Valentinas Sventickas. Tarp estetikos ir politikos

Skaitytojo laiškai

 

Knyga, kurią perskaičiau, taip ir pavadinta: „Tarp estetikos ir politikos“. Yra paantraštė: „Lietuvių literatūra sovietmečiu“. Tai kolektyvinė monografija. Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Dalia Satkauskytė. Ji parašiusi ir knygos įvadą „Sovietmečio literatūros iššūkis“. Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Nurodyta 2015 metų data. Nors knygą įsigijau 2016 m. vasario pradžioje kaip ką tik išėjusią. Koks skirtumas! Antraš­tiniame lape dar parašyta, kad knygą pagal „Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą“ finansavo Lietuvos mokslo taryba, o recenzavo Marijus Šidlauskas ir Kęstutis Nastopka. 520 puslapių knyga, kaip mokslo leidinys, visais požiūriais atrodo gerai, aprūpinta nuorodomis ir išnašomis, be kita ko, paslaugiai prasitariančiomis apie kolektyvinės monografijos straipsnių sąsajas, taip pat reikiamais priedais: Santrumpos, Summary, Asmenvardžių rodyklė. Aptikau vos keletą korektūros ir skyrybos klaidų, taigi reikia pripažinti redaktorės Danutės Kalinauskaitės bei korektorės Eglės Vėbraitės kvalifikacijas. Dar esu girdėjęs, kad Instituto darbuotojai viską turi atsakingai sutvarkyti patys. Turbūt tik šiuo būdu – autoriams ir redaktoriams suglaudus pečius –­ įmanoma pasiekti tokią teksto kultūrą, kokia skaitančiojo neerzina. Apie visokias subtilybes, kaip antai sovietų ir tarybų vartoseną lituanistų knygoje, kol kas kalbėti neverta.

Gabrielės Venckutės piešinys
Gabrielės Venckutės piešinys

Knygos sandara (įvadas ir keturi skyriai) nuosekli ir suprantama. Straipsnių autoriai pagal turinį iš eilės: Taisija Oral, Algis Kalėda, Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Imelda Vedrickaitė, Donata Mitaitė, Rimantas Kmita, Aurimas Švedas, Elena Baliutytė, Paulius Jevsejevas, Loreta Mačianskaitė, Dalia Satkauskytė, Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė, Jūratė Čerškutė, Aušra Jurgutienė. Stiprios pajėgos. Dar viena pavardžių grandinė. Štai rašytojai, apie kuriuos šioje knygoje kalbama dažniausiai: Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Mykolas Sluckis, Kostas Korsakas, Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Juozas Baltušis, Petras Cvirka, Jonas Šimkus, Vincas Mykolaitis-Putinas, Algimantas Baltakis, Alfonsas Bieliauskas, Juozas Macevičius, Icchokas Meras, Teofilis Tilvytis, Sigitas Geda, Antanas Jonynas, Tomas Venclova. Iš svarbiausiųjų laureatų mažiausiai dėmesio Jonui Avyžiui. Kodėl? Būtų prielaida. Bet negi sakysi.

Keletas laiškų, kuriuos ketinau parašyti.

Keistas dalykas. Parašyti kolegišką arba draugišką laišką dabar atrodo kebliau, negu perrašyti jį viešajai erdvei.

Tekomentuoja psichologai!

Bandysiu laiškus parašyti panašius į tuos, kuriuos, naktinėdamas balkone, mintyse buvau užsirašęs.

 

Mindaugui Kvietkauskui,
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriui

 

Mielas Mindaugai, gerbiamas Direktoriau!

Ši knyga – rimtai analizuojanti lietuvių literatūrą sovietmečiu – yra dar vienas pranešimas visuomenei, kad Institutas reikalingas ir įsiprasmina. Kodėl? Todėl, kad, jeigu ne jis ir jo užsibrėžta tyrinėjimo sritis, beveik neįmanoma būtų įsivaizduoti, jog kas nors iš kvalifikuotų literatūros tyrinėtojų savanoriškai imtųsi tokių nepatrauklių temų, kokios analizuojamos kai kuriuose šios knygos straipsniuose. Pavyzdžiui: sovietmečio literatūros pradžia, Stalino ir Lenino atvaizdai, Valerijos Valsiūnienės kūryba, jaunųjų rašytojų mokymai ankstyvuoju sovietmečiu ir pan.

Taigi patiriame, kad Institutas prisiėmė nelengvą priedermę ir rado būdą įtikinti savo žmones, jog reikia. Tiesa, jie dirba darbą gaudami atlyginimą, tad galima „valdyti“. Bet numanau, kad nėra paprasta.

Šis darbas darosi matomas. Kalbu dar apie 2015 m. išleistą knygą „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“, apie atskirų žanrų ir autorių kūrybos tyrinėjimus, parašytus Instituto žmonių, paskatintų tą patį lauką žvalgyti. Kalbu ir apie Tavo paties straipsnius bei pasisakymus.

Tavo sudaryta Salomėjos Nėries poe­zijos knyga „Tolimas sapnas“ (2016) ir jos įvadinė studija „Žalias siūlas rinktinei surišti“ yra vienas svarbiausių pastarojo laiko literatūros darbų. Be abejo, jis įsilieja į tą didelį darbą, kuris Institutą daro reikšmingą okupacijos laiko reiškinių tyrinėjimo visumoje. Man net atrodo, kad literatūros tyrinėjimai čia pradeda pirmauti. Ne tik pastangomis, bet ir suvokimų branda. Politikos suvokimų taip pat. Kai kurias sąvokas, paverstas keiksmažodžiais (marksizmą, pavyzdžiui), Tavo kai kurie kolegos sėkmingai „nupolitina“.

Literatūros kritikas, rašantis šį laišką, nepriskirtinas prie normalių žmonių. Taigi jis įsidėmi, kas šiaip skaitytojams neateitų į galvą. Pavyzdžiui, kas iš pasaulio literatūrologų mūsų Instituto žmonėms dabar yra cituotini autoritetai, kokios teorijos ir metodologijos labiausiai domina. Tų autoritetų veikalų ir įdomiausių teorijų referavimas knygos straipsniuose yra gera paslauga. Gali apsispręsti: čia gana to referavimo, o čia veikalas, kurį visą reikės paskaityti, jeigu dar neskaitei.
Už šią paslaugą irgi ačiū visai komandai.

Tarybų Sąjungos nebėra, bet sovietizmas kaip ideologinis reiškinys tebe­tvyro. Sovietizmas turėjo nepaprastą gebėjimą pasisavinti, naudoti savo reikalams tai, kas jam visai nepriklausė. Kartais nustebęs matau, kad mes, lietuviai, patys jam pasiūlome pasiimti –­ kūrinį, autorių, vaizdavimo būdą. Apmaudu. Čia šiaip sau. Ne apie šitą knygą. Apie poppublicistiką.

 

Rimantui Kmitai

 

Sveikas, Rimantai!

Šiąnakt perskaičiau Tavo straipsnį „Laikysena ir jos dividendai. Justino Marcinkevičiaus laikysena (iki 1965 metų)“. Knygoje „Tarp estetikos ir politikos“.

Rimtai parašytas. Daug ką esi supratęs, patyrinėjęs ir pats sau išsiaiškinęs. Dėl vieno kito niuanso ginčyčiaus, bet tai „nepaneigia“ ir t. t.

Labiausiai suabejojau lyg ir dėl smulkmenos. Dėl pasamprotavimų apie skirtingus tuometinių leidėjų santykius su vienos poetės ir Marcinkevičiaus pernelyg lietuviškais kūriniais. Tavo išsakytos prielaidos supratingos. Išskyrus vieną: kai reikėdavo parizikuoti, talentas visgi buvo svarbus. Galėtų papasakoti Antanas A. Jonynas, tuo metu redagavęs daug poezijos knygų.

Aš, kaip Marcinkevičiaus apologetas, pasak vieno aptariamos knygos autorių, jį vertinu žiūrėdamas į kūrybos visumos vertę ir lietuviškąją misiją. Labiausiai atsiskleidusią vėlesniu laiku negu tas, apie kurį čia rašai. Bet ir pats, matau, tą supranti.
Tai, ką ir kaip Tu apie Marcinkevičių rašai, skiriu nuo Nerijos Putinaitės rašymų. Bet turi žinoti, kad ne visi skiria. Deja.

Grįžtant prie straipsnio.

Regbininko smūgių šįsyk neaptikau. Taip ir būsi supratęs, kad sausio „Metuose“ perskaičiau Andriaus Jakučiūno pokalbį su Tavimi. Buvo įdomu, kai kas nežinoma. Nei apie Tavo įsitraukimą į „perku–parduodu“ versliukus paauglystėje, nei apie regbį.

 

Ričardui Gaveliui

 

Paskaityk, Ričardai, Jūratės Čerškutės straipsnį „Apie Juos ir fantasmagoriją. Sovietmečio vaizdinija Ričardo Gavelio romanuose“. Ir jos disertaciją paskaityk. Man pasirodė, kad Tavo prozą, jos idėjų tunelius, skrodžiančią analizę ir kalbos būdą literatūrologija jau suvokia.

Atsimeni, kartą (jau seniai), neatsargiai paklausiau, ar atpažįsti savo kūrybą straipsniuose apie ją.

„Tie rašiniai ateina iš TEN, iš tos terpės, apie kurią rašau. Matai... Ar įpilsi ko nors pagaliau?“

„Skaitei turbūt vakar, kad mes niekas nieko neparašėm „į stalčių“ [keiksmažodis]. Ar žinai, kada aš tą „Vilniaus pokerį“ pradėjau? Nežinai. Kokiais 1980 metais. Po septynerių ir įkišau į stalčių. Įpilk greitai. Jackas Danielis? Tiks!“

Tiek tesu užsirašęs bene 2000-iais. Kai pavakarodavau rašytnamyje.

Dabar sakai jau negalėsiąs paskaityti, ką rašo Čerškutė. Ką gi. Su žvakele (man netoli) nunešiu žinią, kad yra, parašyta.

 

Jevgenijui Dobrenko,
Šefildo universiteto Rusų ir slavistikos katedros vedėjui

 

Garbusis Profesoriau!

Gėrėdamasis Jūsų veikalais turėjau progų patirti, kad vertinate tikslumą ir nesate apleidęs humoro jausmo. Taigi suprasite, kad Jūsų vardą ir pavardę užrašau hibridiškai, pasirinkęs vieną formą iš skirtingų užrašymų knygoje „Tarp estetikos ir politikos“.

Siųsdamas Jums šį laišką per „Literatūrą ir meną“, kurį, neabejoju, kas savaitę skaitote, pranešu, kad Lietuvoje išėjusioje knygoje apie lietuvių literatūrą sovietmečiu esate nepaprastai populiarus. Lenino paminėjimo (citavimo) pozicijų suskaičiavau vos 19, o Jūsų –­ 22!

Jeigu ne Jūs, mūsiškiai nebūtų suvokę nei socrealizmo esmės, nei kad jis buvo valdžios politinis įrankis ir ideologinės stilizacijos produktas, mums nė į galvą nebūtų atėję, kad valdžiai svarbiausia išlaikyti valdžią! Aš jau nekalbu apie tai, kad be Jūsų įžvalgų Vlado Šimkaus poezijos esmė būtų likusi neatskleista.

Kaip gerai, kad keletą kartų lankėtės Lietuvoje, dalyvavote diskusijose su kolegomis iš mūsų Instituto. Visi iš karto Jus įsidėmėjome, kas buvome atsilikę, – tuoj perskaitėme svarbiausius Jūsų veikalus.

Pastarojo laiko publikacijos, pasirodžiusios Lietuvoje, ypač aktualizuoja Jūsų mintį (iš 2015 m. straipsnio apie stalininę kultūrą), pagrįstai skelbiančią, kad kitų sričių mokslininkai gana lengvai meno kūrinius ima naudoti kaip istorinę medžiagą ir dokumento analogą. Ar pritartumėt, kad taip žudoma meno esmė? Jeigu taip, – atvažiuokite vėl mūsų gelbėti.

 

Daliai Satkauskytei

 

Gerbiama Kolege!

Tamstos beveik nepažįstu, bet kalbėjimo ir rašymo būdą, kupiną visokių žinojimų, esu įsidėmėjęs.

Žinau geriau už daugelį, ką reiškia sudaryti knygą (apie sudarytoją – trumpas antraštinis įrašas), juoba kolektyvinę monografiją. Padarėte šį darbą kaip reikiant. Okupuotos lietuvių literatūros akupunktūra sumani. Jūsų įvadas, kurį, spėju, parašėte jau susitvarkiusi su knygos visuma, ne tik sėkmingai ją „aptarnauja“, ne tik eksponuoja rinkinio straipsnius naujausių tyrinėjimų bei įsivyraujančių sąvokų terpėje, bet ir perteikia Jūsų supratimų tėkmę. Kitame straipsnyje – apie socrealizmo dekonstrukciją – laiku aktualizuojate Aleksejaus Jurčako vartojamą rusišką sąvoką vnie, kuria apibrėžiama priklausymo politinei sistemai ir buvimo už jos ribų pinkli samplaika.

Šiuo laišku norėčiau išsisakyti Jums, kaip kartais išsisako traukinio bendrakeleviai. Nei vienas, nei kitas neprivalo įsiminti. Šmėstelėjo.

Daugelis dalykų, aptariamų knygos straipsniuose, man buvo žinomi, pagalvoti, bet dabar aprašomi ir sisteminami kita kalba. Disponuojama pasaulio literatūrologijoje įsitvirtinančiomis sąvokomis, reiškiniai įterpiami į platų pokolonijinės literatūros diskursą, daro įspūdį nauja frazeologija ir, žinoma, vertinimų laisvė. Ir atsiranda, visai netikėtai, lyg ir greta, štai kokia keistenybė. Kai visa aprašoma tomis įspūdingomis sąvokomis ir įliejama į globalius procesus, vargšelė mūsų sovietmečio literatūra (ironizuoju, taip ji pastaraisiais dešimtmečiais dažnai vaizduota) kartais atrodo taip reikšmingai, kad turėtų net susidrovėti.

Bet yra ir kitos spalvos keistenybė, ypač jauniausių literatūrologų straipsniuose. Tai lengvai ištariami žodžiai apie okupuoto laiko rašytojus, tokie kaip: nesuprato, naiviai tikėjo, negebėjo suvokti ir t. t., ir pan. To meto ir tų sąlygų rašytojus pavaizduoti kaip durnelius – per lengvas kelias. Tiesa, patogus. Teikiantis daug galimybių teisti. Iš kur jaunimui žinoma, ar „naiviai tikėjo“, ar dėjosi naiviai tikintys? Filosofas Juozas Girnius, nors žvelgė į Lietuvą iš toli, iš už Atlanto, padėtį vertino realistiškiau. 1968 m. rašė: „Sovietinėj priespaudoj komunizmas taip visiems privalomas, kad nebetenka nė domėtis, kiek kas iš tikro jį tiki ir kas jį tik vaidina. Tesvarbu viena: kiek kas pajėgia pasireikšti išliekamos vertės kūryba“ (žr. „Lietuvių literatūra svetur“, Čikaga, 1968, p. 596).

„Durnelių“ darymą galėčiau paneigti, bet ne moksliškai, o savo įspūdžiais iš bendravimo su ryškiaisiais to meto rašytojais.

Literatūrologijos skaitymas retai būna nuotaikingas. O šią knygą skaitant pasitaikė net ir pasijuokti. Kai žinomi sovietmečio tekstai interpretuojami pagal straipsnio autoriui patogų santykį su rašytoju. Žinoma, tai marksistiška. Metodo, o ne politikos požiūriu.

Čia pasvarstymai, ir tiek.

Dabar trys dalykai, kurie man užkliuvo.

Pirmas. Kai straipsnio kryptis iš karto grindžiama teze, ateinančia ne tiek iš laisvų šviežių idėjų ir koncepcijų, kiek iš naujosios konjunktūros. Papras­tai pavyksta „išsivynioti“, bet šešėlis lieka. Pati galimybė tyrinėtojams kelti savo–nesavo klausimus dabar radosi dėl to, kad Lietuvos visuomenė, skaičiusi ir išgyvenusi kai kuriuos nūnai smerkiamus kūrinius, tada buvo jų ruošiama politiniam lūžiui, kuris ir tokią galimybę suteikė.

Antras. Sunku tikėti logiškomis minčių dėlionėmis, kai pajunti, kad meno kūrinio prigimtis supaprastinama, eliminuojant talentingo kūrėjo gebėjimą susiliesti su Kitais Pasauliais ir išgyventi įkvėpimo būseną, nepai­sančią jokių konjunktūrų. Kai minėtą gebėjimą „užmirštame“, leidžiame sau pernelyg racionaliai ir net įtariai samprotauti apie kūrybos impulsus (papras­tai jų būna visas telkinys), painiojame kūrybinę drąsą ir drąsą publikuoti bei šį pasiryžimą aiškinti (arba nuoširdžiai, arba „taip, kaip reikia“).

Trečias. Knygos pabaiga. Aušros Jurgutienės straipsnis „Sovietinės lietuvių literatūros istorijos metodologinis pervertinimas“. Tai vertinga okupacijos metais parašytų istorijų apžvalga su šiuolaikiškais vertinimais. Ir nuodugnus dabar pasaulyje įsiviešpataujančių metodų aprašas. Bet – studijos pabaiga perša išvadą, kad nūnai nesą būdo parašyti bent pakenčiamą lietuvių literatūros istoriją.

Šiuolaikiškiausia ir šauniausia būtų tvirtinti, kad prieš mus verčių kaita, atsitiktinumai, chaosai, neišaiškinamas ir nepasveriamas tekstų srautas, kad ką nors vertybiškai išskirti būtų pozityvistiška, hegeliška, marksistiška etc. Tačiau: literatūra kaip laike tekantis reiškinys objektyviai yra, yra ir jos atvaizdas skaitančiųjų sąmonėje. Taigi literatūros istorija, kad ir neįžodinta, kaip realus reiškinys egzistuoja, o mes raminamės žodžiais, kad nėra būdo ją parašyti. Tai ką – nesakysime nei moksleiviams, nei studentams, nei visuomenei, ką visgi derėtų perskaityti?

Ar, persiėmęs metodologiniais reliatyvumais, turėčiau teisę kokiais nors žodžiais pasakyti, vertinga ši Tamstos sudaryta knyga, ar ne? Kaip ir negalėčiau.

Bet štai sakau, kad vertinga, ir ką Jūs man!

 

Gyčiui Vaškeliui

 

Mielas Gyti!

Neatsikratau įpročio apžiūrėti knygą kaip kultūros daiktą. Taigi matau ir Tavo, kaip Instituto knygų leidybos šefo, daržą. Kai trumpai šnektelėjome susitikę Vilniaus knygų mugėje, kaip pameni, paniurzgėjau dėl Solveigos Daugirdaitės knygos „Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beau­voir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ leidybinio pavidalo. Galima buvo padaryti akį traukiančią ir net paklausią knygą. Tema, tekstas ir sukauptos nuotraukos tokią galimybę teikė.

O štai knyga „Tarp estetikos ir politikos“ padaryta taip, kaip turėjo būti padaryta. Čia apie visumą kalbu. Tai sveikinu! Nė kiek nesigailiu ją vartęs, skaitęs ir šį tą užsirašęs. Ne viską – pats supranti.

 

Valentinas Sventickas

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai