Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: kovas

 Colours_of_bubbles.jpg

Colours of Bubbles – She Is the Darkness

Šiauliečiai „Colours of Bubbles“ yra viena dažniausiai linksniuojamų alternatyvos grupių Lietuvoje. Racionali, profesionali, nuosaiki muzika užtarnavo jiems indie roko vėliavnešių vardą. Dėl šių savybių man jų muzika nė karto nėra pakirtus kojų. Nuo užsienietiškų to paties standarto propaguotojų juos atskirdavau nebent iš nemaloniai tęsiamos yyyy raidės. Nors groja jau net nuo 2006-ųjų, pirmą albumą grupė išleido vos prieš dvejus metus – maždaug tada ir kitos lietuviškos indie grupės pramoko kurti geresnes dainas.

Pagaliau ir CoB parašė tai, ką mėgino parašyti visą dešimtmetį – tamsius ir didingus stadioninius hitus. Ennio Morricone’s, grupės „Muse“ intertekstai pagaliau prasmingai interpretuojami, o ne apytikriai atkartojami. Jeigu įkvėpimo suteikė muzikantų išsiskyrimai su draugėmis (taip žmonės kalba), tuomet ačiū merginoms. Be to, netaktiški grupės narių pasakojimai žiniasklaidai apie prisigėrimus, mergų klasifikacijas ir sekso pozas suteikė jų tvarkingam įvaizdžiui trupinėlį pank­roko šarmo.

Jei nesidomite lietuviška muzika, pats metas pradėti. Nenustebkite „ba.“ išgirdę „Maximoje“, Mesijų su Münpauzn – „Šnekutyje“, o „Colours of Bubbles“ – beveik visur.

 

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_iggy-pop.jpg

Iggy Pop – Post Pop Depression

Yra tokių muzikos figūrų, kurių gal niekada nesu nuosekliai klausius ir biografijos faktų nepapasakočiau, bet iš labai toli visada žavėjausi. Iggy Popas būtų tokių figūrų penketuke. Mažiukas, gyslotas, judrus lyg gyvsidabris, mėgstantis išsirengti, tik rolingstounams narkotiniu išsilavinimu nusileidžiantis pankroko pionierius (7 deš. pab.), buvęs kietas visą gyvenimą ir kuo senesnis, tuo kietesnis (dabar 68-erių).

Su genialiu paskutiniu albumu į muzikos rojų iškeliavus Davidui Bowie (o prieš 2 metus Lou Reedui), iš šventosios roko reformatorių trejybės beliko Igis. 17-ojo jo solo albumo tekstuose muzikos kritikai vieningai ieško užuominų apie galimą Igio kelionę tuo pačiu maršrutu: Kur ta amerikietiškoji Valhala? / Mirties piliulę sunku praryti / Ar yra ten kas nors? / Ką turiu užmušti? / Aš ne tas, kuris turi viską / Neturiu nieko, išskyrus savo vardą.

Albume groja muzikantai iš grupių „Dead Weather“, „Arctic Monkeys“ ir „Queens of the Stone Age“. Su tokia komanda neprašausi. Paties Igio muzikinis kompasas irgi kuo puikiausiai tebeveikia. Muzika teatrališka, baladiška, žaisminga ir drauge grėsminga, apokaliptiška. Turtinga įvairių roko žanrų elementų. Ir sąsajų su Bowie kūryba. Igio rečitatyvas tvirtas, sodrus, kupinas suvaldytos energijos, trykštelinčios tada, kai mažiausiai tikiesi.

 

b_600_599_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_big-ups.jpg

Big Ups – Before a Million Universes

Iggy Popo pagimdytas pankrokas per keturis egzistavimo dešimtmečius ne kartą keitėsi, lengvėjo ir sunkėjo, leidosi į rūsius ir iš jų kilo. 2010 m. susibūrę niujorkiečiai „Big Ups“ atstovauja vienai iš naujausių jo vystymosi fazių. Pankrokui nebereikia būti popsiškam, kad taptų populiarus. Dabar visaėdė hipsterinė kultūra net ekstremalesnius žanrus priima tokius, kokie jie yra (žr. grupę „McLoud“). O jei prie savo grojamos muzikos žanro pridėsite priešdėlį post (post-hardcore), jus automatiškai like’ins bent tris kartus daugiau žmonių ir atsivers didesnės scenos.

Tas post, žinoma, nereiškia, kad muzikoje atrasta kažkas nauja. Štai šiame albume aiškiausiai ataidi „Nirvanos“ garsiniai kontrastai (trankiai–tyliai, gru­biai–švelniai), o ir hardkoro klasikos („Fugazi“) motyvai. Tekstai taip pat nėra baisiai naujoviški, greičiau universalūs: socialinė kritika (Sakyk, ko tu vertas / Algos, dviejų savaičių atostogų?) ir asmeninis nepasitenkinimas pasauliu (Žmonės sako, kad viskas tik gerėja / Betgi vis tiek viskas blogai).

Vis dėlto šį atsitiktinai atrastą albumą (bei 2014 m. išleistą debiutinį) prasukau daugybę kartų nuo vidurio ir nuo galo, bet jame sukaupta įtampa nė kiek neatlėgo. Grupė „Big Ups“ kūrinius struktūruoja dinaminiu principu: groja neskubėdami, patyliukais, palaipsniui dėlioja paruoštus sprogmenis ir – pratrūksta. Sakyčiau, kad šis albumas yra kaip tik tai, kas man labiausiai patinka muzikoje, bet negaliu įvardyti, kas tiks­liai tai yra.

 

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-08_nr._3562_McLoud.jpg

McLoud – Be pykčio

Visai kitai hardkoro atmainai priklauso ką tik išgarsėjusi vilniečių grupė „McLoud“. Pirmiausia dėl to, kad sakosi grojantys populiariąją muziką. Lietuvoje vis dar reta intelektualių stand-up komikų, bet nuo politkorektiškumo apvalančios ironijos atsiranda muzikoje. Žodžio laisve grupė naudojasi taip smagiai, kad neretą kraupina ir šokiruoja. Ką ir turėtų daryti ekstremalaus metalo atstovai. Tačiau agresyvus humoras ir liberalumas išskiria maklaudus iš žiauriai rimto ir konservatyvaus lietuviško metalo konteksto. Eksperimentinė grupės muzika su repo, džiazo elementais, o ypač – tekstai apie prostitucijos legalizavimą ar apsimetėlius feministus, tūlam metalistui gali nuskambėti net kaip įžeidimas.

Šis grupės albumas spontaniškesnis, ne toks vientisas kaip debiutinis, vos prieš pusmetį pasirodęs „Dievo nuleisti“, kurio konceptualumą užtikrino krikščioniški motyvai (jame būta tokių hitų kaip „Kataliko rankos švelnios“ ir „Kaip gera mušti paną“).

Maklaudų gal ir nepakvies festivalis „Velnio akmuo“, tačiau jie jau grojo bare „Liverpool“ ir kelias į „Loftą“ jiems tiesus. Kaip įdomu gyventi laikais, kai hipsteriai klauso metalo!

Albumus galima rasti „Spotify“, „McLoud“ įrašas yra „YouTube“.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai