Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Ištrauka iš Šiaulių tarme rašomo romano

 

Bet vis tiek Dievs yra. Nu dėl to man klaustukų daug nebuva. Ne veltui aš Bibliją skaičiau. Jis ne tik yra, bet da i paded reikalus sutvarkyt’.

Susitinku aš čia Mariuką, kažkada bande dziudo lankyt’. Nieka nepasikeitęs, tik daba su ačkarikais. Saka taip i taip, gal darbiuka ieškai. Nu kaip i nieka būtų, sakau, ką nors tokia paprasta. Žiek, saka Mariuks, darbs konkretus, apsauginiu „Arklidėj“.

Kažkas pamate many šviesių pers­pektyvų, pagalvojau. Nu ką, ne vienam gi ten tvarkytis. O be to, į šokius visi vara jau apšilę, tai su girtais toks ten i tvarkymasis. Atbūni sava valandas, i namo. Nei tau rūpintis, kur ką pirkt’, kur ką parduot’. Motinai sakau, ka į šokius varau. I daba, kadangi turėjau paną, tai jai kaip i viskas aišku. Tricoks už vakarą. Čia pradžiai. Jeigu kasoj daug, o prie durų ramu, tai gal i pidisoks. Tai neblogai. Šokiai ten visą savaitę, išskyrus pirmadienius i antradienius. Jeigu visa savaite pavarytum, tai žiek jau i netoli 200 litų. O po mėnesia tai jau visai neblogai. Jeigu tas babkes leist vien an viešbučia su Muonika, tai jaučiu, ka ji tiek laisva laika neturės. Nu bet jeigu aš tiek dirbč, tai i aš neturėč’ kada su ja į tą viešbutį ajt, nes visą laiką prie „Arklides“ durų pratarlinč’.

Pradiejau trečiadienį, ramiausia diena, ka apšilč’. Tyku, ramu, nors liaudies vis tiek prisirinka. Tik viskam pasibaigus saka, ka reiks da biški padėt’ salėj apsitvarkyt’. Nu aišku, kokias problemas. Įvarau į salę, ten šviesa uždegta. Pypiec! Daba man aišku, kode tą skylę „Arklide“ vadin. Tvarte taip apšnerkšta nebūn! „Gubernijas“, „Švedės“, „Širvėnos“, „Baltijas“ alaus buteliai, viens kits nuo „Starkas“ a „Alitos“ šampes, da i pridaužyta. Kas kur kokią šliauką į kampą numetęs. Bet tai i pati patalpa kai po kara atrode. Lubas i sienas atsilupinėjusias, foteliukai i kėdes nudrengtas konkrečiai, subadytas, aplaistytas i apdrabstytas taip, ka net nesinor’ galvot’ kokių skysčių an jų nėra. Nors i nesu iš jautresnių, bet vis tiek, kai taip staigiai viskas apsiverč’ aukštyn kojom, tai kažkaip vos ne šoks. Ką tik buva muzika, šviesas kale, panas sava auskarais blizgina, viskas atrode vos ne kai kokia pasaka. Čia panašiai jeigu pamatytum afigienai gerą paną, lįstum laižiaka, o ji išsišiep’ supuvusiais dantim. Arba kai tas multiks yra, kur dvylika išmuš, karieta į moliūgą atvirst, o žirgai į peles. Taip i čia, atėja antra valanda, kurvas namo, balius baigts. I čia viskas, kas lika iš tos pasakas. Pasiroda, ka jau i multikuose visa teisybe apie gyvenimą susakyta. Tik ka viskas vėliau dašunt. I aš niekaip nesupratau, kas gal tiek gert’ čia, nes mes tai apsiformindavom prieš įeidami. Arba vietoj kas ką prasinešdava. O da alų. Nieks neger’ alaus, šnapsą tik.

kengurike.jpg

O vieną vakarą atvare šeši „Žalgiria“ jauniai. Davolni visi, Panevėžį nukalę, pergalę švenč’. Yra ką švęst’. Nu tai kas, ka Panevėžys visada trečias. Bet dėl trečios jis kapojas ne su Šiaulių komandom, o su Kaunu, Marijampole, Plunge a Vilnium. Po rungtynių, jaučiu, net namuose nebuva, nei prausės, nei ką, iškart puole lupt’. Nu i stov’ šeši šernai – keturi iš grumtynių, dešimts i penkiolikts. Ačkariks prie kasuos saka – neleisiu su treningais. Kas taves klaus, jeigu nenori, ka mokėtume, tai tada ačiū, mes ajnam, skaitykiam, ka su pakvietimu. O man jau viskas verd, aš žiūriu, katrą gaidį čia pirma kirsiu. Aš pirmą sykį turiu legalią progą žalgiriečiams snukį išmalt’. Nu ne visai legalią, nes legaliai tai nežinau, kas čia dirb, nu bet vis tiek legaliau negu jų situacija. Taisykles yra taisykles. Kaip i regby. Negal’ su treningais, aiškiai pasake. Bet jų šeši, mūsų trys prie durų, ačkarika neskaičiuojam. Jam svarbiausia kengurkę saugot’, nes ten visas babkes i mūsų algas irgi. Stovim mes tokia eile, plikom rankom, net jokia dujų balionėlia kišenėj, be nieka. Tie prein prie mūsų. Mūsų – viens ments, viens karačius, nu i aš. Paprastai užtekdava karačiaus ūgia, menta šaltuma, i viskas išsispręsdava pabazaryjus.

– Nu tai vis susitikam, – saka viens mudyla man. – A ne per dažnai?

– Nu matysme, – sakau.

– Ką čia žiet’...

I ajn. Visi sykiu. Atstumiam, o jiems to i tereikėja. Tuoj machalke prasidieja. Tik pyst pyst i net nepastebiu, kai už jų nugarų pasiroda mentai su uniformom. Jie čia karts nuo karta vakarais užsuk kavikes pagert’. Ka ten dežuruosi po Višinkskia gatvę, reik akis paganyt’, sušilt’, o šefai nepraleidž’ progas normalius santykius palaikyt’, tai kavike jiems nemokamai.

– Nu tai ką, sportuojam? Nesveik prieš naktį, neužmigste, – žveng sau mentai.

Aš i sakau, Dievs yra. Bachūriukai suskliaudž’ sparniukus i pyzdin į varanoką. Papyzdielindami, kaip priklausa, bet jau nebesišakoj. Nu kai visada, „atvarysme su chebra“, „a jūs žinot, kas mana tėvs“ i panašiai. Net nesupratau, kas kam užvože, kraujas tik užviręs.

Bet rimtai pasportavom tai kitą kartą. Prieš pat Kalėdas stovim mes su šventine apranga. Išnuomava mums Kalėdų senių kostiumus. Nes reik’ kurt’ šventinę nuotaiką. Nu i atšutin viens bachūrs šaukdams, ka jį užpuole, ka prie panos lend, ka pinigus atimt nor’, nu, mes sava klientus ginam. Paskui jį atvare tokie trys, mes jų i jėmėmies nuoširdžiai. Jie kažkaip įdomiai beveik nesipriešina, atrode, ka jiems čia siurprizas, ka apsauga vanoj tuos, katrie bardaką dare. Dirbom iš širdies, su šventiniu užsidegimu, beveik galėtum sulėtint’ kaip kokiam filme, užleist’ kokią lėtą muzikikę i rodyt’, kaip sklaidos mūsų skvernai nuo smūgių, kaip sukas ratais mūsų kepurių bumbuliukai.

Atrode, ka visi plakatų herojai čia dalyvauj vienu metu. Kokie durneliai, apsirengę kaip kokioj komedijoj su Džimu Keriu, o po tais senių šalčių paltais Van Dams, Stalone i Džekis Čans. Toks šventiškai pasipuošęs drym tyms. O pas­kui pagal scenarijų turėja iš už kampa pasirodyt trys ilgakojes miss biustų konkursų nugalėtojas. Bet iš už kampa galvą kaišioja tik tas nabags, katrą mes čia tvarkingai gynėm. Gynėm nuoširdžiai. Nu bent jau aš. Ne dėl to, ka čia toks darbs. O dėl to, ka smagu biški pasisklaidyt’. Bet to, entuziazma pridėja kažkoks debesis. Ne taip seniai staigiai krita visas mana kaskes su Ace of Base i panašiu muzonu, i ant jų viršaus jau vyniojos Scooter, Westbam, Marusha, Kid Paul… O čia, „Arklidėj“, vis da laikės 2 Unlimited i visokias Leilas. I tode pajutau, ka yra legali proga atkalt’ taip, ka iškristų jiems visas popsas su kraujais per nosis. I padychą už Mr. Vain, į pilvą už Cappella, nu iš alkūnes per stuburą už Ace of Base. O iš tikrųjų tai variau beveik iš gėdas dėl to tūpa muzoną, su katruo da neseniai įsivaizdavau visą sava gražų gyvenimą.

– Seni, ė, seni, už ką? Už tu čia mane dubasini? – galų gale prabila mana kriauše.

– Čia šiaip, čia su artėjančiom šventom Kalėdom!

– Su kokiom da Kalėdom, ką mes padarėm?!

– Visi čia niekada nieka nedara...

Būtume gal ilgiau taip turiningai pezėję, bet tas čiuvs iš už kampa kažkaip prislopintu balsu užgiedoja:

– Čia ne tie, ė, čia ne tie, davai, baikit.

– O tai ko tu iškart nesakei?

Bet jis dėja į kojas.

Jaučiu, norėja, ka tie jo tikrieji skriaudikai matytų, kokios mes formas i ka atsiknistų nuo jo. Nes jeigu jis būtų mus pertraukęs i parodęs į ką reik, mūsų entuziazmas antram raunde galėja būt’ kur kas mažesnis.

Pasijaučiau ne ką geriau negu Biliūna „Kliudžiau“. Nors i dirbau sava darbą, o ne pramogavau, kaip tame apsakyme, bet vis tiek toks įspūdis, ka pritalžėm nekaltus kačiukus.

Bet yra i antra medalia puse. Po tokių nuotykių kažkaip jauties saviaks. Tavim praded pasitikiet’.

I tada atein tava eilė panakvot’ salėj vietoj signalizacijas. Nors mes ten biški i aptvarkydavom, bet reikėdava sulaukt’ ryta, kol ateis valytoja. Tai chebra pasikeisdami i dirb vietoj signalizacijas. Trajaks už naktį. Nu tiek, kiek taksas iki namų kainuoj. Bet taksui tu išleistum, o čia uždirbi. Tai gaunas, ka šeši. Nu i aš primečiau, kam čia pinigus viešbučiam taškyt’, taigi galiam mes su Muonika i čia per naktį pabūt’. Tik užmiršau, ka Muonikai, nors arklius ji mėgst, „Ark­lide“ gal’ pasirodyt’ labai šiaip sau. Nu bet patvarkysme i bus gerai.

Bet gerai nebuva. Muonika paklaika. Žmonių čia išvis neturėtų būt’, net i ark­lių aš tokioj skylėj nelaikyč’. Užsivede i apsisuka ajt’ lauk. Aš da bandžiau sulaikyt’, maždaug, ė tu gi paklodę turi! Bet ji manes nebegirdėja.

Paskui bėgt’ negalėjau, nes nepaliksi čia visko nerakinta per naktį.

Kažkaip atsarginia varianta šįkart neturėjau. Susimoviau konkrečiai. Skaičiavau, skaičiavau, bet, atroda, ka čia ne vien aritmetikas formules, bus da i chemijas koks debesiuks skliaustuose. I man daug kas per vėlai dašunt.

Kas man lika? Užsileidau pirmą pasitaikiusią kaskę, susiradau „Starkas“ i pakritau į foteliuką. Vidury visa to bardaka. „Starkas“ butelį barmenui pardėj rytoj nupirksiu i grąžinsiu. Biški buva įdomu vienam pačiam gert’, nebuvau to iki šiol daręs. Kažkaip vos ne noris apsižvalgyt’, a nieks nemata. Nors porą įkalus i taip paprastai pagalvojus, tai toks keists jausmas kaip tik dėl tų kitų požiūria i atsirand. Ne dėl to, ka tau būtų neskanu a kažkas ne taip, o dėl to, ka kitiems geriantys vieni atroda įtartinai. Saka, jeigu geri viens, tai turi problemų. Nu, o jau kai geri su chebra, tai problemų neturi? Jeigu neturi, tai prisišniojęs jų stopudovai prisidirbi. O viens niekaip neprisidirbsi. Ypač, kai negali išeit’ į gatvę. Nors aišku, keistums nedings, nes kiti va taip nesėdėja i taip nepagalvoja, jie vis tiek aiškins tau, ka gert’ vienam reišk’, ka turi problemų. Nu bet čia jau jų problemas.

O kaskėj, pasiroda, buva praėjusias vasaras hitai. O gal užprajtas, jau gerai neprisimenu, bet esmė, ka dauguma tų gabalų kuo toliau, tuo labiau atrode atsilupę. Ta prasme, kažkaip jau atšokę nuo manes. Kažkokie žiauriai juokingi. Nors gal visas tas laiks prieš metus a prieš pora buva nuo manes jau biški atsilupęs. Atšokęs. I jutau, ka tie gabalai, i tuometinis aš su manim toliau neis. O jeigu neis, tai reiktų kažkaip i greičiau su viskuo tuo atsisveikint’ i galutinai padėt’ an to kryžių. Vieni gabalai diorgina kaip i anksčiau, nu, tarkim, koks U.S.U.R.A „Open Your Mind“ arba Apache Indian „Boom Shack-A-Lack“. Arba ka i tas čiuvs iš 2 Unlimited. Tokį kietą vaidin, sklaidos kai klauns koks, o kai pistum iš kojikes, tai nusvartytų kai grybs. Rimti pacanai dažniausiai nevaikšta rėmą išmetę, o būn paprastesni. Čia tik tokie, katrie porą mėnesių trenkes palanka, tai jau už patį Briusly kietesni pasidara. Kol an ko nors rimta neužsiraun. O telike pasitampyt’ visi gal’.

Domilė Ragauskaitė. „Hipnozė“, 2016
Domilė Ragauskaitė. „Hipnozė“, 2016

Nors kaip, kai užgroja, pavyzdžiui, Merkuria „Living on My Own“, tai tas nieka, tas gal’ ajt’ i toliau. O kai pasileida „One night in heaven“ tai pagalvojau, ka jo, va, prašau, viena naktis „Ark­lidėj“. Dėl katros aš čia mėnesį ariau. Sėdžiu i galvoju: babkių yra, plots yra, o mergos nėra. Pas kitus gal i kitaip, o man babkes i mergas prasilenk’. Arba viens, arba kits.

Nu i kaip be Hadavajaus i jo klausima – vat iz love? Galėjau atsakyt’ Love is… kramtoškių popieriukais, nes sava atsakyma kažkaip da nebuvau sugalvojęs. Bet gabals jau skambėja tošnai. Čia panašiai kai „Arklidėj“ išjung’ šviesovkę i įjung’ šviesas, i tu pamatai viską, kaip iš tikra yra. Taip i čia klausais, i nesupranti, kaip ten galėja tau palyginus da ne taip seniai patikt’. Iš to jo šūkavima vat iz love? jokia tolka. Atsakyma tai nėra. Nu arba aš jo nesuprantu.

Kaske pasibaige i mage išsijunge.

Pačiu laiku.

Be muzona reik’ galvoj susitvarkyt’. Daba taip. Su tuo darbu baigiu, nes jokia tolka. Muonika iš čia išlėke, jeigu dirbt’ čia, tai visai laika nėra vakarais su ta pačia Muonika susitikt’. Kaip nors pratempsme iki pavasaria. Nes kai dirbi, kuom netiki, taip i būn. Kai varinėjau į Rygą, tai kažkaip smagu buva. O daba grynai dėl babkių. Dirbi dėl babkių i dėl to, ka kitiems atroda, ka taip reik’, o tau visai ne zajabys, tau pastoviai bankrotai. Tau gal net i babkių nereik’, tik nebuva laika kada apie tai pagalvot’. Nes nu niekaip nesuprantu, kaip čia taip pasidara, ka man mergas i babkes prasilenk’. Pagal visus dėsnius tie dalykai turėtų suajt’, o man viskas atvirkščiai. Nes kur tu matęs, ka bachūrs turėtų babkių, o nuo jo pana pabėgtų? Ką aš ne taip darau? I ką ji man pasakoj, ka babkes nesvarbu. Tai jeigu jos nesvarbu, ko aš čia tada tarčialinu? Dėl babkių. O jos reikalingas mums. Nes kitaip aš galėč’ sėdėt’ su Minde indų koncuose i svaigt’, kaip jų muzika man nuneš stogą.

Bet svarbiausia, vsio, nuo šiandien nebereik’ žiet’ į kitus. Griežtai. Geri viens „Starką“ – jauties blogai, nes kitiems – o ne tau – atroda, ka čia blogai. Kiek laika galvojai, ka tava gyvenims susitvarkytų, jeigu turėtum normalius treningiukus, tokius, kaip kitų. Galvojai i mučijais dėl to, o daba supranti, kokia nesąmone čia buva. Kai pridubasinom tuos nepričiom bičus, norėjai pasakyt’, bet nepasakei: „Chebra, šūdą sumalėm. Gal atsiprašom?“ Nes visiems vis tiek viskas atrode normaliai. Kam nepasitaika darbe klaidų? Bet iš principa tai man čia kažkas ne taip. Nu paimkiam ka i regbį arba dziudo – juk nesakysi, ka jie ten mušasi. Jie net nėra grubūs. Viskas pagal taisykles i kažkaip teisingai. Nieks nėra gudresnis, a geresnėj pozicijoj. O čia mes buvom gudresni. I taip išein, ka dėl to, kuom aš netikiu arba ką darau tik dėl kitų, nes taip tipo reik’ daryt’, prarandu tai, kas man svarbiausia.

Nes gerai pagalvojus, tai ko aš noriu? Ka būč’ spakains. Jau beveik i buvau. Su Muonika man spakaina. Reikėja vis tik į stalius ajt. O ką? Kuom blogai? Kristaus tėvs Juozaps irgi stalius buva. Nu ne tėvs, patėvis. Daryč’ daba grabus tiems mafukams. Šaudos, pjaunas, sprogdinas, darba sočiai. Užsidirbi i gyveni. Pats namą pasistatai. I vsio.

O daba? Kažkoks draskymasis. Nu bet viskas, reik’ miegot’. Nieka čia su tom galavalomkėm nepakeisi. Labanakt!

Fotoreportažas iš "Pietinia kronikas" skaitymų Vilniuje- čia ir Šiauliuose - čia

Komentarai  

 
+2 #6 Iš Radviliškia 2017-01-16 19:02
Rymve, nu žiauriai gerai. Skaitau daba "Kronikas" i taip kaifuoju, ka bijau net puslapius verst', ka jų nemažėtų. Stopudovai, bus šita knyga mana metų knyga.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #5 Donatas 2016-12-12 22:12
Sveikintina, tikrai smagu paskaityti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #4 Siaulietis 2016-11-21 22:32
Sveikintina ideja,liuks, uzskaitau, ir laukiam panasiu kuriniu!!!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-11 #3 Skirmantė 2016-05-09 22:46
Ir dar. Nėra "Šiaulių tarmės". Yra vakarų aukštaičių šiauliškių tarmė. Čia gerokai praskiesta žargonu. O tas žargonas - iš rusų k.. Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti. Nors nesakyčiau (nes esu tolerantiška), kad ji bergždžia.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #2 Skirmantė 2016-05-09 22:37
Tarmės, deja, skamba marginaliai (ne tiek tarmės, kiek tarmėmis rašyti kūriniai). Sunku skaityti. Gal todėl, kad visai neseniai bendrinė kalba ėmė stabilizuotis, ji vis dar rutuliojasi. Todėl... todėl...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #1 VirSta 2016-04-29 19:22
"Atejau an stoties paziet' an tavies" is romansa Siauliu kiema klalba ( 1974)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai