Irena Ramoškaitė. Dailidėmis apie pliauską

b_200_324_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-22_nr._3564-3565_tarp-eillucius.jpg

„Tarp eilučių. Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“. Iš rusų kalbos vertė Laima Račienė. – V.: „Gimtasis žodis“, 2015.

 

2009 m. Rusijos publikai pagaliau bu­vo parodytas vienuolika metų draus­tas režisieriaus Olego Dormano ir operatoriaus Vadimo Jusovo 15 serijų filmas apie vertėjos iš švedų, vokiečių, prancūzų kalbų Lilianos Lunginos (1920–1998) gyvenimą. Jaudino pasakotojos mintys... Kėlė susižavėjimą ori laikysena... Stulbino kalbos grynumas ir grožis... Žiūrovai ir kritikai įvertino šį filmą kaip rimčiausią, stipriausią ir sudėtingiausią argumentą prieš Sovietų Sąjungą.

Vėliau filmas tapo knyga. Stenogramas taisė ir tas pasakojimo dalis, kurios dėl įvairių priežasčių nepateko į filmą, pridėjo pats režisierius. Rusijos literatūros vertimo institutui parėmus, 2015 m. šią knygą lietuvių kalba išleido leidykla įpareigojančiu pavadinimu „Gimtasis žodis“.

„Aš noriu, kad tai liktų žmonių atmintyje“

Tai išties vertingas leidinys, nes L. Lungina pasakoja savo gyvenimo istoriją taip, kad joje atspindi visas XX amžius: rusų emigrantų likimai, 1937 metų tragedija, Antrasis pasaulinis karas, Budapešto ir Prahos įvykiai, Afganistanas, Sovietų imperijos žlugimas. Lunginos pasakojimo veikėjai –­ garsūs rašytojai, dailininkai, muzikai, disidentai, politikai: Viktoras Nekrasovas, Davidas Samoilovas, Aleksandras Tvardovskis, Aleksandras Solženicynas, Jevgenijus Jevtušenka, Marina Cvetajeva, Bulatas Okudžava, Novela Matvejeva, Anatolijus Zverevas, Nikita Chruščiovas, Andrejus Siniavskis, Josifas Brodskis, Astrida Lindgren ir kiti.

Tiems, kurie ilgisi praėjusių laikų

Labiausiai žavi pasakotojos išmintis, žmoniškumas. Kreipdamasi į tuos, „kurie ilgisi praėjusių laikų“, Lungina kalba apie žalą, kurią tie septyniasdešimt sovietijos metų padarė žmogui: „Stalinas mus sukaustė baime, o Brežnevo laikais mus paralyžiavo marazmas. (…) Mes nežinojome, kas iš tikrųjų valdo šalį, kas priima sprendimus“ (p. 333); „Brandaus socializmo“ laikotarpiu „vieningumas paaiškinamas jau ne tikėjimu, kaip Stalino laikais, o nuolankumu, ir valdžia gerai atlygino savo liokajams, pasinaudodama sudėtinga privilegijų sistema“ (p. 316); „plėtojosi pa­ralelinė ekonomika (…) susidarė vartotojiška visuomenė be vartojamųjų prekių“ (p. 319); „Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje (…) socialinė nelygybė išėjo į gatves“ (p. 327); „Degtinė tapo religija“ (p. 320); „Psichikos deformavimas, asmenybės sužlugdymas –­ nepataisomi dalykai“ (p. 306); „Visi, kuriuos aš pažinojau, taip pat ir Solženicynas, buvo (…) sistemos vaikai. Su visu jų kitamintiškumu, nepaisant nieko, jie buvo pažymėti jos antspaudu“ (p. 307); „Tai yra katastrofiškiausias mūsų režimo aspektas: jis deformavo kiekvieną asmenybę“ (p. 187); „šalis nugrimzdo vidutinybės pelkėje, nuskendo kultūra. Nedideli likučiai individualumo, dorumo, intelektualumo buvo sunaikinti, išblaškyti“ (p. 315).

Apie nonkonformizmo ištakas

Svarstydama apie savojo nonkonformizmo ištakas, Lungina prisimena vaikystę, praleistą Vokietijoje, Palestinoje, Prancūzijoje: „Laisvamanybės, nuomonių laisvės užtaisas, gautas mano užsienietiškoje valstybėje, – štai kas suveikė“ (p. 93).

Lunginos pasakojimas itin žmogiškas ir šiltas, žadinantis tikėjimą ir viltį. Knygos leitmotyvas – „kartais koks nors siaubingas įvykis, galintis visiškai sužlugdyti, atvirkščiai, tampa neapsa­koma laime“ (p. 106). Kitas svarbus –­ svarbiausias – pasakojimo motyvas –­ atsakomybė, ištikimybė humanistinėms vertybėms ir principams.

Drausti negalima apdovanoti

1997 m. išsakytos Lunginos mintys pranoko laiką, todėl filmas, kaip jau minėta, buvo parodytas tik praėjus vienuolikai metų po jos mirties. Parodytas ir iškart apdovanotas Rusijos televizijos akademijos fondo TEFI premija (Rusijos nacionalinės televizijos premija už televizijos meno pasiekimus). Tačiau filmo režisierius Dormanas atsisakė priimti apdovanojimą ir neatvyko į ceremoniją. Režisieriaus atstovas, dalyvavęs iškilmėse, perskaitė publikai Dormano laišką, paaiškinantį tokio poelgio priežastis: „Tarp Akademijos narių, jos žiuri, steigėjų ir taip toliau – žmonės, dėl kurių filmas vienuolika metų negalėjo pasiekti žiūrovų. Tai žmonės, kurie niekina publiką ir padarė televiziją svarbiausiu per pastaruosius dešimt metų įvykusios moralinės ir visuomeninės katastrofos veiksniu.“

Kas yra fainas žmogus ir kieno sąskaita jis gyvena Stalino laikais ir dabar

Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ rašė, kad matant fainą žmogų visada kyla noras paklausti, kieno sąskaita jis toks fainas... Fainas žmogus mielai pritaria, jei ką nors reikia pasmerkti arba uždrausti, tačiau kai drausti nebeįmanoma, pirmas pasiūlo apdovanoti ir drąsiai žengia į sceną įteikti prizo… Paradoksas, bet dauguma tų, dėl kurių įvyksta moralinės bei visuomeninės katastrofos ir žūsta talentingiausi žmonės, –­ dažniausiai itin aktyviai bendraujantys, itin malonūs, itin simpatingi ir anaiptol ne tamsuoliai, ne akli blogio vykdytojai, o regintys ir suvokiantys. Kaip tik jie ir yra atsakingi už tai, kad pasaulyje triumfuoja blogis. Tai viena iš pagrindinių knygos temų. Lungina narsto tokius tipus po kaulelį ir atskleidžia jų menkystę. Pavyzdžiui, 22 skyriuje Lungina pasakoja, kaip Marinai Cvetajevai su šeima grįžus iš Prancūzijos į SSRS, ją sužlugdė ir iš esmės pasmerkė mirčiai literatūrologas Kornelijus Zelinskis. Anuomet Zelinskis vedė populiarų seminarą (kurį lankė ir Lungina) ir visaip stengėsi patikti studentams: „Jis mums įvairiai save vaizdavo: ir liberalu, ir įdomiu, ir tokiu, ir šiokiu. Buvo išsilavinęs žmogus“ (p. 135). Zelinskis buvo įpareigotas įvertinti naujausią, jau SSRS sudarytą, Cvetajevos poezijos rinkinį. Jis parašė dvi recenzijas: „ne spaudai skirtą recenziją, kurioje reikiamai įvertino Cvetajevą kaip talentingą poe­tę“, – šia recenzija jis tikėjosi sužavėti seminaro klausytojus, ir oficialią –­ „kokios reikia“, pagrįstą ideologiniais ir propagandiniais metodais, kurioje tvirtino, kad „ideologiškai tai visiškai neįmanomas dalykas tarybinėje kultūroje ir jokiu būdu jo negalima leisti“ (p. 135). Lungina apibendrina: „Galbūt Cvetajeva toje Jelabugoje nebūtų nusižudžiusi, jeigu niekšas Zelinskis taip nebūtų parašęs, ir jos rinkinys būtų išėjęs“ (p. 137). Jai atgrasi intelektinė ir moralinė akrobatika.

Žmogus pats yra laikas

Kalbėdama apie Zelinskį ir kitus panašaus sukirpimo žmones, žlugdžiusius Aną Achmatovą, Michailą Zoščenką ir kitus, Lungina nevynioja žodžių į vatą, išnašoje net nurodyta: „Iš mandagumo mes nesiryžtame pažodžiui pateikti aštraus Lunginos apibūdinimo“ (p. 83). Deja, visi tie žmonės toliau sėkmingai darė karjeras, buvo populiarūs, ugdė jaunąją kartą… Štai, pavyzdžiui, literatas Elsbergas, įdavinėjęs „organams“ net artimiausius draugus, vėliau „vedė tokį labai laisvą seminarą, kur jaunimas galėjo laisvai reikšti savo nuomonę“. Tačiau štai kas baisu: „jauni žmonės jį apgaubė meile, dėmesiu ir jį pateisino: visi išdavinėjo. Nereikia jo išskirti. Ko jūs prikibote prie vieno žmogaus? Toks laikas buvo, kai visi vienas kitą išdavinėjo. Ir nėra reikalo bandyti apvalyti savo sąžinę atsiskaitant su vienu žmogumi. (…) Aš noriu, kad tai liktų žmonių atmintyje“ (p. 221).

Sovietija Lunginai – baisus visuotinis moralės ir proto nuosmukis. Kalbėdama apie atkakliausio rusų disidento Andrejaus Sacharovo veiklą, ji atsidūsta: „Vis dėlto tarybinei valstybei pavyko nuslopinti protus. Dvylika muzikų pareiškė, kad jie „pasipiktinę Sacharovo veiksmais“ – tarp jų Šostakovičius ir Chačiaturianas, du pasaulinio garso kompozitoriai, tai yra žmonės, atrodytų, nuo niekieno nepriklausomi…“ (p. 316)

Knygos pratarmėje Dormanas apibendrina: „Ilgas Lilianos Lunginos gyvenimas prabėgo įvairiose šalyse ir stebėtinai išsamiai bei aiškiai parodė dvidešimtąjį amžių. Amžių, kuris patvirtino, kad nėra visų gyvenimo – yra gyvenimas vieno žmogaus. Kad jis tik vienas lauke karys; kad jis pats yra ir laikas“ (p. 10).

Bjaurėtis melu

Lunginai artimi žmonės, visa savo esybe priešinęsi melui, tokie kaip rašytojas Viktoras Nekrasovas: „Vika niekada nebuvo disidentas tiesiogine žodžio prasme, jo konfliktas su valdžia buvo moralinio pobūdžio, grįstas pasibjaurėjimu, melu ir demagogija“ (p. 313); sutuoktinis Semionas Lunginas: „...Sima iš tikrųjų tą sunkų laiką perėjo nepriekaištingai, sklandžiai, per visą tą oficialų gyvenimą – tiek, kiek buvo priverstas prie jo prisiliesti. Nesileisdamas į jokius kompromisus. Netgi – kaip čia pasakius? – veikiau ne iš dorinių sumetimų, o iš kažkokios savo egzistavimo organikos. Tokia natūra – taip aš pasakyčiau“ (p. 352–353).

Versti – didelė laimė

Versti Lunginai – didelė laimė. Savo darbą ji suprato kaip misiją: „Mano vertėjos darbas, nors ir labai kuklus, padėdavo padaryti angą geležinėje uždangoje, skyrusioje mus nuo likusio pasaulio. Juk perskaitęs Borisą Vianą arba Kolet, žmogus kitaip žiūri į daiktus“ (p. 332). Lungina taip pat rašo apie moralinę vertėjo atsakomybę prieš autorių. Pavyzdžiui, pasak jos, Remarque’o vertimai, atlikti „niekingų vertėjų“, lėmė, kad šis prozos meistras Rusijoje laikomas beletristu, antraeiliu rašytoju... „Vertimo meną galėčiau prilyginti tik muzikos atlikimui. Tai interpretacija. (…) Kai žmogus verčia, pasirašinėja, piešia savo portretą, jaučiama, koks jis yra“ (p. 250).

Kai žmogus verčia

Šios knygos tekstą sudaro nufilmuotų Lunginos monologų stenogramos. Todėl šnekamasis kalbos atspalvis, šnekamajai kalbai būdingos intonacijos, sintaksė labai ryškūs – tai tikrai didelis iššūkis vertėjui. Nelengvas tekstas. Gal todėl vertime tiek pažodiškumų ir klaidų: skaitytojas tikriausiai jau pajuto iš anksčiau pateiktų citatų… Gausoka supratimo klaidų: разброд умов, t. y. „protų sumaištis“ – taip Lungina apibūdina 10 dešimtmečio situaciją Rusijoje, –­ verčiama kaip „protų nutekėjimas“ (p. 17); „Reikėjo suversti atsakomybę visai draugijai už žmonių naikinimą – kad niekas neliktų „švarus“. Šią taktiką išrado Stalinas“ (p. 186) – возложить ответственность на все общество [Atsakomybę už žmonių naikinimą reikėjo suversti visuomenei – kad niekas neliktų švarus]; „Jie su žmona turėjo labai gerą knygą Petruška“ (p. 27), nors – iš tiesų „parašė knygą“; „mokyklinėse įstaigose“ (p. 31) – в дошкольных учреждениях [ikimokyklinėse įstaigose]…

Dažnai prireikia atsiversti originalą, nes tai, kas pasakyta sakinyje, prieštarauja pasakojimo logikai, pavyzdžiui: „Tačiau Liudvikas manė, kad Paryžiuje neras darbo ir išvyko į Ameriką, mamai prisiektinai pažadėjęs, kad kai tik jis įsidarbins, mes atvažiuosime pas jį į Niujorką“ (p. 42). O išties – взяв с мамы клятвенное обещание – kaip tik iki ausų įsimylėjęs Liudvikas pareikalavo mamos prisiekti.

Esama ir daugiau antonimiškai išverstų sakinių, kuriuos reikia suprasti priešingai, nei parašyta: „mes su mama nuvažiavome, kaip visada, ne į Paryžių, o išilgai Pirėnų“ (p. 58) – не в Париж, как всегда, а вдоль Пиренеев [ne į Paryžių, kaip visada, o išilgai Pirėnų]. Meilės kupinų žodžių apie sutuoktinį dramaturgą Semioną Lunginą vertimas atmeta jo talentą kurti gyvenimo fejeriją: „Jis mokėjo mylėti gyvenimą, nepaversti jo kažkuo nebūtu“ (p. 348) – он умел любить жизнь, превращать ее во что-то небывалое [Jis mokėjo mylėti gyvenimą, paversti jį kažkuo nebūtu]. Ir visur pažodiškumai pažodiškumai, štai Lungina apibendrina savo laimingos šeimos istoriją: „Tai buvo nuolatinis garsas laimės ėjimo kartu per gyvenimą“ (p. 347) – Это был постоянный звук счастья совместного хождения по этой жизни [Tai buvo nuolatinis laimės, kad kartu einame per gyvenimą, garsas].

Dėl neadekvataus vertimo iškraipomas istorinis fonas, pavyzdžiui, преподаватели (…) избежавшие ссылки, savaime suprantama, yra ne „pabėgę iš tremties“ dėstytojai, bet „išvengę tremties“ (p. 112). O juk biografiniame pasakojime taip svarbu tikslumas! Deja, į faktus dažnai neatsižvelgiama, pavyzdžiui, draugė Lunginai pasakoja, kad 1941 m. pradžioje Maskvoje, Lefortove, niekas negalėdavęs miegoti dėl netylančios šūvių kanonados: „Šaudė tuos, kurių didelė dalis buvo įkalinta 1937 metais, tada sušaudė ir maršalą Tuchačevskį...“ (p. 143–144) – Это расстреливали тех, кто по большей части был посажен в 1937 году, когда расстреляли маршала Тухачевского [Šaudė įkalintuosius 1937 m., kai sušaudė maršalą Tuchačevskį].

Trukdo suprasti tekstą ir netinkama laiko raiška kalbant apie dešimtmečius: „trisdešimtųjų metų pradžioje“ – o turėtų būti „ketvirtojo dešimtmečio pradžioje“ (p. 70, tas pat 72, 73, 74, 76 ir t. t., ir išnašose). Tik nuo 200-ojo puslapio pramaišiui imamas vartoti ir „dešimtmetis“, ir net hibridinis variantas: „išspausdino devintojo dešimtmečio metų pabaigoje“ (p. 222). Baisiausių represijų laikotarpiu – 1937 m. – Pirmosios Liaudies švietimo komisariato eksperimentinės parodomosios mokyklos (p. 72), kurioje mokėsi Lungina, aštuntokai leido laikraštį Классная неправда –­ „Klasinė netiesa“ (p. 90), o turėtų būti „Klasės netiesa“...

Lungina pagal tautybę žydė, ji palyginti daug kalba apie prancūzų, vokiečių, rusų antisemitizmą. Tema delikati, turbūt todėl ir pasiklystama: „Antisemitizmas Tarybų Sąjungoje (…) iki tol buvo tokiu elementariu žvėrišku pagrindu paprastų arba netgi išsilavinusių žmonių, bet jis buvo grynai buitinis, emociškai buitinis. Jis nebuvo dekretuotas“ (p. 163) – Антисемитизм в Советском Союзе, по-моему, был до тех пор на такой элементарно-звериной основе у простых или даже у образованных людей, но он был чисто бытовой, эмоционально-бытовой. Он не был декретирован [Mano manymu, paprastų ir net išsilavinusių žmonių antisemitizmas Tarybų Sąjungoje iki tol buvo grįstas vien elementariais gyvuliškais instinktais, tačiau jis buvo grynai buitinis, emociškai buitinis]. Kitur net esminis žodis praleistas: „Olegas Michailovas tiksliausiai apibūdino vaidmens esmę“ (p. 330) – Олег Михайлов наиболее определенно сформулировал сутьроковой роли евреев в истории России [Olegas Michailovas tiksliausiai apibūdino Rusijos istorijoje pražūtingo žydų vaidmens esmę].

Gausu nesuprastų realijų: „pirmoji pora buvo antikinė literatūra“ (p. 109) –­­ paskaita, studentų žargonu vadinama pora, nes ją sudaro 2 akademinės valandos; импортные стенки išversta „baldus keisdavo importinėmis lentelėmis“ (p. 290), o turėtų būti „sekcijomis“; „Sidabrinės epochos poezija“ (p. 83), nors turėtų būti Sidabro amžiaus poe­zija.

„Londono Izvestijų korespondento“ [Izvestijų korespondento Londone] pamfletas Турист с тросточкой, kuriame rašytojas Viktoras Nekrasovas buvo apkaltintas tarybinės santvarkos šmeižtu ir tarnavimu imperializmo interesams, turėtų vadintis ne „Turistas su nendrele“ (p. 312), o „Turistas su lazdele“...

Pažodiškumai pažodiškumai: „iškabino Zverevo akvareles ir drobes –­ šiandien jos kainuotų visą turtą“ (p. 282) –­ развесил у себя акварели и холсты Зверева – сегодня они стоят целое состояние [iškabino Zverevo akvareles ir drobes – šiandien jos kainuotų didelius pinigus];

„Tai buvo įėjimo į tarybinę sistemą metai“ (p. 67) – год вхождения в советскую систему [integravimosi į tarybinę sistemą metai]; „Ji mirė nuo skrandžio nevirškinimo ir nuo blogos medicinos pagalbos“ (p. 166) – Она умерла от несварения желудка и от плохой медицины [Ji mirė negavusi tinkamo gydymo visiškai sutrikus skrandžio veiklai]. Keistai išversta ir didžio žydų kilmės poeto Davido Kaufmano, kuris vėliau, kaip daugelis žydų šviesuolių, pasikeitė pavardę į rusišką ir tapo Davidu Samoilovu, eilėraščio Плотники о плаху притупили топоры („Dailidės atšipino į ešafotą kirvius“) pirmoji eilutė – „Dailidėmis apie pliauską“ (p. 129). Šis eilėraštis, parašytas per šalį ritantis kruvinai represijų bangai 1938 m., tapo chrestomatinis. Jo autorius tebuvo aštuntos klasės mokinys. Iljos Erenburgo memuarai „buvo spausdinami Novyj mir didžiulių sunkumų su cenzūra kaina“ (p. 199) – ценой огромных трудностей с цензурой [nuolat galynėjantis su cenzūra]. Lungina prisimena, kaip dalyvavo vakare, kur „tikras liaudies tribūnas“ Jevtušenka skaitė savo poeziją: „Sakyti, kad salė tame institute buvo prigrūsta, – tai nieko nepasakyti: ten tiesiog žmonių kabojo ant lempos, ant lubų. Ir atsiliepimas…“ (p. 229) – Сказать, что зал в этом институте был набит, – это ничего не сказать: там буквально висели на лампе, на потолке. И отклик [Jeigu sakyčiau, kad to instituto salė buvo sausakimša, nieko nepasakyčiau: žmonės ten tiesiogine tų žodžių prasme kabojo ant šviestuvo, ant lubų. Ir salės reakcija].

Nuolatiniai sunkumai dėl dalelyčių: „Kad nenumirtų iš bado jiems pavykdavo įsidarbinti nors sargais“ (p. 331) – Чтоб не умереть с голоду, им удавалось устроиться разве что сторожами [Gelbstintis nuo bado mirties jiems pavykdavo įsidarbinti nebent sargais]; „Važiavau traukiniu, nors ir dėl to, kad negalėjau įsivaizduoti, kad po trijų valandų ten būsiu“ (p. 323) –­ Поехала поездом, хотя бы потому, что не могла себе представить, что через три часа окажусь там [Važiavau traukiniu dar ir dėl to, kad negalėjau įsivaizduoti, jog po trijų valandų galėčiau ten atsidurt]; „Tai buvo mano pirmasis džiaugsmas, kurį man suteikė koks nors kūrybinis aktas“ (p. 42) – Это была моя первая радость от какого-то творческого акта [Taip pirmą kartą pajutau kūrybos džiaugsmą]. Gausybė perteklinių įvardžių: „Kartą mūsų draugas mus pakvietė pasivaikščioti…“ (p. 303).

Esama netinkamos darybos žodžių, semantizmų, gramatikos, rašybos klaidelių – visų čia neįmanoma ir nėra reikalo tiksliai kvalifikuoti, tačiau jas ir gimnazistas atpažintų: „laikmetis“ – laikotarpis, „apvalią parą“ – ištisą parą, „vidiniai nebuvo nutraukęs ryšių“ – nebuvo nutraukęs vidinių ryšių, „parsidavėliškas literatūrologas“ – parsidavęs literatūrologas, „labai muzikiniai išradingos“ –­­­ muzikiniu požiūriu labai išradingos, „komjaunuoliško poe­to sūnus“ – komjaunimo poeto sūnus, „radau savo mylimą prancūzišką draugę“ – Prancūzijoje radau my­limą draugę, „užsienietiškoje valstybėje“ – užsienyje, „išlipau prancūziškoje žemėje“ – išsilaipinau Prancūzijos žemėje, „Jis buvo gyvenimiškai talentingas“ –­ Jis mokėjo talentingai gyventi, turėjo gyvenimo talentą, „viltys pokyčiams“ –­­ viltys sulaukti pokyčių, „Senelis (...) uždirbo pinigų, akimirksniu sugalvodamas būdą, kaip išvalyti iš jūros vandens druską“ –­ Senelis (...) užsidirbo pinigų, žaibiškai išradęs būdą gėlinti jūros vandenį, „gyvenau nesvarumo būsenoje“ –­ gyvenau lyg nesvarumo sąlygomis.

Šlubuoja dvejybiniai linksniai: „Be abejo, norint likti doru [doram], reikėjo didvyriškumo.“ Pernelyg dažnai ir ne vietoje vartojamas būtasis dažninis laikas: „Bėgant metams Motia įgydavo vis daugiau valdžios“ – С годами Мотя забирала всё большую власть –­­­ [Bėgant metams Motia įgijo vis daugiau valdžios] Varijuoja tikrinių vardų rašyba: ir „Marjinoje Roščėje“, ir „Marinoje Roščėje“, ir „Krivoi Rogo“, ir „Babij Jaro“; miesto pavadinimas Tarusa, todėl turėtų būti „Tarusos puslapiai“ –­ ne „Taruso“…

Tai nepagarba ir Lunginos žodžiui, ir gimtajam…

llvs.png

LTK_Logotipas2.png

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai