Jūratė Visockaitė. Mielasis Kregždute!

Trečiajame mūsų eros tūkstantmetyje turėtų suklestėti nauja literatūra, nes homoseksualūs personažai praplės jos turinį ir formą! Anksčiau mąstydama apie seksualines mažumas, vis sustodavau prie šios srities literatūrinio rifo ir užjausdavau užstrigusius skaitytojus: kaip – ypač jaunystėje – jie susitvarko su tokios vienatvės problema?

„Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gintaro Varno režisūros studentas Povilas Makauskas LNDT Mažojoje scenoje inscenizavo Oscaro Wilde’o pasaką „Laimingasis princas“, per nuorodą N-14 ir atsargias išraiškos priemones transkribuodamas ją jau tai „plačiai“ publikai. Ir, sakyčiau, ypač aktoriaus ir šokėjo Deniso Kolomyckio (Kregždutė) dėka, Wilde’as yra perrašytas talentingai. Kojinėmis aptemptos oskariškos blauzdos ir atviros pasauliui akys įtikina. Neatsimenu, kada teko matyti taip natūraliai suaugusius plastiką ir tekstą.

Ir nelabai aišku, kam reikėjo antrosios šešėlinės, tik šokančios Kregždutės (A. Danusas)? Šis duetas neišsiskleidžia, supai­nioja ir šiaip netuščią, nuolat migruojančių objektų sceną.

Be to, egzistuoja dar ir trečioji tikroviškai pasiūta aksominė kregždutė, kuri dažnai uždedama ant lazdos ir vaikiškai negrabiai skraidinama (nors ji kur kas gražiau suvirpa, kai tiesiog it lėlė užmaunama ant šiltos žmogaus rankos).

Princas, anksti numiręs, aplipdytas smaragdais, pastatytas aukštai aukštai ir labai kenčiantis dėl to, ką mato apačioje nusidriekusiame mieste (taigi buvo galimos įžūlios šv. Kazimiero aliuzijos), nuolat keistai kreipiasi į aplink šmirinėjantį paukštelį „mielasis Kregždute“, prašydamas jo nešti tuos smaragdus vargšams.

Bet kadangi spektaklis plaukia gyvai ir muzikaliai, pasiklydę vertime šitaip praplečia „turinį ir formą“ – mes girdime naujoviškai čirenančius balselius.

Naujiems balsams, žinoma, priklauso ir Julijos Skuratovos vadovaujama turtinga vizualioji spektaklio dalis –­ dailininkės diegiamas modernus primityvizmas.

Dundančiose XXI a. scenose, kuriose galima, pavyzdžiui, tiesiogiai filmuoti ir transliuoti į ekraną smulkiausią vaidinančio aktoriaus mimiką, Skuratovos meno logika tampa sveiku priešnuodžiu. Be to, jos daiktų, interjerų kultas artimas ir Wilde’ui.

„Laimingasis princas“, ištisinis dialogų tekstas, Wilde’o parašytas itin kietai, be mažiausių ornamentų ir mistikos, jis prasideda ir baigiasi be daugtaškių. Pasaka, skaitoma šiandien, skamba kaip tobulas krištolinis indas – nieko nepridėsi ir neatimsi. Todėl melodramiška spektaklio įžanga su Nendre pernelyg išplėsta; niekaip nesibaigianti pabaiga su švinine širdimi – daugtaškinė; staigiai išriedančios aktualios „Afrikos vaikų“ galvos priverčia nemandagiai žagtelėti.

Tačiau visi miesto epizodai su vargšais už langų (už atitraukiamų uždangų), paversti miniatiūriniais „teatrėliais teatre“, šešėliais ir iškarpomis, irgi tobulai krištoliniai.

Princo (akt. D. Stončius) ir Kregždutės melodingi pokalbiai įveikia rifus. Į tuščią skulptūros kontūrą ant pjedestalo įtelpa ir vienas, ir kitas personažas, be to, ir pats dendis Oscaras. Egoistiška Kregždutė, grakščiai šukutėmis kedenanti kuodelį ir smailinanti sparnelį, pastūmėta Princo, apsidairo ir pamato pasaulio ašaras.

Kregždutės jausmai per šią trumpą spektaklio valandą apsivertė ir subrendo. Užjautusi ir pamilusi žmones, ji pamilo ir Princą – visiškai nauja laiminga meile.

Komentarai  

 
-1 #1 Giminė 2016-04-23 14:24
Kreipėsi labai aiškiai - Mielasis Kregžduti!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai