John Semley. Maginės literatūros Tupacas

b_200_314_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-04-22_nr._3564-3565_Story-of-Kullervo-Tolkien.jpg

J. R. R. Tolkien. „The Story of Kullervo“. Edited by Verlyn Flieger. – „HarperCollins“, 2015.

Dar niekad nebuvau skaitęs tokios varginančios knygos kaip J. R. R. Tolkieno „Pasakojimas apie Kulervą“. Na, galbūt derėtų sakyti: manęs dar jokia knyga nebuvo nuvarginusi taip, kaip „Pasakojimas apie Kulervą“. Įsivaizduokit „Uliso“ personažą, stabtelintį išdeklamuoti visų banginių gyvenimo ir medžioklės niuansų iš „Mobio Diko“ ir visa tai lengvai įsukantį į beribį monologą iš Williamo Gaddiso romano „JR“1, ir jūs vis dar toli gražu nepriartėsit prie išsunkiančio, atbukinančio nuobodulio, kylančio skaitant šį, vieną pirmųjų „Hobito“ autoriaus prozos bandymų.

Ir nesakykit, kad nepriklausau tiks­linei auditorijai: aš dievinau Tolkieną. Septintoje klasėje rašiau referatą apie „Žiedų valdovą“, ir dar vieną – būdamas vienuoliktokas. Per vieną iš paauglystės gimtadienių džiaugsmingai išvyniojau „Silmariljono“ egzempliorių. Pareigingai įveikiau visus dvylika „Viduržemės istorijos“ tomų, kuriuose sužinome, kad Aragornas, tylusis karžygys, nenoriai tapęs žmonių karaliumi, ankstyvuosiuose rankraščiuose buvo hobitas vardu Kojelis, avėjęs medines klumpes.

Ėjau į visų „Žiedų valdovo“ ekranizacijos dalių vidurnakčio premjeras. Įsigijau specialius DVD. Ir oda įrištus „Hobito“ bei „Žiedų valdovo“ leidimus, ir alavo taurę su išgraviruota Viduržemės mitologija. O „Žiedų valdovo“ plakatas tebekaba mano tėvų namuose kaip prismeigtas praeities šešėlis.

Tolkieno Viduržemės istorijų turtingumas vis dar mane jaudina. „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ moksliukiškas žaismingumas tebekelia nostalgiją. Nostalgiją, susijusią su jaunystės išgyvenimais, patirtais fantastinių nuotykių fone, bet ne mažiau ir su Tolkieno knygų unikalumu.

Nors Tolkienas ne kartą išreiškė pasibjaurėjimą alegorija, beveik neįmanoma skaityti „Žiedų valdovo“, negalvojant apie britų dalyvavimą pasauliniuose karuose. Kolizijos akivaizdžios. Visi reiškiniai dvilypiai: dvi tvirtovės, elfai ir orkai, gėris ir blogis. Visai malonu, nors ir liūdna, įsivaizduoti pasaulį, kuris dalijosi (ar bent taip manyta) į tokias grynas priešpriešas; kuriame dalykai – nerandu geresnio žodžio – buvo aiškūs. Tegu tai tėra skaitytojo, prieš gerą dešimtmetį parašiusio du referatus, elementarus supratimas, bet geriausi Tolkieno tekstai gali būti skaitomi kaip pastanga mitologizuoti XX a. pradžios Britaniją.

Kaip įžangoje rašo Verlyn Flieger (negaliu nepastebėti grynai tolkiniško vardo), „Pasakojimas apie Kulervą“ yra „ankstyviausias prozinis mito kūrybos bandymas“. Tekstas, parašytas tarp 1912 ir 1914 m., remiasi „Kalevala“ –­ XIX a. poetiniu mitologiniu suomių epu, kurį Tolkienas atrado 1907-aisiais. Flieger teigia Tolkieną mėginus netgi išmokti suomiškai, kad galėtų skaityti „Kalevalą“ originalo kalba.

Pagrindinio personažo Kulervo vardas paimtas iš suomių legendos, kuria rašytojas ypač žavėjosi. Tolkieno versijoje vaizduojamas Kulervas nelaimingasis – tragiškas herojus, kuris su pagalbininku šunimi siekia atkeršyti piktajam burtininkui. (Kulervas vėliau tapo Turino Turambaro, „Hurino vaikų“, taip pat išleistų tik po Tolkieno mirties, herojaus prototipu.) Knygoje esama scenų, kuriose dainuojama miškuose ar vakarienei valgomi sklindžiai su šonine. Proza manieringa, kaip dažniausiai būdinga maginei fantastikai ir mitams. Pavyzdžiui, Tolkienas verčiau parašys, kad Kulervas „žygiavo ištisas dvi dienas ir dar trečią“, užuot tiesiog sakęs „žygiavo tris dienas“. Jei čia esama kažkokio ritmo, aš esu jam visiškai kurčias. Pasakojimą pertraukia ilgi poe­zijos ruožai bei įterptos redakcinės pastabos. Jei nesate Tolkieno tyrimų profesorius, neįsivaizduoju, kodėl jums tai galėtų būti įdomu.

Tiesa tokia: Tolkienas sukelia kažkokią literatūrinę maniją. Kiekviena pastabėlė, kiekviena pusiau suformuluota mintis, nesuvirškinta idėja ar personažo vardas, pakeverzotas ant servetėlės, nepaprastai intriguoja akademikus ir užkietėjusius Viduržemės gerbėjus. Po Tolkieno mirties išspausdinti tekstai jau viršijo tai, kas buvo išleista jam gyvam esant (apimtimi, ne kokybe). Jis tiesiog maginės literatūros Tupacas2. (Visi šie „atrasti“ tekstai taip pat yra patogi mini industrija tokiems žmonėms kaip Flieger ir rašytojo sūnus, redaktorius Christopheris Tolkienas.)

Jei jums bet kokia Tolkienui priskirta smulkmena nesukelia širdies priepuolio, ši knyga padės suprasti bent jau tai, kaip stipriai Tolkieną ir jo darbus pakeitė Didžiojo karo patirtis. Personažas, sukurtas ikikarinėje ramybėje, yra ir herojus, ir beprotis, ir vargšas pastumdėlis. Nuo čia dar labai toli iki gėrio / blogio priešpriešų „Žiedų valdove“. Flieger pastebi, kad Tolkienas ilgai sielojosi dėl britų mitologinio „skurdo“. Galbūt būtent istorijos smūgiai paskatino vieną nuostabiausių britų rašytojų atnaujinti šalies mitologijos kanoną. Galbūt Britanijos jėga ir vienybė, pademonstruotos pasauliniuose karuose,

Tolkienui tapo medžiaga, kurią jis savo prozoje galėjo nebe alegorizuoti, o literatūrizuoti. Gal prieš Tolkienui mitologizuojant Britaniją, Britanija turėjo mitologizuoti pati save.

 

„The Globe and Mail“, 2015-10-09

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

 

1Williamas Gaddisas (1922–1998) – JAV romanistas, laikomas vienu svarbiausių postmodernizmo autorių. Satyriniame romane „JR“ (1975) pasakojama apie vienuolikmetį J. R. Vansantą. Chaotiškos stilistikos tekste dažnai neaišku, kuris personažas kalba, o scenas galima atskirti tik iš pasikeitusio žiūros taško.

2Tupacas Shakuras (1971–1996) – vienas žymiausių JAV reperių, nušautas 25-erių. Jam gyvam esant išleisti keturi studijiniai albumai, o po mirties – dar septyni, neskaičiuojant geriausių kūrinių rinkinių ir koncertinių įrašų. Iš viso parduota apie 80 mln. jo albumų egzempliorių.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai