Zita Baranauskaitė-Danielienė. „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“

b_200_279_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-15_nr._3563_nugenta_puis.jpg

Nerija Putinaitė. „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. – V.: Lietuvių katalikų mokslo akademija, „Naujasis židinys-Aidai“, 2015.

 

Nerijos Putinaitės vardas nesiliauja šmėžavęs viešojoje erdvėje. Kas žino, gal po Leipcigo knygų mugės, kurioje apie sovietų refleksijas lietuvių literatūroje diskutavo Putinaitė, Rimantas Kmita ir Jurgita Ludavičienė, jis iškils ir tarptautinėje arenoje.

Reakcijų gausa lyg ir liudytų, kad Putinaitės „Nugenėta pušis“ sukėlė rimtas diskusijas. Bet Patriotams metus akmenį, diskusijos nusirito iki Juozo Oleko noro įgyti daugiau rinkėjų, Justino Marcinkevičiaus asmenybės (ne kūrybos) vertinimo, Putinaitės brėžiamų Sniečkaus ir Marcinkevičiaus sąsajų bei nuosprendžio: paminklo Salomėjai Nėriai ir Petrui Cvirkai Lietuvoje nereikėtų. Taigi – iki antrinių dalykų. Tad, pamaniau, vertėtų grįžti prie ištakų.

Nuo pušies iki Pušinio

Pradėti derėtų nuo lietuvio rašytojo (kūrėjo) įvaizdžio, kuriam nuo Donelaičio, Daukanto, Kudirkos, Biliūno (Janonio taip pat) laikų privalu kankinystė – skurdas, džiova, badmiriavimas, mokslo siekimas ir krištolinė sielos skaistybė, skleidžianti (lyg ir savaime) šviesą tautai. Spaudos draudimo laikais rašytojai šviesuoliai tapo ir kovotojais. Šį įvaizdį dar labiau sustiprino rašytojai (inteligentai) visuomenininkai, pasiaukojamai darbavęsi atgavus lietuvišką spaudą ir nepriklausomybę. Tai buvo gražus įvaizdis... Sovietai žinojo: simbolio klišė paveiki, tad jai – rašytojui kovotojui ar, tarkim, Prometėjui, šviesos nešėjui – įmanu suteikti naują turinį. Beje, tomis klišėmis „Nenutrūkusioje stygoje“ pasinaudojo ir Putinaitė, Staliną prilygindama, be abejo, „liaudies“ supratimu, Prometėjui (p. 58), Leniną, Staliną, Partiją (tekste – didžiąja) –­ dvasios triadai (p. 59).

Nors Lietuvoje rašytojų vardai nyksta kaip „dūmas, neblaškomas vėjo“ (prekybos tinklalapiuose pateikiami tik knygų pavadinimai, be autorių pavardžių), nors į literatūrą dabar žengiama iš aktorystės ir mentorystės (kitaip tariant, vardas kuria literatūrą) – Putinaitė knygą pradeda nuo rašytojo (privalomojo Prometėjo) „išmitinimo“ (lyg ir priešingas sovietizmui veiksmas?), tikriau tariant – nuo pušies:

Pušies įvaizdis yra vienas keisčiausių dalykų, su kuriuo susidūriau tirdama tarybinės Lietuvos gyvenimą apskritai [pažodžiui „в общем“, – čia ir toliau išversta ir pabraukta Z. B.-D.] ir ateizmo politiką konkrečiai [в частном]. Dar rašydama knygą Nenutrūkusi styga kaip vieną paradigminių ideologinių veikalų analizavau Justino Marcinkevičiaus Pušis, kuri juokėsi. Anuomet pavadinimas užkliuvo vien tuo [тем], kad tarsi ne apie pušį buvo kalba [будто бы не о сосне шла речь]. Tačiau pasigilinus tampa aišku, kad iš tiesų kalbà – apie pušį (p. 7).

Anksčiau pušis lietuvių literatūroje buvo tiesiog medis (kuopinis pušų paveikslas pateikiamas „Anykščių šilelyje“), o tuose tautosakos kūriniuose, kuriuose ryšku medžių sankaupos, pvz., „Eglėje, žalčių karalienėje“, jos visai nėra. Bet rašytojo, Nacionalinės premijos laureato pušis kitokia – jai privalu ir egzistencinis matmuo: Tokia pušis yra egzistencinių ieškojimų simbolis. Pušies juokas nenustelbia būtino pasirinkimo: būti nukirstai, tapti naudingai ar galiausiai nulūžti (p. 7). Štai tokius egzistencinius ieškojimus [экзистенциальные искания] atspindi vieno iš pirmųjų Mar­cinkevičiaus kūrinių medis...

Aplink tą pušį ir sukami ratai per visą Putinaitės veikalą. Tiesa, jos įvaizdis, nė pratarmės nebaigus, išsklinda tolių toliuose, tad klampojant po gausią, bet vienakryptę archyvinę medžiagą, kaskart vis tenka užversti knygą ir, kad prisimintum о чём речь, žvilgtelėti į viršelį – Virgilijaus Šontos „Telefono stulpą“ (1991), anuomet „nekaltą“ nespalvotą nuotrauką, dabar, sulietą pamėklišku (vampyrišku) mėliu, – tiesmuką nuorodą ([GZ:] Ar žinai, kas yra telefono stulpas? [AB:] Sakoma, jog blogai redaguota pušis, p. 8).

Marcinkevičius iš ūkų ir vėl išnyra tik 176 puslapyje. Šįkart poetas (ar su mirusia motina atsisveikinantis „Publicistinės poemos“ veikėjas?) išsipažįsta atsisakąs Dievo ir iš „paradigminės ideologijos“ aukštumų nužengia / yra nutrenkiamas (kaip Prometėjas?) į liaudį – į skyrių „Liaudies žmogaus savivoka: kaip aš tapau ateistu“. (Vis dėlto liaudies biografijų kontekste ši poema vertintina kaip propagandiškai pasiteisinęs [оправдавшийся] pavyzdinis trauminės ateistinės autobiografijos atvejis, p. 177.) Na, o liaudies skyriaus pačioje pabaigoje Marcinkevičius, kartu su Ragausku (sic!), pavadinamas „kūrybiniu elitu“ (ar Ragausko veikla vadintina „kūryba“?). Štai šitaip tampama vienalyte, vienateise liaudimi.

O tada (nudievintas) Marcinkevičius („pirmosios nuo žagrės“ kartos rašytojas!) atranda gamtą ir žemę, kuriai suteikia dieviškų ar net mistiškų bruožų (p. 191) ir pakyla į ideologiškai aukštesnę pakopą: Marcinkevičiaus žemės poetika ir yra materializmas. Tiesa, dėl poetinės jausminės formos jis gali būti ne iš karto pastebėtas (p. 193). Viktorijai Daujotytei, matyt, taip ir nutiko – nepastebėjo (žr. „Raštai ir paraštės. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą“, 2003, „Justino Marcinkevičiaus žemė. Žmogaus šiapus“, 2012).

Dar apie duoną vertėtų pacituoti (perpasakoti, apibendrinti man tikrai nepavyktų):

„Duona“, apie kurią jis kalba, nėra konkreti materiali duona, kurią dabar valgau. Tai yra estetiškai išgyvenamas duonos vaizdinys. Poetinis duonos vaizdinys nebuvo vien konkrečios duonos idėja. Estetinis vaizdinys tarsi neutralizavo su konkrečia duona susijusią tikrovę. Parduotuvėje paprastai parduodama duona buvo neaiškios spalvos, neiškepusi, sukritusi ir beveik nevalgoma (nebent papildomai [дополнительно] pakepta), ji buvo tokia pigi, kad ja kolūkiečiai šėrė gyvulius. Ideologinė poetinė duona kėlė stiprius teigiamus išgyvenimus, kai [в то время как] reali duona buvo netinkama valgyti (p. 192).

Tad apie ką čia – apie poetiką ar gyvulių lapnojimą? Ar iki Marcinkevičiaus žemė, duona ir visa gamta, kūrinija buvo ne materija, o dvasia, vaizdinys, regimybė? (Galima sakyti: „Iš pradžių buvo žodis“; galima sakyti: Rytų religijose esama sąvokų „regimybė“, „tuštuma“... Daug galima prisakyti.) Pagaliau –­ kaip vertinti viso pasaulio gamtos lyriką (o ji gausi), juolab tų šalių, kuriose sovietų „saulė“ niekad nešvietė?

Net apskaitiniu būdu nagrinėjant knygą, kyla klausimas: kuo čia dėtas Marcinkevičius (žr. Asmenvardžių rodyklę: apie jį rašoma p. 176–179, 191–193, kitur jis tik paminimas – teiginiams patvirtinti) ir pušis (apie ją, baigiant Religijos reikalų įgaliotiniu Broniumi Pušiniu, p. 7–9).

Turėjo nuodėmių rašytojas?.. Tad apie jas reikėjo ir kalbėti – argumentuotai, pateikiant įrodymų (nors Daujotytė minėtose knygose, pateikdama ir raštiškų Marcinkevičiaus paaiškinimų, tas nuodėmes surašė). Tad kam gi pušį gaudyt? Kam žmogų versti 25-uoju kadru?

„Apie ką kalbà“?

Knygos pavadinimas „Nugenėta pušis“ lyg ir liudytų, kad bus pasakojama vienos pušies istorija, paantraštė –­ „Ateiz­mas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, – kad tai gali būt kolektyvinė visos liaudies išpažintis (nors išpažintinė literatūra dabar klesti, masinių išpažinčių vis dar nebuvo).

Pradedama nuo ateizacijos tėvo Jono Ragausko (auto)biografijos – užmetama siužetinė kilpa, šis tas papasakojama, bet ne iki galo (detektyvinė intriga?). Paskui Adomo Šerno „atsivertimas“. Tada, vis įterpiant „naujų žinių“ apie ekskunigus Ragauską, Šerną, Starkų, „eksvienuolį“ be įžadų Jauniškį, pažeriama liaudies išpažinčių. Nutolstant ir grįžtant, manytum, gilinamasi į temą, brėžiami vis „platesni“ apžvalgos ratai... Gretinami ateizavęsi kunigai: Panašumų tarp Ragausko ir Starkaus kunigystės atsisakymo esama didelių. Ritualas bažnyčioje (nors Ragausko atveju ir neįvykęs), laiškas vyskupui ir laiškas viešam skelbimui... (p. 53) O ar galima buvo vyskupui nepranešti, ar įmanoma buvo viešai nesiskelbti? Ar įvykęs ir neįvykęs „ritualas“, t. y. viešas kunigystės atsižadėjimas po mišių, net jeigu jo nebuvo, irgi panašumas?..

Gretinami ateizavęsi ir ne kunigai, tarkim, Ragauskas ir Vinco Mykolaičio-Putino Vasaris, šiuo atveju – net ne reali asmenybė, o personažas (autobiografiškumo, kaip Marcinkevičiaus „Pub­licistinėje poemoje“, autorė čia neįžvelgia):

Vasario emancipacijos kelio variklis yra jo asmenybės viduje. Jo istorija priklauso nuo išorinių aplinkybių, tačiau ne pagrindinė linija, o tik posūkiai. Tai yra asmeninė, o ne ateistinė emancipacija. Kitas, patekęs į tas pačias aplinkybes, išgyventų kitus dalykus, prieitų prie kitų išvadų. Šios dvi knygos, tegul [пусть] abi atskleidžiančios nukunigėjimą, važiuoja visiškai skirtingais bėgiais [идут по совершенно другoй колеe] (p. 142).

„Meniškų“ palyginimų ir sugretinimų knygoje apstu. Na, o archyvinė medžiaga samstoma vien iš LKP, KGB aruodų – LKP plenumų, Religijos reikalų įgaliotinių, partijos organo „Tiesos“, kitokių propagandinių leidinių ir laidų. Greta niekas kita neminima – nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, nei pogrindinė kunigų seminarija, nei išgalabytų (на местах, lageriuose, tremty) kunigų veikla, nei slapta katechizacija, o ir žmonių antplūdis bažnyčiose, kai pamokslus sakydavo pasitikėjimo verti kunigai... Tad ir vaizdas „nepilnas“, vienpusis. (Net mokykliniuose samprotavimo rašiniuose – jų, regis, jau atsisakyta – raginta pateikti dvi patvirtinančias tezes su argumentais ir vieną prieštaraujančią.)

Tiesa, tam tikrą nuostatą autorė lyg ir „pusiau“, kaip galimą, perteikė ankstesnėje knygoje „Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“ (2007). Tik apie paantraštėje minimą pasipriešinimą nieko ten nėra – vien apie prisitaikymą, kurio kontekste pogrindinės literatūros leidybą skatinta traktuoti kaip prisitaikymo veiksmą: kaip alternatyvios formos skleisti informaciją paiešką, savitą sovietinio stygiaus kompensaciją (p. 270).

Gal ir nebūtina minėti neekskunigų, bet, kad ir kaip kilpinėtum, ateizacijos vyksme jie dalyvavo, tikriau tariant, jį trikdė. Bet autorės galėjo būti ir kitokie tikslai. Gal norėta plačiai parodyti, kad ateizmas buvo kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas? Totalitarinėje visuomenėje?.. Paskutinio knygos skyriaus „Viliojantys religingumo pakaitalai“ (apie pasaulietines vestuves, laidotuves, vardynas, pavasario ir kitokias šventes), turėjusio tarsi paliudyti, kad „šalyje nugalėjo ateizmas“, pačioje pabaigoje kas kita teigiama:

Lietuviškoji ateistinė propaganda sunaikino vienas chimeras – vien tam, kad užleistų vietą kitoms. Susidūrusi su labai ribotomis mokslinės pasaulėžiūros galiomis išstumti tikėjimą, nesugebėjusi sukurti pakaitalo religiniams pasaulėžiūriniams orientyrams, ji neturėjo kitos išeities kaip toleruoti visuomenės iniciatyvas sau ieškantis dvasinio gyvenimo ar tikėjimo pakaitalų (p. 338).

O tatai skaitydamas nori (kaip dar Mažvydas liepė) permanyti: ar tai autorės gausūs žodžiai, ar sovietinių laikų propagandinio bukleto citata. Ar ir autorė mano, kad katalikybė yra chimera?

Ir dar: Nacionalistinių nuostatų plitimas tarp jaunimo ir gyventojų buvo kitas svarbus valstybės saugumo ir vietos valdžios rūpestis. KGB fiksuoja jaunuolių viešas akcijas, kai mokyklose minėjimų metu ar panašiomis progomis pademonstruojami Gedimino stulpai ar nacistinės svastikos (p. 325, išnaša, nurodanti šaltinį, yra, bet kabučių nėra – taigi ne citata). „Nacionalistiniai“ Gedimino stulpai tapo sovietmečiu, iki ir po jo buvo tautiniai (nacionaliniai).

Knygos pradžioje autorė paaiškina: api­būdinimas „tarybinis“ čia vartojamas tada, kai kalbama apie „tarybinę“ tikrovę, kurioje žmonės veikė ir sprendė. [Ką sprendė?] „Sovietinis“ vartojama tais atvejais ir tuose junginiuose, kurių nevartojo tarybų valdžia ar kurios buvo nesuderinamos [„kurios nesuderinamos“ –­ atvejai ar junginiai?] su tarybine savivoka. (...) Žodžio „sovietinis“ vartojimas visais atvejais, kai kalbama apie lietuviškąsias tarybines realijas, klaidina vertybiškai (p. 25–26).

„Sovietinis“, be pateikto paaiškinimo, knygoje pavartotas dar du kartus, vienas iš jų – viršelyje: Šioje knygoje autorė analizuoja sovietinėje Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Betgi autorė teigė – „tarybinėje“. Tad, regis, bus susipainiojusi. O gal taip įsigilino į nagrinėjamus dalykus, kad nė nepajuto pati su jais sutapusi.

Tai liudija ir kalbos sąranga – klasikinei (nesovietinei) rusų literatūrai, juolab lietuvių kalbai nebūdinga. Tai sovietmečio funkcionierių palikimas: „paišo tokį vaizdą“ (p. 55) – рисует такую картину, „kas realiai slypi už „stojimo į komjaunimą“ (p. 140) –­ что на самом деле кроется за „вступлением в комсомол“, „uždegta žalia šviesa“ (p. 151) –­ зажжён зелёный свет, „kaip aukštai šis žanras buvo vertinamas“ (p. 165) – как высоко этот жанр был ценим, „turi šaknį“ (p. 176) –­ в корне, „atsispiriant į tai, kas jau aptarta“ (p. 181) – отправляясь от того, что оговорено, „baigiant specialiomis atvirutėmis“ (p. 240) –­ кончая специальными открытками (liet. atvirukais), „nesilaiko bendrų nusistovėjusių taisyklių“ (p. 309) – несоблюдает общеустановленных правил / несоответствует общеустановленным правилам, „netilpo į esamus antireliginės propagandos rėmus“ (p. 313) – невмещался в настоящие рамки антирелигиозной пропаганды, „kunigai savaip įdarbino svarbiausią tarybinei etikai „humanizmo“ sąvoką“ (p. 322) –­ ксендзы по своему задействовали важнейшее в советской этике понятие „гуманизма“, „kova prieš religiją ir krikščionybę kaip tokią“ (p. 331) – борьба против религии и христианства как такового (lietuviškai kovojama „su“ –­ ne „prieš“) ir t. t.

Tad „lieka mįslė“ (остаётся загадкой), kam skirta štai tokia Putinaitės ištarmė:

Esama galimybės, kad demokratinėje visuomenėje gyvenantys intelektualai, ir ne jie vieni, puoselėja polinkį į totalines idėjas ir vizijas. Neabejotina, kad siekdami šį polinkį įgyvendinti jie gali griauti demokratiškumo pagrindus. Todėl būtina priešintis tokiems polinkiams, juos atpažįstant pretenzijose į totalines priemones, įgyvendinant gražius idealus. („Nenutrūkusi styga“, p. 296)

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai