Miglė Anušauskaitė: „Nereikia įrodinėti, kad skaityti smagu“

Miglė Anušauskaitė
Miglė Anušauskaitė

Praėjusią savaitę Vilniuje, Rūdninkų knygyne, pristatėme Miglės Anušauskaitės komiksų apie literatūrą ziną „Books Will Tear Us Apart“. Negaliu būti visiškai objektyvi – esu didelė Miglės darbų gerbėja; jos komiksai – tikri, aktualūs, norisi juos naudoti kaip instrukcijas, paaiškinimus knygų pasaulyje mėginantiems susigaudyti ir „neturintiems laiko“ skaityti draugams. Pristatydamos ziną kalbėjomės apie skaitymo skatinimą, literatūrinį elitizmą ir kačių filmukus internete.

Ieva Krivickaitė

 

Miglė Anušauskaitė. Trumpas va­riantas: sveiki, aš Miglė, išleidau ziną apie literatūrą. Ilgesnis variantas: surinkti savo komiksus apie literatūrą į vieną leidinį galvojau jau anksčiau, mėginau tartis su leidyklomis, bet komiksai apie literatūrą jų nedomino. Svarsčiau išleisti zinų seriją, ir ne tik apie literatūrą, bet vis galvodavau, kad nėra nei laiko, nei pinigų… Tada atsirado laiko, bet neturėjau, kas viešintų mano leidinį, o pačiai organizuotis viešinimą taip sudėtinga ir taip užknisa… Galiausiai mane susirado komanda, pažadėjusi pasirūpinti viešinimu, ir nebeturėjau kaip išsisukti.

Galvodama pavadinimą zinui svarsčiau apie visokias skaitymo skatinimo programas, kurios paprastai pabrėžia skaitymo naudą: skaityti yra gerai arba skaityti irgi yra smagu. Bet jei reikia sakyti, kad kažkas yra smagu, matyt, tai nėra taip jau smagu?.. Todėl nusprendžiau pasirinkti pavadinimą „Books Will Tear Us Apart“ – „Knygos mus išskirs“. Apskritai visas zinas yra ang­lų kalba. Kita vertus, esu dalyvavusi ir tradiciniuose skaitymo skatinimo bei lietuvių kalbos pažinimo projektuose; vienas jų buvo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kurio vadybininkė Ieva šiandien yra čia.

Ieva Krivickaitė. Man atrodo, esminis klausimas, galvojant apie skaitymo skatinimą, yra būtent tavo iškeltas „smagumo“ konstruktas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto projektas, kuriame dalyvavo Miglė, buvo skirtas moksleiviams; jei vaikui nuo mažų dienų pulsime įrodinėti, kad skaityti jėga, jis greičiausiai labai greitai ims tai kvestionuoti – juk smagių dalykų nereikia skatinti, mama arba tėtis niekada neaiškina, kad „vaikeli, žinok, labai smagu įlipti į medį, žaisti kompiuteriu ir atostogauti, tu gal pabandyk“. O skaitymą mes vis norime skatinti, vis bandome vaikams išaiškinti, kodėl skaityti –­ gerai, kodėl skaityti reikia… Galvodama, kaip organiškiau atlikti tą skaitymo skatinimo veiksmą, pasikviečiau Miglę į vieną iš mūsų projektų. Jos komiksuose buvo integruotos kalbos užduotys: komikso veikėjai vaikai turi išspręsti mįsles, t. y. vaikas, kuris naudojasi mūsų papildomo ugdymo priemone, komikse turi įrašyti teisingus atsakymus į įvairius klausimus, kad veiksmas „vyktų toliau“. Skaitydama komiksus ir matydama, kaip noriai juos užsienyje skaito vaikai, maniau, kad šitos medijos įtraukimas į literatūros mokymo procesą yra labai svarbus. Kita vertus, dažnai žmonėms reikia įrodinėti, kad komiksai yra literatūra ir juos galima įtraukti į literatūros programą.

M. A. Komiksai iš tiesų atsiduria labai įdomioje situacijoje. Literatūros žmonės mano, kad jie per daug vizualūs ir nepakankamai tekstualūs, o vizualinių menų atstovai – kad jie pernelyg primityvūs. Sakytum, kad vaizdo ir žodžio sintezė, tokia patogi norint perteikti idėjas, tampa priežastimi apskritai kritikuoti visą mediją. Žinoma, yra komiksų, vertinamų dėl tobulai išvystytos vizualinės kalbos, yra ir vertinamų kone pagal literatūrinius kriterijus, pavyzdžiui, garsusis Arto Spiegelmano „Maus“. Mano literatūriniai komiksai turbūt nepriklauso nei vienam, nei kitam meniniam kraštutinumui. Juose nesistengiu nei vystyti originalios vizualinės kalbos, nei pasakoti istorijos – tai tarsi pastebėjimai apie literatūrinius reiškinius, sukoncentruotos idėjos.

Komiksai nėra visiškai literatūra, tai truputį kitokia medija, ir ją naudojant galima kalbėti apie bet ką. Kita vertus, man gaila, kai komiksai nuvertinami – esą jie atlieka vien edukacinę funkciją. Neva tai visiems suprantama raiška ir ja pasinaudojant reikėtų aiškinti sudėtingesnius reiškinius. Taip komiksams priskiriamas aptarnaujantis vaidmuo –­­ kažką pristatyti, pareklamuoti, užuot pripažinus, kad jie gali egzistuoti patys savaime, autonomiškai.

Nuotraukos iš M. Anušauskaitės asmeninio archyvo
Nuotraukos iš M. Anušauskaitės asmeninio archyvo

I. K. Bet vis tiek piešdama komiksus apie literatūrą tu labai prisidedi prie literatūros įvaizdžio gerinimo. Sugebi iškapstyti visiškai naujų – ir paprastai žiauriai juokingų – smulkmenų, kurios, man atrodo, itin padeda kurti literatūros ir skaitymo įvaizdį. Ar tai nėra tavo tikslas?

M. A. Manęs dažnai klausia, ar mano komiksai nėra edukaciniai – iš tikrųjų edukacija nėra mano tikslas. Aš jų nepiešiu tam, kad kažką paaiškinčiau, juose tiesiog dalijuosi įdomiais dalykais. Neturiu užmačių, kad žmonės, paskaitę mano komiksus, pradėtų skaityti daugiau literatūros. Jei turėčiau, tikriausiai ir tų komiksų tonas būtų visai kitoks: aiškinamasis, skatinamasis. Man nesmagu įsivaizduoti adresatą kvailesnį ar mažiau besidomintį, mažiau motyvuotą negu aš pati. Savo adresatą įsivaizduoju panašų į save –­ kuris, aišku, daug ko nežino ir nesupranta, bet tikriausiai ir pats nemažai skaito.

I. K. Tavo komiksuose daug nuorodų, kurių neskaitantis žmogus greičiausiai nesupras.

M. A. Taip, ir, manau, mano komiksus skaitantiems žmonėms nereikia įrodinėti, kad skaityti „smagu“. Bet nemanau, kad literatūros neskaitantys žmonės negali suprasti mano komiksų –­ papras­tai tie pokštai gana aiškūs, o jei ne, juos visada galima pasitikrinti, internete pasiieškoti daugiau informacijos apie vieną ar kitą rašytoją ar kūrinį. Jei skaitai komiksą apie tai, kaip Hemingway’us geria, neprivalu būti skaičius „Kam skambina varpai“, kad suprastum.

I. K. Jei žmogus išvis nežino, kas tas Hemingway’us, gal užsinorės paskaityti jo knygą?..

M. A. Tai puiku, kodėl gi ne!

I. K. Vis dar gajus įsitikinimas, kad „rimtoji“ literatūra nėra prieinama bet kam –­ „rimtai“ skaitantis žmogus tarsi privalo turėti tam tikrą savybių rinkinį, leidžiantį iš tiesų suprasti literatūrą, ją skaityti „iš esmės“, apie ją reikšti nuomonę… Kalbu apie intelektinį elitizmą, kuris literatūros pasaulyje vis dėlto stiprus. Man atrodo, tavo komiksai tą įtampą labai sveikai nuima.

M. A. Gali būti, kita vertus, tas elitizmo fenomenas irgi savotiškai prisideda prie literatūros įvaizdžio kūrimo: „rimtą“ knygą paskaitęs žmogus jaučiasi jau kažko pasiekęs. Paskaitęs Prous­tą gali jaustis tam tikru elitu –­ o tai, manau, yra gerai. Nebūtinai Prous­to skaitymas suteiks kokių nors vertingų asmeninių savybių, bet irgi nepakenks.

I. K. Tavo komiksuose daug nuorodų į populiariąją kultūrą – šitame zine, pavyzdžiui, šalia Emily Dickinson, Dostojevskio, Edgaro Allano Poe, Cortázaro yra ir selfių, pasimatymų šou, čihuahua ir doge. Dvi „priešingos“ kultūrinio spekt­ro pusės?

M. A. Aukštosios ir populiariosios kultūros samplaika yra labai geras būdas generuoti idėjas – tai visada sakau workshopuose. Populiarioji kultūra – išsyk atpažįstamas ir dažnai juoką keliantis reiškinys. Derinant jos elementus su „aukštosios“ kultūros elementais galima išgauti labai įdomių paralelių ir šmaikščių efektų.

I. K. Bet žinai, juokas juokais – visi mes žmonės; net jei skaitom rimtą literatūrą ir save vadinam „literatais“, vis tiek jutūbe žiūrim kačių filmukus... O iš kitos pusės – baisu net prisipažinti; dabar garsiai pasakiau apie kačių filmukus ir susigriebiau – o jei daugiau niekas šitam pristatyme jų nežiūri? Man atrodo, kad nuolat tvyro lengvas siaubas, kaip čia nepasirodyti, kad esu paprastas žmogus, kuris kartais tiesiog įsijungia „9gag“ ir tyliai sau juokiasi?

M. A. Bet paprastai garsiai pasakius kokį nors internetinį bajerį visi jį supranta ir įtampa iškart nuslūgsta. Visi šias nesąmones skaitėm ir matėm, nepaisant to, ar mėgstam „rimtą“ literatūrą, ar net neįsivaizduojam, kas tas Heming­way’us.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai