Alfredas Guščius. Kur nukreiptas azimutas?

Sujaudino aistringas literatūros kritiko Valentino Sventicko straipsnis „Apie Justiną Marcinkevičių. Kas pameluota ir kas neperskaityta“ („Delfi“, 2016-03-15). Jis paskatino atsiliepti ir mane: konformizmą pažįstu ne tik teoriškai, tačiau ir savo kailiu.

Justinas Marcinkevičius. Ugnės Žilytės piešinys
Justinas Marcinkevičius. Ugnės Žilytės piešinys

Konformizmas yra bendralaikis reiškinys, jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine ar visuomenine santvarka. Retrospektyviai žvelgiant, svarbu, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs, bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino. Žymus čekų rašytojas Milanas Kundera (2001-aisiais Lietuvoje buvo vienas populiariausių užsienio autorių) jaunystėje buvo ryškus konformistas, parašęs ne vieną socialistinio realizmo demagogija alsuojantį kūrinį. Pats po kurio laiko prisipažino: Komunizmas mane pavergė taip, kaip vėliau Stravinskis, Picasso ir siurrealizmas. Jis žadėjo didžią ir stebuklingą metamorfozę, visiškai naują ir kitokį pasaulį. Anksti paėmiau į rankas Marxo veikalus. Jau daug kartų esu prisipažinęs, taigi ir vėl mušuosi į krūtinę, kad Marxas mane pakerėjo. Naiviai tikėjau, jog greit galima pasaulį pertvarkyti į naują, geresnį. Teisingesnį. Netrukus aš ir mano kolegos patyrėme, kokie tai apgaulingi skaitiniai. Naujasis pasaulis nešė fanatizmą, dogmatizmą, politinius teismus. Greitai iš­si­blaivėme („Veidas“, 2001-10-22). Bet prireikė gero dešimtmečio išsiblaivyti, o galutinis praregėjimas įvyko sovietų tankams sužlegėjus Prahos gatvėmis.

Literatūrologas Vytautas Kubilius, apžvelgęs sovietinio laikotarpio literatūrinį-meninį gyvenimą, surūšiavo menininkus į šešis laikysenos tipus, lėmusius kūrybos įvairovę ir atspindėjusius „totalitarinės visuomenės nevienalytiškumą“ („Metai“, 2003, Nr. 8–9). Kas iš tokios klasifikacijos paaiškėja? Visų pirma, kad, nepaisant socialistinės visuomenės ryškaus standartizuoto bei unifikuoto „laiko drabužio“, ne visi rašytojai vienodai „rengėsi“, mąstė. Unifikuoti individą, o tuo labiau – menininką, apskritai sunku. Tas pats socialistinės visuomenės narys įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais elgėsi skirtingai. Be vidinio visuomenės narių keitimosi nebūtų poslinkių ir pačioje visuomenės socialinėje-politinėje sandaroje. Pasaulėžiūra, įsitikinimai, principai nėra statiškas dydis: idėjos, dogmos, netgi aksiomos ir konstantos anksčiau ar vėliau kinta, griūva. Tai gerai suprato sielų dialektikai, todėl Levas Tolstojus mėgdavo sakyti, jog „nesikeičia tiktai kvailiai“. Ir „tarybinė liaudis“ patyrė daug idėjinių-dvasinių modifikacijų: ją žalojo lenininė-stalininė prievarta, chruščiovinių reformų aritmija, brežnevinių dogmų stingulys, gorbačiovinės perestroikos dviprasmiškumas. Kelias į laisvesnę, demokratiškesnę visuomenės savivaldą buvo ilgas, akmenuotas ir vingiuotas. Tas kelias kiekvieno mąstančio, jautraus, kūrybingo individo sąmonėje atsispindėjo įvairiomis motyvacijomis, argumentacijomis, konfrontacijomis. Bū­ta ir lojalumo valdžiai, konformizmo, karjerizmo, bet būta ir prieštarų, kritikos, protesto.

Todėl labai rizikinga ir neatsakinga būtų sovietmečiu didelį pasisekimą turėjusios rašytojų partiečių kohortos (Avyžiaus, Bieliausko, Bubnio, Kašausko, Petkevičiaus, Rimkevičiaus, Pociaus, Sluckio, Zurbos ir kt.) kūrybą šiandien lengva ranka nubraukti arba nužeminti iki grafomanijos, apkaltinus socialistine ideologija, priklausymu TSKP ar rašytojų nomenklatūrai.

Iš tikrųjų, kai tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo buvome pasišovę ar dabar po 25 metų vėl pradedame vieni kitus lukštenti, valyti, teisti, tai vaizdelis susiklosto nekoks. Protą ir emocijas vis drumsčia įvairios chimeros, neleidžiančios atsisveikinti su praeitimi tinkamiausiu būdu – sudarant bendratautę „taikos sandorą“, moraliai atgimstant, tolerantiškai nusiteikiant. Praeities teisėjams verta atidžiau įsigilinti ne tik į sovietinės, bet ir į carinės okupacijos metų paliktus randus žmonių psichologijoje, charakteriuose, gyvensenoje. Konformizmas, nuolankumas, chameleoniškumas bei kitos būdo ir moralės ydos turi kone dviejų šimtmečių palikimą, tapusį jau ir daugelio meno kūrinių tema (Kudirkos satyra „Tilto atsiminimai“, Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“).

Šį palikimą originaliai traktuoja poe­tas ir literatūrologas Eugenijus Ališanka, svarstydamas naują lietuvių istorinę situaciją, įsijungus į ES valstybių šeimą. Jeigu istorinėse pervartose mes, lietuviai, išlikome, tai, vadinasi, mūsų tautos „pasipriešinimo genas“ buvo gyvybingas. Ališanka to geno teigiamybę įžvelgia sugebėjime tinkamai mutuoti, prisitaikyti: Tačiau priešintasi ir kitaip (ne vien ginklu, – A. G.), netgi kolaboruojant ir susitaikant su status quo. Tai buvo to geno atmaina, kuri įrašyta vienoje lietuvių liaudies dainoje: „Močiutės klausau, o savo darau“ („Metai“, 2006, Nr. 3, čia ir toliau pabraukta mano).

Manyčiau, jog į Ališankos apibūdintą „geno atmainą“ telpa ir mano konformizmo bei kolaboravimo patirtis. 1970 m. disidento Vaclovo Sevriuko įtrauktas į nelegalų diskusijų klubą, bet po metų KGB išaiškintas ir patekęs į jo voratinklį, atrodžiau nelabai didvyriškai. Tačiau nė vienai valandai šis daugeliui žmonių baimę kėlęs „organas“ neturėjo pasiglemžęs mano savasties –­ visada žinojau, kur papuoliau, ir elgiausi taip, kad kada nors manęs paties nesugraužtų sąžinė ir nebūtų gėda prieš kitus. Turėjau prisitaikyti prie mane žeminančių aplinkybių, kadangi reikėjo išgyventi. Kokius diskomfortiškus jausmus per tą laiką išgyvenau, žinau tik aš pats ir tie, kurie buvo panašiai įkliuvę į KGB tinklą.

Todėl labai aiškiai jaučiau Just. Marcinkevičiaus dvasinę būseną, kai jis buvo T. Venclovos ir kitų jo bendražygių kaltinamas kolaboravimu su sovietų valdžia bei jos jėgos struktūromis. Nesuprantu, ko siekia Kęstutis Girnius, Nerija Putinaitė ir dar vienas kitas dabartinis teisuolis, atnaujinantis Marcinkevičiaus bylą, kuri jau paties istorinio laiko yra apginta. Tačiau labai gerai suvokiu kilnią literatūrologų Viktorijos Daujotytės, Valentino Sventicko, Marijaus Šidlausko misiją, ginant šią iškilią mūsų tautos asmenybę – poetą, dramaturgą, vertėją, Sąjūdžio autoritetą – nuo nepagrįstų kaltinimų. Justino Marcinkevičiaus azimutas nukreiptas į gėrį, gerumą, gal net formavimą ir iš blogio, pikto prielaidų. Gyventi, kad blogio nedidintum, kad bent stabdytum jo kerojimą, plitimą. Buvo vedlys, kai stovėjo pirmosiose Sąjūdžio gretose, kai žinojo, už ką, bet rezignavo pajutęs ir prieš save nukreiptas galias (...). Justino Marcinkevičiaus kūryba kerta lietuvių tautos mentalinę ašį, ją atveria, ryškina, leidžia suvokti jos stiprumą ir silpnumą. Prie tos ašies glaudžiasi skirtingiausios patirtys (…). Savo gyvenimu, laikysenomis Justinas Marcinkevičius yra harmonizuojančio santykio poetas (V. Daujotytė, „Justino Marcinkevičiaus žemė/žmogaus šiapus“).

Knygoje pateikta įspūdingų faktų apie Marcinkevičiaus patikimumu, sąžiningumu įtikėjusias moteris: tremtinę Dalią Grinkevičiūtę, atnešusią jam į namus savo vėliau populiaria knyga tapusius atsiminimus apie lietuvius prie Laptevų jūros, ir politinę kalinę Joaną Ulinskaitę-Mureikienę, atsiminimų knygoje „Likimo išbandymai“ epigrafais pasirinkusią Justino poezijos pos­mus. „Poetu buvo pasitikima, elgesiu, laikysena, kalbėjimu kėlė pasitikėjimą, –­­ slapčiausių žmogiškųjų ryšių pagrindinę atramą“, – rašė V. Daujotytė.

* * *

Giliai humaniškai prisitaikymą (konformizmą-chameleoniškumą), kaip reiškinį, suvokė ir literatūrologas Albertas Zalatorius, apie tai daug rašęs, kalbėjęs tuoj po Nepriklausomybės atgavimo. Atgaila už praeitį, už padarytas klaidas, išpažintis bei moralinis apsivalymas, anot jo, neturi būti savitikslis dalykas. Tuo jis nelabai tinkąs menininkams, kadangi vieša išpažintis galinti netgi pakenkti: individualią patirtį menininkui labiau tinka pasilaikyti sau ir atskleisti ją tik meno kūrinyje, kaip „kūrybos stimuliatorių“, „saviraiškos būtinybę“, „autoanalizės formą“. Būtent taip ir elgėsi Marcinkevičius, ilgai gniaužęs ją savyje, ilgai delsęs spausdinti skaudžius autobiografinius apmąstymus „Taburetė virš galvos“, kurių, kaip aiškina Sventickas, poeto smerkėjai net nebuvo skaitę.

Savo kailiu suvokiau: Prisitaikyti ir išlikti reikia ne mažiau jėgų ir ištvermės negu kovoti, nes prisitaikymo formos skausmingesnės ir dramatiškesnės – jos reikalauja nuolatinio susidvejinimo ir savęs tramdymo (A. Zalatorius, „Literatūra ir laisvė“). Be skaudžios bio­grafinės patirties gal ir aš nebūčiau išsiugdęs šiandienės laisvos, demokratinės Lietuvos vertų principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs jėgų aukštesniems dvasios skrydžiams. Vytautas Kavolis, mąstydamas apie visuomenės sveikatą, teisingumą, pabrėžia ir „egalitarinių konservatorių“ sluoksnį, manantį, kad į „paprasčiausią žmoniškumą“ individas gali sugrįžti bet kada remdamasis savo paties prigimtimi: „Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, „krizinės situacijos“ individo patirtyje“ (V. Kavolis, „Žmogus istorijoje“).

Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios „krizinės situacijos“ yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Lemtinga žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias kelrodis yra sąžinė, jokiomis aplinkybėmis neužmigdoma. Jeigu su ja esi santarvėje, vadinasi, ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.

Komentarai  

 
#1 Marija 2016-04-24 22:30
Labai teisingos mintys. Dabar dažnai atrodo, kad visi kalti, gimę ir augę sovietmetyje. Kiek tada buvo šūkaliojančių. ir kas iš to? Daugumas jų taip nieko ir nepadarė. Kiekvienas, kurį tada dėl ko nors saugumas tąrdė, žino, kokia buvo jų išdirbta praktika. Mane 6 sykius tardė dėl to, kad Šiaulių pedagoginiame institute vienas dėstytojas duodavo paskaityti Mandelštamą, Cvetajevą ir kitus. Po kelias valandas kasdien apie tą patį, siekiant išgauti to „davėjo“ pavardę, kuri jiems buvo gerai žinoma. O iš tikrųjų tai buvo siekimas įtraukti į savo tinklą ir „atidirbti“ už tariamą nusikaltimą - tai yra pranešinėti apie kitus. Tai reikėjo suvokti ir daugeliui ištverti.Juk ir vadovaujančiose pareigose kultūriniame darbe privalėjo būti komunistai. O jų tarpe tų tikrųjų komunistų nebuvo daug Tai ar tada reikėjo nekurti? Nebūtų buvę ir Atgimimo, jei nebūtų buvusių tu komunistų, kurių ne vienas vėliau tapo aktyviu sąjūdiečiu, ir tos skausmingos kūrybos. Tačiau, deja, tas laikmetis bus suvoktas ir įvertintas gerokai vėliau, po mūsų, kai jau nebebus mūsų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai