Sarmytė Baluodė. Šekspyro misija

2014-aisiais, V. Šekspyro 450-ųjų gimimo metinių išvakarėse, Britų taryba Latvijoje, bankas „Norvik“ ir internetinis žurnalas „Satori.lv“ organizavo literatūrinį legendų konkursą „Šekspyras buvo latvis“. Kūrinių žanras nebuvo apibrėžtas – legenda, mitas, anekdotas, konspiracijų teorija, istorinė kronika, versijos apie paslaptingą anglų rašytojo gyvenimą (vien Šekspyro pavardės rašyba turi daugiau nei 80 aiškinimų). Šį S. Baluodės kūrinį vertinimo komisija pripažino įdomiausiu.

 sekspyra_buvo_latvis.png

Sarkandaugavos sanatorijoje manęs visada laukia nuostabus sodas, aukšta, saugi tvora ir nauji draugai, dažniausiai garsūs žmonės. Šįkart ten patekau po ilgo girtuokliavimo ir bandymo panaudoti ginklą. Laimė, prieš save.

Įgrūdo į kambarį, kuriame jau teko būti prieš kurį laiką. Vietoj senų pažįstamų pamačiau naujoką – gana apkūnų vyrą apvalia galva ir protingomis akimis. Prisistatė esąs Šekspyras. Kitoje lovoje gulėjo tikras Janis Rainis. Nekalbus ir tylus. Galbūt supykęs ant Vilio (anglų genijus taip leido jį draugiškai vadinti latviškai), kurio pjeses paskutiniaisiais metais statė dažniau nei jo, kadaise taip mylimo liaudies rašytojo. Susimąstęs, nuleidęs galvą, ko gero, dvejojo – ar eiti prie tautos, kuri jam nužiūrėjo Nobelio literatūros premiją ir Prezidento kėdę. Dabar jo neskaito, nestato jo pjesių, jo herojais – Induliu, Totu, Antiniu ir Juozapu – nesidomi, o patarimą „Esate vienas – ir būsite stiprus!“ įsidėmėjo tik Rygos meras ir jo komanda, dabar esanti valdžioje.

Vilis atskleidė visas keistas aplinkybes: kaip jie abu čionai pateko, kodėl drauge vienoje vietoje ir vienu metu. Sapne per dievų susirinkimą Vilis buvo nominuotas atsakingai misijai į Latviją, jo tolimųjų protėvių gimtinę, kad kartu su Rainiu, parašę pjesę, atgaivintų tikrąsias ir literatūrines tautos didvyrių tradicijas, kurios po Lačplėsio, jaunalatvių, Barono ir kitų Latvijos pažangos aktyvistų nutrūko, tauta gyvena be idealų ir paskatų. Sportininkai ir choristai – tie vieninteliai, kurie dar įskelia pasididžiavimo kibirkštėlę, bet tai tik trumpi blykstelėjimai.

Man, smalsiam kronikų (ar chroniškų, o tai gali nuskambėti dviprasmiškai) rašytojui, jau pirmą dieną nusišypsojo laimė – rytoj numatytas Vilio susitikimas su latviškumo eksperte, kuri įvertins anglo latvybės laipsnį. Aš nesupratau – kuris iš mūsų netiki, kad Vilis ne latvis?

Laukiant ekspertizės.

Mūsų trijulė – Vilis, Janis ir aš – jau kurį laiką prie mažo pilko medinio stalelio žaidžiame kortomis ir laukiame ekspertės, populiarios visuomenės damos. Tiesa, žaidė abu genijai, susėdę vienas prieš kitą priešingose stalo pusėse. Aš sėdėjau ant suolelio, atsirėmęs nugara į stalelį, ir stebėdamas gamtą meditavau, retkarčiais įsiklausydamas į žodinę genijų dvikovą. Jie, kaip iškilūs žmonės, nesitaikstė su dabartimi – iškart pakeitė tradicines kortas, išskyrus nugarėles: vietoj įprastų paveikslėlių, ženklų ir skaičių vienas mūsų namų menininkas nupiešė labai išraiškingus abiejų vyrų pjesių herojų portretus. Vienas jų meta savo herojaus kortą, kitas – savo ir... čia prasideda pats įdomumas... Jie, didieji humanistai, nevartojo žodžių „mušu“, „kertu“. Jie vis padiskutuoja: kuris jų kortos herojus yra galingesnis, kuris psichologiškai tvirtesnis, kurio dvasia stipresnė.

Juk negalima iškart žiūrėti į dvi ryškias saules, tad aš, kaip jau minėjau, buvau nusisukęs nuo mūšio lauko, stalo paviršiaus, ir stebėjau saulės zuikučius žalioje pavasarinėje sodo žolėje. Deja, dėl mano aiškiai liguistos vaizduotės šiame jaukiame gamtos kampelyje gana dažnai išvysdavau nepatrauklius žvilgsnius, girdėjau serijinių žudikų Ričardo III ir Makbeto siaubingų darbų palyginimus, Ofelijos ir karaliaus Lyro beprotybės apsiraiškas, Hamleto ir Juozapo teisingo keršto dvejones ir kančias. O kai šie išmesdavo komedijų herojus, tada prasidėdavo sąmojai, gyvenimo džiaugsmų palyginimai, išnykdavo niaurūs vaizdai, ir aš tuo metu netikėtai išvydau ryškiai geltoną pienės žiedelį, besistiebiantį į saulę, kad patirtų jos gyvybingą šilumą, kad po trumpo žydėjimo jos žiedo sielelė kaip pūkelis galėtų lengvai pakilti aukštyn – arčiau Saulės ir Dievo.

Nugrimzdęs į savo svajones vyrų vokalinio fono užnugaryje, aš ne iš karto išgirdau energingus, vis labiau garsėjančius žingsnius. Atsisukęs pastebėjau ateinančią tamsiaplaukę siauromis, džiaugsmu spindinčiomis akimis.

– Čiau, vyrai! – ji pasisveikino iš toliau pakeldama dešinę ranką. – Vieną iš jūsų turiu įvertinti. Aš jau matau tą, kuris... Galima pereiti prie „tu“? Ačiū.

Ji atsisėdo priešais mane anapus stalo, kur vietą riterišku gestu parodė Vilis. Šiek tiek atsilošęs karališku žvilgsniu nužvelgiau viešnią, tarsi savo kiemo favoritę.

– Tu esi tas Šekspyras! – ji neklysdama parodė į Vilį. – Tu turi kažką ang­liška, kažką baisiai gera. Pas mus, Latvijoje, nė vienas taip nežiūri į moterį... Aš jaučiuosi nuostabiai, – ir ji lengvai patapšnojo Viliui per petį.

– Esu Eva Madamss. Čionai mane atsiuntė su svarbia valstybine užduotimi – nustatyti, ar tu, Viljamai, kadaise esi buvęs latvis ar ne. Pasirinko mane, nes aš geriausiai gebu atskirti tiesą nuo melo. Jie prisiminė, kad aš įspėjau gyventojus neaukoti milijono žmogui su itin sąžiningu veidu. Žmogui, kuris žadėjo pagerinti jų gyvenimą, tačiau galų gale aukotojai liko it musę kandę... Viljamai, negluminkite manęs, pas mus, Latvijoje, niekas taip fainai į mane nežiūrėjo!

Vilis nenuleido nuo jos vyriškos nuostabos kupino žvilgsnio ir šypsojosi žaviau nei Nikolsonas.

– Tu būsi mūsų užsakytos pjesės pagrindinė herojė, party woman! Aš su Janka per mėnesį turiu ją parašyti. Tu negali įsivaizduoti, kokį milžinišką vaidmenį jau vaidini mūsų gyvenime!

– Viljamai, nustok juokavęs! – ir ji it pantera dar kartą pliaukštelėjo jam per petį.

– Čia nebe juokai! Aš šiomis dienomis žiūrėjau į tavo paveikslą kojūgalyje ir gvildenau būsimos pjesės koncepciją.

– Na ir koks tas paveikslas, palaidūne?

– Spalvota, didelė reprodukcija iš praėjusių metų „Misterija“ žurnalo viršelio. Tu tautiniais drabužiais su apnuoginta dešine krūtimi.

– O, taip! Dailininkas buvo super vaikis! Už tai mane labai keikė.

– Tokią reakciją buvo galima nujausti. Gerai, kad protestavo, o ne džiūgavo. Kai moteris pradeda viešai nusirenginėti, praranda save, susinaikina, ji nebeturi ateities, jos tarsi visi nori, bet gyventi su ja – nė vienas. Jos nebevadina moterimi, o kitaip. Valstybei, tautai irgi panašiai. Joms niekas drabužių nenuplėšia, tai daro jos pačios kviesdamos –­ ateikite, atvažiuokite, pirkite, mėgaukitės... Taip gabalėlis po gabalėlio dingsta tautinis drabužis... Mokėsite –­ duosime, įsakysite – įvykdysime... Tai reikia sustabdyti! Valingai ir garsiai perspėti, kad nebūtų per vėlu!

– Viljamai, tu genialiai mus supratai! Tu žinai, tas menininkas, nors dar visai jaunas vaikis, bet jo sielą jau sužeidė tautos kančia. Jis nori padaryti kažką realaus, paveikti. Prisipažino, kad įkvėpimo mūsų paveikslui sėmėsi iš Delakrua kūrinio „Laisvė barikadose“. Kai nė vieno gatvėje nepašauksi, privalai kviesti visus į sąžinės revoliuciją. Neverkšlenki ir nesiklausyki verkšlenimo, nevaisingų TV plepalų, pakilki, vienykis, kovok, siek tikro rezultato...

– Puiku, puiku, misis Madamss, tu žinai, aš neįsivaizduoju nieko kito mano sumanytame modelyje – tik tave... Nes tavyje yra tai, kas šiuo metu Latvijai labiausiai reikalinga – drąsa, protas, išdidumas, savo stiprybės suvokimas... Tu esi protinga moteris: ar tau neįgriso vaikščioti į tuščius, kvailus vakarėlius? Savo protą gali panaudoti produktyviau, ištrūkti iš Dilindžerio čakros orbitos, pakilti lygmeniu aukščiau, patyrinėti tave dominančias reikšmingas visuomenines temas, surasti ir pakalbinti žmones su realiai pritaikomomis, vertingomis idėjomis, pasiūlyti savo programą kokiai nepriklausomai TV studijai... Evoliucionuoti panašiai kaip Sobčak Rusijoje. Tave domina tai, kas ryšku, nepaprasta, tu nori šokiruoti. Pavyzdžiui, gali pakalbinti kokį ezoteriką mane jaudinančia tema: kokios latų supjaustymo pasekmės reikšmingam tautos simboliui – Krišjanio Barono portreto padalijimui: pusė galvos šalin, visa galva šalin, kaklas šalin, aštrūs giljotinos ašmenys ties širdimi... Priminsite vudu burtų efektus, tą magišką jėgą. Praėjusiais metais praeivius ir lankytojus prie Dailininkų sąjungos namo durų gąsdino sunkus akmuo su pasvirusiu metaliniu peiliu – dvelkė mirtimi. Nė vienas Barono portreto supjaustymo iniciatorius ir pritarėjas neatsistos prie šios budelio trinkos – bijos tautos pykčio. Įdomi tema, ar ne? Gali su literatūrologais patyrinėti, kokie pjesės parašymo ir pastatymo veiksniai šiandien gali pakelti ant kojų tautą, kaip tai kadaise pasisekė Aspazijai su „Sidabro skraiste“ ir Rainiui su „Dauguva“. Tada tavo populiarumui ir supratingiems pasiūlymams atsivertų visos durys...

– Vili, tu esi mielas. Nu točno, tikras angelas! Kur tu įsisavinai tokį latvišką mąstymą ir kalbą? Tu man primeni vieną Dailės teatro aktorių, ar tik tu nesi jo įsikūnijimas?

– Aš jau sakiau, kad tu esi protinga! Tu žinai, kad sielos atgimsta, ir tai nutinka daugkart. Iš esmės esu latvis, bet Anglijoje, kai trisdešimt metų be pertraukos liejosi kraujas, man buvo patikėta tai struktūriškai semiotiškai įforminti – kaip pradėjau su Ričardu III, tai visą angliškąjį inkarnacijos laiką su karais ir karaliais buvau užsiėmęs. Kažkokie atspaudai liko būsimuose gyvenimuose, ar ne taip?

– Vili, tavyje jie yra super! Aš jaučiu – man jau kalasi sparnai. Bet pirmiausia pakovosiu už tave kaip pantera štai šiais nagais! Aš juos visus įtikinsiu, kad esi tikras latvietis, ir tai bus skausminga mano tautiečiams.

Eva Madamss ore pavaizdavo porą aštrių kačiuko kirčių, garsiai nusijuokė ir atsisveikino:

– Bye, bye, draugai rašytojai. O tu... kas tu toks?

Ji pažvelgė į mano pusę ir užrašų sąsiuvinį, kuriame stengiuosi užrašyti tai, ką išgirstu.

– Esu kronikininkas, – atsakiau ir įteikiau jai pienės žiedelį, kurį nuskyniau aistringo pokalbio metu.

– Ačiū tau už nuostabią saulutę! – ji pasilenkė per stalą, abiem rankomis apkabino mano galvą ir žaibiškai karštai pabučiavo į kaktą.

Aš labai sutrikau, tačiau tą pačią akimirką tarsi žaibas apšvietė mano protą ir supratau, kad tokios ugningos moters nebuvau sutikęs per savo gyvenimą ir nebesutiksiu... Kai po trumpo sutrikimo atsimerkiau, išvydau: tarsi sulėtintame filme ši neseniai veržli moteris po dvasiškai pilnaverčio dialogo iš lėto atsistoja visu savo išlakiu ūgiu, kurį buvo apglėbęs juodas, kaip man pasirodė, renesanso amžiaus drabužis, neskubėdama pasisuka ir nepaprastai gracingai Šekspyro artumo jutimiškai skenuota eisena pradingsta iš mūsų žvilgsnių parko takelių šešėliuose.

Po dviejų dienų atsisėdęs prie to paties stalelio užrašyti eilinės įvykių kronikos ant lentos perskaičiau nepamirštamo dialogo metu Rainio įrėžtus žodžius: „MYLĖKITE SAVO TAUTĄ!“, o šalia jų gilesnės ir raiškesnės raidės: „FIGHT FOR THEM!“ Tai Šekspyras. Tik kodėl angliškai?!

P. S. Šiuo tekstu pranešu, kad buvau realios Šekspyro egzistencijos liudininkas, kalbėjomės tik mūsų kalba.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

„Šekspīrs bija latvietis“. Satori, 2014.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai