Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Michail Šiškin. „Laiškų knyga“

Pasiguldžiau didžiausią Šekspyro tomą ant kelių – patogu rašyti pasidėjus ant kelių sąsiuvinį.

O ilgus dvigubus pušų spyglius naudojau kaip skirtuką.

Žinai apie ką tada rašiau? Apie Hamletą. Tiksliau, apie save, kad štai numirė, o gal ir nenumirė ir mano tėvas, o motina ištekėjo už kito, o dar ir už neregio, bet visiškai nesuprantama, kodėl visi turi vienas kitą nuodyti ir varstyti aštriais daiktais, kažkodėl neužliedami krauju scenos. O jeigu visi numirtų be jokių sumanytų piktadarybių ir intrigų, šiaip sau, patys nugyvenę gyvenimą –­ ką, tai jau nebus

Hamletas? Juk tai dar baisiau! Pamanykite, tėvo šmėkla! Vaikiški bauginimai.

Ir ko verti nuodai, įpilti į ausį!

Ir kodėl viskas prasideda tiktai jam grįžus į tėvo pilį, o ką, prieš tai jis nebuvo Hamletas? Juk dar nieko neįvyko, uždanga dar nepakilusi, Bernardas ir Fransiska dar nepradėjo ginčytis, nors statute viskas aiškiai nurodyta, – bet jis jau Hamletas.

O juk tai ir yra pats įdomiausias dalykas – ką jis veikė prieš susitikdamas su vaiduokliais, prieš nuodijimus, kvailus teatro triukus, tokius kaip slapstymasis už kilimo.

Gyveno sau – kaip ir aš. Be jokių priešmirtinių eiliuotų monologų.

 

Michail Šiškin. „Laiškų knyga“. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – V.: „Vaga“, 2011.

 

„Hamletas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Hamletas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai