimių.

Kiti veikėjai irgi tipizuoti, ne charakteriai: Liudvikas iš pradžių atitinka mažą nenuoramą, visko klausinėjantį vaiką, o paaugęs tampa rimtas, dorovingas ir atsakingas, gatvės pelė Goja –­ užgrūdinta sunkaus gyvenimo, bet patyrusi Bertos gerumą atsileidžia, katinas – įžūlus, gudrus, aikštingas, bet dėl šilto kampelio namuose pasiryžęs pasitelkti visą savo žavesį.

Kūrinio kalba nesudėtinga, nors kai kurie sakiniai ilgoki, bet nėra sudėtingų žodžių, raiškos priemonių. Vietomis, siekiant sustiprinti įspūdį, vartojama kiek per patetiška, melodramatiška kalba: Negaliu to leisti. Gali smarkiai nukentėti! (p. 11), o Liudvikas, sužinojęs, kad Berta skaito laiškus, pasipiktina, parodydamas moralinę viršenybę pasibaisėjimu: Berta, kaip tu galėjai?! (p. 19)

„Emilio laiškas“ – neprasta, bet tipiška, neišskirtinė pasaka. Tai debiutas, tad autorė dar turės laiko ir progų atrasti savitesnį balsą.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_namo_paslaptis.jpg

Gintarė Adomaitytė. „Žaliojo namo paslaptis“. – V.: „Švieskime vaikus“, 2015.

Naujausia gerai žinomos vaikų ir suaugusiųjų literatūros kūrėjos Gintarės Adomaitytės knyga ir stebina, ir kartu ne.

Kaip žinoma šią kūrėją pamėgusiems –­­ jos pasakojimas visada fragmentiškas, nestokojantis šuolių laike, bet atidus smulkiausiai detalei, nuaustas iš nutylėjimų, daugtaškių, nebaigtų minčių, daugiasluoksnis ir neretai daugialinijinis. O stilius – poetiškas, alegoriškas, sąlygiškas, jos realistiniai kūriniai persisunkę pasakų, sakmių ir transcendencijos logikos.

Nieko keista, kad tokiu savitu ir išlavintu stiliumi pasižyminčiai autorei sunkiai sekasi rašyti mažųjų auditorijai – dauguma vėlyvesnių jos kūrinių („Karuselė“, 2007, dilogija „Ryčio ir Vakarės nuotykiai“, 2011, 2013) kritikų įvardijami kaip turintys dvigubą adresatą. Su tuo susiduriame ir skaitydami „Žaliojo namo paslaptį“ – knygą, laimėjusią antrą vietą kūrinių konkurse vaikams iki 10 metų.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakoja Rasa – jau gimnazistė, o tai – jos rašinys, prieš skaitytojo akis virstantis knyga. Ji mokytojo nurodymu rašo apie įdomiausias vasaros atostogas, o toji vasara – kai jai suėjo dešimt. Tada jos gyvenime įvyko svarbių virsmų, naujovių, o išsprendusi dalį dilemų ji tarsi paaugo. Tada Rasa, iki tol buvusi pasaulio centru, išmoko įvertinti ir pastebėti kitus. O gal tai tik projekcija, tik savęs įsivaizdavimas vaikystėje? Ribos dažnai trinamos – pereinama į esamojo laiko pasakojimą, tarsi viskas vyktų čia ir dabar, lyg pasakotų vaikas, tačiau kalba nekinta, taip ir lieka pernelyg rafinuota, kad primintų 10-metės mergaitės, o ne svajingos, subtilios paauglės manierą. Dėl to ir dėl kartais išnyrančios nostalgijos vaikystei, kuri svetima dar tebegyvenantiems joje, tikslinei auditorijai*, kurią numato knygą išleidęs fondas, knyga bus sunkoka, kai kuriems – ir neįveikiama.

Tiesa, knygoje netrūksta ir papras­tesnių, vaikams įprastesnių, atpažįstamų momentų, kalbinių sprendimų, siužeto gijų: naivūs ir juokingi vaiko pamąstymai apie darbą, šnekamosios kalbos intarpai ar tokios smulkmenėlės kaip Hario Poterio akiniai. Atrodo, kad autorė stengėsi tekstą kuo labiau priartinti prie numatomo adresato, gal net labiau nei kituose kūriniuose.

Bet grįžkime prie ypatingosios vasaros – ši apysaka prasideda pirmąją vasaros dieną ir baigiasi paskutiniąją, o svarbiausi dalykai įvyksta per tradicines šventes – Rasas, Antanines, Onines (visos susijusios su veikėjos ir jos artimųjų vardais). Pagrindinės veikėjos tėtis mirė prieš jai gimstant, mama –­ rūpestinga, tačiau, mergaitės manymu, pernelyg dažnai ją palieka kaimynės globai ir vyksta į Vilnių. Rasų šventės sūkuryje jai pasivaidena tėčio figūra ir ji skuodžia paskui, įgriūna į patvinusį upelį, kuris kadaise nusinešė tėčio pelenus, ir vos išsigelbėja. Nutikimas mergaitės sąmonėje palieka gilų randą –­ neapykantą mamai, kad nebuvo šalia, kad bene pirmą kartą pasijuto apleista ir nesaugi, be to, prarado tikėjimą Rasų nakties stebuklais. Tačiau tai išeina į naudą – simbolinis ir laikinas mamos praradimas padeda įveikti skausmą dėl tėčio ir jį pažinti, –­ pirmą kartą Rasa pasineria į tėčio knygas.

Matydama nejautrų kaimyno elgesį su jos vienmečiu per močiutės vardadienį, Onines, Rasa suvokia, jog jos mama kitokia, jog padarytų viską, kad tik dukra neliūdėtų: Ir pajutau: Oninių naktį nukrinta man nuo širdies akmuo. (...) Išgaruoja neapykanta. Tartum burtų lazdelė būtų palietusi mane –­ pačią širdį (p. 48). Taigi galiausiai mama ir dukra vėl suartėja. Kūrinio pabaigoje per gimtadienį Rasa galiausiai susitaiko su visomis širdgėlomis ir „dovanoja mamai laisvę – keliones į Vilnių. Jos ir mano šventės proga. Gimimo diena priklauso abiem“ (p. 59), be to, kol kas dar tik sau ir nedrąsiai svarsto, kad neprieštarautų, jei mama susirastų kavalierių, nes turėti artimą ir svarbų žmogų –­ gera, ji jau tai supranta.

Mamos ir dukros santykis – tik viena iš kelių didesnių ir dar kelių mažesnių siužeto gijų: kaimynų, senelių istorijos. Ypač keistų keliaujančių menininkų linija itin svarbi pasakotojai, net jos knyga prasideda sakiniu apie juos. Nesuprastas sėslių miestelio gyventojų aikščių fotografas padeda Rasai pastebėti tai, ko niekas nepastebi: Ir dar daugybė žmonių pliaukši mažais aparatukais ir mobiliaisiais. Jie paveiksluojasi plačiai išsišiepę, nepanašūs patys į save (...). Tas mūsų Alijošius – tas ateivis Algimantas – fotografavo grindinį, kojas, sijonų mostus (...). Nebuvo nieko realaus, bet buvo viskas (p. 54). Įkvėpta menininko parodos, ji nusiauna batus ir eina pėsčiomis – visai kaip jis. Tiesiogiai ir metaforiškai atsidūrusi arčiau žemės išmoksta patirti, kas patiriama ne protu, o jausmais.

Kūrinyje išnyra ir autorei itin būdinga tema – miesto ir kaimo santykis. Kūrybos pradžioje („Debesėlis ieško vardo“, 1999) tai buvo atšiaurus, techno­kratinis miestas prieš gaivališką, su draugyste ir išsilaisvinimu siejamą gamtą. Vėlesnėje kūryboje priešprieša švelnėjo, bet pagrindinė veikėjų gyvenamoji erdvė – visada kaimiška vietovė, gamta ar bent jau nedidelis miestelis. Didelis miestas, ypač „Žaliojo namo paslaptyje“ minimas Vilnius, – tik darbo, ekskursijų, laikino atitrūkimo nuo jaukios kasdienybės erdvė. Tikrasis gyvenimas vyksta už jo ribų.

Norėtųsi, kad tokią subtilią, elegantišką literatūrą atrastų – smagu ir lengva skaityti skaidrias tradicines pasakas ir išmoningus nuotykius, bet priimti literatūrinius iššūkius reikia drąsos, pasitikėjimo savimi ir ryžto. Lietuva reklamuojama kaip drąsi šalis, tad ar jos vaikai drąsūs?

b_200_281_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_juraiaus.jpg

Aidas Jurašius. „Akmenukų pasakos“. – V.: „Švieskime vaikus“, 2015.

Ar kada vaikščiodami pajūriu arba šiaip eidami taku pasilenkėte atidžiau apžiūrėti keisto akmenuko? Aidas Jurašius, pirmos vietos laureatas, daro būtent tai – akmenukai gali ne tik patraukti dėmesį forma, spalva, bet ir turėti įdomią istoriją: Kartą savo vėjo prapūsta galva supratau, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. O gal kiekviena istorija turi savo akmenuką – dabar jau gerai nepamenu. Aišku viena: jei atidžiai paklausysi, bet ne tom ausim, kur puošia galvą, o truputį kitokiom, nematomom, gali tas istorijas išgirsti (p. 9). Kiekviena iš 17 rinkinio istorijų turi savo akmenuką (ar atvirkščiai?) – tikrą, surastą pajūryje autoriaus ir knygos dailininkės Jurgos Šarmavičiūtės, pasitelkusios fotografiją, įkomponuotus į gausias iliustracijas.

Rinkinio pavadinimas nurodo žanrą – pasakos, tačiau kas tai iš tiesų –­ atsakyti nelengva, be to, pasakotojas įžangoje jas jau vadina istorijomis. Tos istorijos labai įvairios ir skirtingų tipų –­ vienas galima pavadinti lyrinėmis („Autobuso ašara“), kitas nonsensiškomis („Baltoji pelėda“), alegorinėmis („Bezdukas“), net etiologinėmis („Verkiantys medžiai“). Vienose dominuoja pasakos motyvai, kiek ryškesnis siužetas, kitose daugiau pamąstymų, realistinės plotmės ir pafilosofavimų, tad priartėjama prie esė. Hibridinis žanras, kaip dabar dažna.

Skaitant šias istorijas kyla nenumaldomas jausmas, kad daug kas jau kažkur girdėta, tiesa, sudėliota dažniausiai savitai. „Autobuso ašaroje“ lengva atpažinti pirmojo G. Adomaitytės pasakų rinkinio „Debesėlis ieško vardo“ (1999) istorijos „Žingsniai“ motyvus. Kitur tipiškai pajuokiami išsiblaškėliai filosofai („Baltoji pelėda“, p. 23–24) – nebe pirmas, bet visai neseniai panašiai poetus pašiepė Tomas Dirgėla knygoje „Apie raganą ŠiokiąTokią“, o eseistiški intarpai, platūs apibendrinimai ir hiperbolizavimas, spėčiau, ataidi iš Gendručio Morkūno knygų vaikams. Tačiau, atrodo, autorius naudojasi iš kitų ateinančiais įvaizdžiais, maniera, personažais sąmoningai, leisdamas skaitytojui atpažinti, padėdamas įsiminti tradicinius literatūrinius motyvus: Kodėl zylė išmintinga? Ogi šiaip sau. Kitose pasakose išmintingos būna pelėdos, varnos ar dar kas nors, o mūsų – zylė. Štai taip (p. 76). Beje, paukščių pasakose vos kiek mažiau nei akmenukų ir visada jie atlieka kokią nors svarbią misiją: gelbsti pasaulį ar duoda gerą patarimą.

Daugumoje istorijų, nepaisant švelnios ironijos, pajuokavimų ar nonsensiškų pasaulio apvertimų, kalbama apie jautrias problemas ir jų sprendimus, filosofinius klausimus, bendrąsias vaikystės patirtis bei vertybes: meilę, supratimą, kito pastebėjimą ir išklausymą, pasirodo ir vienas kitas taiklus aforizmas, kviečiama tiesiog nusistebėti pasauliu ir jo reiškiniais. Pavyzdžiui, istorijoje „Bezdukas“ žaismingai keliama ekologijos tema, „Nematomame žvėryje“ – vaiko baimė, kad liks namuose vienas, vaizduotės sukuriamos pabaisos: Berniukas bandė toliau skaityti komiksų knygą, tačiau išėjus mamai istorijos apie ančiuką Donaldą pasidarė nebe tokios juokingos ir įdomios. Keista, nes niekas, rodos, nepasikeitė, tik išėjo mama ir tiek. Visgi ūpas subjuro (...) tebuvo praėjusios penkios minutės. Ir tada... Ir štai tada pasirodė jis –­ nematomas siaubūnas (p. 90).

Stengtasi, kad akmenukai būtų ne tik formalus elementas, keliolika labai skirtingų trumpųjų pasakų surišantis į vientisą rinkinį. Deja, ne visoms užkanka įtaigumo: „Vėjo nuotakoje“ vėjo meilė, taip ir nesuradusi tos vienintelės, istorijos pabaigoje tiesiog virsta akmenine pupa, o pasakotojas prasitaria, kad kas tą pupą randa – randa meilę. Gerokai meniškiau akmenukas įpintas į jau minėtą „Nematomą žvėrį“. Ir tai ne vienintelė panaši pabaiga, akmenukai dažnai tampa likučiais, liudininkais kažko didingesnio, svarbesnio.

„Akmenukų pasakos“ – žaisminga, bet filosofiška knyga, kurioje pasakotojas pateikia apibendrinimų, padedančių suprasti save ir kitus, pasaulio reiškinius, kartu atidžiai pažvelgti ir gėrėtis smulkmenomis, auginti fantaziją, nes tiek daug įdomybių gali pastebėti, jei tik atitrūksti nuo rūpesčių ir į šalį padedi mobilųjį. Mažiesiems filosofams, gebantiems skaityti lėtai, tik vieną kitą trumputę istoriją per dieną, o ne iš karto suryti knygą, turėtų patikti.

* „Mūsų jaučiamas vaikystės ilgesys, kuris puoselėjamas daugelyje knygų apie vaikystę, gimsta suaugusiam žmogui; jaunimas nejaučia šios nostalgijos, nes patys tebėra vaikystėje arba jaunystėje, todėl negali jausti ilgesio tam, ko nėra praradę.“ (Emili Teixidor. „Skaitymas ir gyvenimas. Kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti“. – V.: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014. p. 45)

Komentarai  

 
#2 Vilma 2016-11-05 10:59
Norejau paklausti, kur butu galima isigyt sia knygele.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Skirmantė 2016-04-20 22:49
Nekaip nekomentuosiu šių apžvalgų. Bet pakeiskit šitą iškraipytų proporcijų nuotrauką į padoresnę.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai