Marytė Kontrimaitė
1947 02 09–2016 04 16

 

BULVĖ,
iškritusi iš kiauros rezginės,
nuriedėjusi už dėžės su nereikalingais rakandais
tamsaus sandėliuko kampe
(ten voras bandė tiesti savo tinklus,
paskui, palikęs beprasmiškas pastangas
ir pridulkėjusį voratinklį,
iškeliavo kitur),
vienišoji bulvė be žemės, be vandens,
be menkiausios švieselės
(lempelė perdegė, naujos įsukti neprisiruošta),
tik atšvaitai –
retkarčiais, kai atidaromos durys
padėti kažką ar apgraibom išimti –
išsipildyti trokštanti, išsipildyti,
iš savęs, tiktai iš savo nykstančio kūno
leidusi, leidusi, leidusi
didžiausią šaknų raizgalynę,
su beprasmiška viltimi –
kaži kur juk turi būti žemė,
kaži kur juk turi būti dirva...

Atrasta pavasarį besitvarkant
per generalinę ruošą, prieš pat Velykas,
išmesta su šiukšlėm –
(ak, pagaliau pagaliau
iš to kalėjimo!) –
į atmatų duobę,
kur viskas
pamažėle virsta žeme...

O aš – kitaip –
O, ne, ne – aš visiškai kitaip –
aš judėjime, aš matoma ir šen, ir ten,
aš veikime, šviesoje!
(Tik mano siela –
viena ranka uždengtos akys,
kita – užspausta burna.
Panašiai.
Panašiai.)

 

Agnė Šemberaitė. „1948-ieji“, 2016
Agnė Šemberaitė. „1948-ieji“, 2016