Anastasija Fiodorova. Būti vyru

Nauja menininkų karta analizuoja maskulinizmą Rusijoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rusija visada buvo (bent savo pačios akimis) vyrų šalis. Sovietinis maskulinizmo stereotipas, įkūnytas darbininko ir gynėjo figūromis, Rusijos miestuose iki šiol atsikartoja nesuskaičiuojamais monumentais. Šių dienų Rusijos įvaizdis pasauliui asocijuojasi su militaristine jėga ir lyderiu, kuris savireprezentacijai tikslingai vartoja mačo klišes. Rusijos propaganda kuria rusų kaip „tradicinės“ visuomenės įvaizdį, oponuojantį vis labiau moteriškėjantiems Vakarams. Vis dėlto aktyviems naujosios kartos menininkams ir fotografams maskulinizmo klausimas nėra toks paprastas.

Šiandienos Rusijoje pasisakymai apie lytį yra viena esminių kultūrinio maišto formų. 9 dešimtmečio pradžioje gimusi karta priešinasi įsigalinčiam konservatizmui, desperatiškai mėgina kurti save iš naujo, nepaisydama lytiškumo konst­ruktų, ir ateitį įsivaizduoja be „tėvo“ autoriteto. Maskulinizmo tema neatsie­jama nuo seksualumo ir tabu – šiuolaikinė vakarietiška kultūra vis dažniau palaiko androginiškumą ir seksualinės tapatybės paieškas (puikūs pavyzdžiai –­­ transseksualūs modeliai Hari Nef ir And­reja Pejić), o Rusija vis dar išgyvena ankstyvą priimtų lyčių normų kvestionavimo stadiją. Maskulinizmo suvokimo keitimas – svarbi šio proceso dalis.

Esminis pokytis vaizduojant lytis įvyko po Sovietų Sąjungos griūties. Staiga plūstelėjus vakarietiškiems vaizdams ir produktams, karta, troškusi būti kitokia nei tėvai, gavo viską, ko norėjo, ir dar daugiau: naujas stiliaus biblijas („Om“ ir „Ptiuč“), naujas popžvaigždes, naują madą ir televiziją. Viskas, kas iki tol buvo slopinta, išsiveržė į viešumą: boy bands (berniukų grupės), drag queens, homoseksualumas ir kontroversiška mada. Tačiau svarbiausia, kad greta „vyrų“ atsirado „jaunuoliai“. Jaunimo kultūros pakilimas įtvirtino juos kaip kultūriškai prasmingus ir vizualiai įdomius. Trapus perėjimo iš vaikystės į brandą laikotarpis tapo vartais į sovietmečiu uždraustą juslingumą. Tai buvo dabar plačiai paplitusio vizualinio tropo – posovietinio jaunuolio – išeities taškas.

Mados dizaineris ir fotografas Goša Rubčinskis buvo vienas pirmųjų, estetizavusių posovietinio jaunuolio idėją Rusijoje ir paskleidęs ją pasauliui už Naujųjų Rytų ribų. Jis fiksavo savo draugus, riedlentininkus ir bastūnus paauglius posovietiniuose urbanistiniuose peizažuose. Rubčinskio fotografijose jaunuoliai leidžia laiką riedlenčių parkuose, prie ortodoksų cerkvių, apleistose Jaltos sanatorijose, nešvarių blokinių namų fone ir retkarčiais – prie Lenino biustų. Šiomis nuotraukomis jis pasąmoningai ieškojo tautinio identiteto, naujos vietos pasaulyje Rusijai. Mainais pasaulis Rubčinskiui parodė didžiulį susidomėjimą: jo kurti drabužiai demonstruoti Paryžiaus mados savaitėje, knygos ir zinai išparduoti beveik akimirksniu. Jo posovietiniai jaunuoliai tapo svarbia „posovietinės mados“ mito dalimi.

Šis jaunuolio tipas – viena pagrindinių maskvietės fotografės Sonios Kydevos kūrybos temų. Rubčinskio darbai yra pripildyti subtilaus vojerizmo, būdingo riedlentininkų ciklui: vaikinai plėšytais džinsais ir senovines graikų statulas primenančiais veidais, visiškai abejingi savo gundančiai, spinduliuojančiai jaunystei; o Kydeva ne tik stebi, bet ir dalyvauja trumpu vaikinų brendimo laikotarpiu. Ji – draugė, viena iš jų; jos darbuose jaučiama abipusė nauda: fotografė įamžina svarbias jaunuolių gyvenimo akimirkas, o šie, atsidūrę prieš objektyvą, įgauna taip reikalingo pasitikėjimo savimi. Kydevos meninė praktika gan universali, vizualiniai tropai skolinti iš Vakarų kultūros, tačiau pagrindinis įkvėpimas – Rusijoje. Fotografės teigimu, „viskas svarbu: kalba, istorija ir kultūra, mano erdvės vizija ir žmonių joje įsivaizdavimas“.

Po Rubčinskio pasisekimo mados industrijoje, Rusijos jaunuoliai, padedami Avdotjos Aleksandrovos modelių agentūros „Liumpen“, oficialiai prasiskynė kelią į vakarietišką mados pasaulį. Aleksandrova atrenka vaikinus ir merginas, kurie kitų agentūrų niekada nebūtų kviečiami. Jos jaunuoliai, atrasti metro, klubuose ar socialiniuose tinkluose, dažniausiai atvyksta iš Rusijos priemiesčių, o jų akyse visam laikui įsirėžęs tas slegiantis blokinių namų peizažo liūdesys. Žodis „liumpenas“ reiškia vargingiausią darbo klasę, tad toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: modeliai įkūnija atkaklų ir kietą gatvinį jaunimą. Neįtikėtina, koks keistai panašus į „Liumpen“ yra menininkės Alinos Gutkinos projektas, prieš keletą metų vykdytas Maskvoje: niekuo neišsiskiriantys vaikinai buvo kviečiami į modelių agentūras, o jų atsakymai dokumentuojami. Tuo metu šis projektas nebuvo itin sėkmingas, tačiau dabar viskas keičiasi.

Mindaugas Ažušilis. Iš ciklo „Vyriškumas“
Mindaugas Ažušilis. Iš ciklo „Vyriškumas“

Naująją posovietinio jaunimo vaizdų bangą sieja objektyvizacijos procesas. Objektyvizacija, ypač vyrų, buvo įdomi XX a. antroje pusėje, pradedant homoseksualumo vizualizavimu popkultūroje, baigiant vyrais, moteriško žvilgsnio verčiamais geismo objektais, ir kultūrine apropriacija. Pavyzdžiui, žymi amerikiečių menininkė Colliera Schorr 10 dešimtmetyje nemažai laiko praleido fotografuodama baltaodžius vaikinus. Pasirinko būtent juos nenorėdama prisidėti prie moterų priespaudos mados industrijoje. Interviu, duotame „The New York Times“, autorė pasakoja: „Atėjau iš SVA (Vizualiųjų menų mokykla, JAV) 9 dešimtmetyje. Neverskite moterų objektais ir nevarstykite jų žvilgsniais. Keliose esė rašoma, kad madoje moteriai suteikiama galia tik dėl jos grožio, tačiau galiausiai jos vis tiek kankinamos. Tad ką aš turėčiau fotografuoti? Baltaodžius vaikinus. Niekas nesijautė blogai engdamas juos. Tiesą sakant, kadangi nefotografavau jų visiškai nuogų, įsivaizdavau juos esant merginomis. Daugelis jų ir jautėsi kaip merginos. Tai buvo švelnumas.“ Žaidimas lytimis padėjo Schorr atrasti naują požiūrį į vyrų vaizdavimą –­­ „sudaiktinami“ vaikinai, pavyzdžiui, imtynių mokyklos Naujajame Džersyje mokiniai, jautėsi patogiai, nes autorė –­­ moteris (projektas „Wrestlers Love America“).

Fotografiniai maskulinizmo tyrinėjimai neapsiriboja objektyvizacija, svarbu ir naujo lytiškumo apibrėžimo paieškos. Tai dar ne visai Matto Lamberto „Keim“ (fotografijų albumas, kuriame analizuojamas vyro kūno erotiškumas, seksualumas, brendimas, – vert. past.), bet per jaunuolišką Igorio Samolioto netvarką ir atvirą Julijos Spiridonovos geidulingumą žengiamas žingsnis konservatyvioje visuomenėje nederamų troškimų reiškimo link. Posovietinio jaunuolio įvaizdis taip pat gali virsti politizavimo įrankiu. Schorr balta­odžius vaikinus gana dažnai fotografavo aprengtus nacių uniformomis. Winterio Vandenbrinko vaikino su šv. Jurgiu ant šaliko fotografija nelabai tesiskiria nuo plikai skustų Maskvos jaunuolių kadrų. Kažkodėl baltaodžių paauglių atvaizdai dažnai žengia lygiagrečiai su didėjančiu nacionalizmu šalyje.

Tiesa, ne visi projektai atspindi tautinę izoliaciją: režisierė Nadia Bedzanova trumpametražiame filme „Wasteland“ Rusijos riedlentininkus filmavo taip pat, kaip jų bendraamžius iš Prancūzijos ir JAV. Daugiabučių ir apsnigtų Maskvos miesto parkų fone filmuoti Rusijos jaunuoliai vizualiai šiek tiek skiriasi nuo bendraamžių, bet tai labiausiai lemia apranga ir aplinka.

Taigi rusų maskulinizmo idėja, kaip ir apskritai identitetas, yra įstrigę tarp globalumo ir autentiško tautiškumo, taip pat smarkiai paveikti socialinių ir politinių faktorių. Keli čia pateikti pavyzdžiai yra tik prisilietimas prie klausimo, ką slepia naujo –­ posovietinio –­ tipo vaikino veidas.

 

Iš anglų kalbos vertė Ugnė Kalantaitė

„The Calvert Journal“, 2016-02-18

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai