Jurgis Kunčinas

Surinkau pluoštą J. Kunčino eilėraščių, dar keletas liko. Tekstai iš rankraščių, kuriuos autorius kitados paliko pas dailininką Mikalojų Vilutį, dabar rankraščių originalai – J. Kunčino bibliotekoje Alytuje.

Antanas A. Jonynas

Jurgis Kunčinas. Ugnės Žilytės piešinys
Jurgis Kunčinas. Ugnės Žilytės piešinys

 

* * *

Kur nors: Bišleto stadione (Norge),
Alpių priekalnėse (Österreich),
Gobio platybėje
Ar Tasmanijos jūros pakrantėje
Atrasi:
Ledo kristalą,
Žiedą nuo paukščio kojos,
Gyvulio pėdą,
Kiaukutą iš saulės gabalo.
Viešpatie, net nesmagu,
Kad visa tai – tavo.

Kur nors: griaunamo namo palėpėj,
Kirtavietės samanose,
Pelkės akivare
Ar dulkino priemiesčio skersgatvyj
Atrasi:
Knygoje pirštų atspaudus,
Giedantį kaulą,
Gabalėlį kietų sakų,
Didelę raišą katę.

Čia dera eilėraštį baigti:
Visko pasauly per daug.
Tavo diena per trumpa –
Atsirėžk jos, brolau, – ir gana.

1980 09 19, Alytus

 

 

* * *

Šermukšnį nukirto; nukirto kaip girtą.
Parvirto šermukšnis ant astrų, ant mirtų.
Taip lengva, taip gera beprasmiškai mirti,
Taip uogom raudonom ant tako pabirti.

Bet uoga it kraujas nurieda nurieda,
Ir krauna šermukšnis gimdyvišką žiedą,
Ir paukštis kažkoks vėl be perstogės gieda
Tą giesmę – sangvinišką, liūdną, bet giedrą.

1980 11 03

 

 

Pokalbis žiemos naktį girininkijoje

Ar apšilai, keleivi? Nes
Pūga vėl puola langines.
Pūga tokia gūdi.

Ar gersi antrą taurę, tu?
Tu, be žmonių, ir be daiktų.
Gal jų seniai gedi.

Išgerk. Tau atėmė rankas
Ir kojas. Ir kažkas
Tau negerai širdy.

Tyli? Tuomet nesuprantu
Griežimo veriančio dantų.
Pabuski! Ar girdi?

Neklausiu ko, iš kur eini,
Ką tu mąstai, ką gyveni,
Ko duona negardi.

Pakilo jis: – Aš išeinu,
Taku numindžiotu, senu.
Siela tokia godi!

1981 01 07 (02.40), Alytus

 

 

Bernardinas

Po balandžio saule kaista juodas vynas.
Lenda kaulai, dulkė skraidžioja ilgai:
Vienaragis vienas – senas bernardinas
Tyliai vienas ganos. O lėkšti stogai

Veriasi į šviesą su kuoduotom čerpėm,
Su pastogių blikais lyg pensnė stiklais:
Mes juk čia gyvenom – audėme ir verpėm,
Neilgom blakstienom ir plonais kaklais.

Vasaros minute! Kas tave pažadins?
Tą, tave prakeiktą, nuo briaunos akmens.
Ak, koksai negreitas mirusių paradas.
O kiti po mūsų – neilgai gyvens.

Auga bernardinas. Priemiesčių kvapuose,
Žolės barsto sėklas, žemė dar gyva!
Tik neapsiverčia Užupio kapuose
Senas bernardinas. Kyla Lietuva.

1980 04 04, „Pas Valių“, Shwigshdyno Street

 

 

* * *

                     Pauliui Kunčinui

Vaikystė jau graži. Nes ji toli.
Nuo kalno čiuožia vienarankė slidė.
O Brolių Grimų ir Pero šaly
Iš kaladėlių auga piramidė.

Ten faraonai ir kvaili girtuokliai:
Vienodi, aišku, vietinės reikšmės,
Geltoni pono Brazdžiaus kokliai
Ir paskutinis posmas iš giesmės:

Jau vakaras. Be galo gailiai lyja.
Jurginai vysta. Ir kiti žiedai.
Ne Melnikaitės gatvėj, o Lelijų
Alfonsai, savo būstą atradai!

Čebatai drėksta. Parakas sušyla.
Šeškų krauju nusidažys naktis.
Ar tu matai, kaip mėnuo delčią pila,
O apačioj – sagtis, sūnau, sagtis.

Tau – vakaras, ir klevas. Tau rytojus.
Tau – nežinia, kantrybė ir kančia.
Tau numestas kąsnelis – gyvas rojus.
Visur ir niekur. O labiausiai – čia.

1980 04 04,
Vilniuje, Bernardinenfriedhof
Žvirgždyno St.

 

* * *

                             G.–T. J.

Jie kovo mėnesį dar vogė
Šalčiu paspringusias gėles,
Bet greitai nuo malūno stogo
Pagavo vėjas jų vėles
Ir nešėsi, kur vėjui tinka:
Į niekur. Krito gabalai
Geltono sniego, vaško, tinko.
Ir kur tik ėjo jų keliai,
Kvepėjo meilės rūgščios uogos,
Girdėjosi balsai abu.
Ir kai sugrįžo jie ant stogo,
Ta meilė buvo jau tabu.

1980.XI.3., Alytus

 

 

Kažkur Europoje

Kažkur Europoje pasipila lietus,
Patvinsta upės kažin kur Europoj,
Ir laikas, atskaičiavęs dar metus,
Pasislepia žemyninėj kalvoj ar kopoj.

Pro didmiesčius, pro miestelius tirštus,
Pro storą stiklą seno „Mersedeso“
Pilkais sparnais nusineša lietus
Neaiškią žinią ir neaiškią tiesą.

Vėl viskas stingsta it juoda lava,
Modernūs pastatai ir senos pilys.
Tokia drumsta ir alkana spalva
Virš autostradų, viršum fermų kyla.

Žemynas iškentės – nueina baltas ruožas
Per debesis brūkšniu, tarsi per opą.
Ryškėja nedrąsus, bet šiltas bruožas
Pasaulio vidury – kažkur Europoj.

1980.XI.3., Alytus

 

b_600_843_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-15_nr._3563_kuninas2.jpg

Glossa

* * *
Dabar, kada žiema lėtai pakyla
Virš mūsų slėnio, kelio per brūzgynus,
Kada raudonas, melsvas, pilkas šaltis
Prisigeria korėto ir bespalvio kvapo,
Mes tyliai nukabinsime paveikslus
Su vasaros vaizdais,
Vaizdus su meile,
Paveikslus su aguonomis, paveikslus
Su mariomis, kurių nebematysiu,
Ir portretus su akimis ir lūpom,
Linksmus ir lengvabūdiškus; dabar
Kai viršum slėnio per patrankos šūvį
Lėtai artėja širmas debesis.
Ir juosta.

 

 

* * *
Paliečia mus dar vasaros krūtis.
Liepsna iš pražiotos burnos,
Bet vėsuma ir atkakli liūtis
Lyg taikinius sustato ant briaunos

Anuos jausmus, spalvingą hit-paradą,
Lyg butelius tuščius ar skardines
Ir krinta jie tarškėdami į Hadą...
Gal tai ir panašu į skerdynes

Anų jausmų. Bet laikas viską slepia,
Padengia nekalta, naivia žole.
Ir vasaros tos – vienas juodas lapas –
Pasaulio, meilės ir vilties gale.

1980.XI.3., Alytus

 

 

Ossanna

                   A. P.

Tiktai vienatvė liks tikra paguoda.
Lyg sutrupėjęs indas, lyg delčia:
Kaip skaudžiai sminga į nekaltą odą
Kraujuotas kraujas ir nyki kančia.

Bijot negalima. Negalima bijoti!
– Ar pameni – pas Bekešą – tada!
Visi mokėjo – neapkęsti, loti,
Kai aušo „M. Margytės“ valanda.

Ossanna! – tau pasakė vienas dievas,
Ossanna – kitas pritarė kurčiu balsu.
O krūmo pažasty – nekaltos rievės,
Ir juodas šalikas tarp debesų.

Aš viską pamirštu. Tikrovė – netikrovė.
Tave prisimenu. Sudie – ir vėl sudie!
Ir vis dėlto esi, ant mano kranto stovi
Kantri, pavargusi, tauri širdie –

Vilniuje,
Pas Valių Aja

 

 

* * *

                        A. Verbai

Vakarai liūdni kaip vėlės:
Nakčiai langus teks užvert.
Geltonpilvės kanarėlės
Veltui vėl ieškos išgert

Mažą lašą, kurs pratašo
Nuotolį tarp smegenų.
Mano draugas tyliai prašo:
– Vieną kartą gyvenu!

Vieną kartą čia po stogu
Karsteli gili gerklė.
Vienąkart už tokią progą
Susidaužkim it akli!

Komentarai  

 
#1 nepppranas 2016-04-26 08:54
1. Baisi grafomanija.
Daug plagio.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai