Renata Šerelytė. Užmiršti klausimai

b_200_302_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-06_nr._3566_Mukka_balandis.jpg

Timmo K. Mukka. „Balandis ir aguona“. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Palyginus su neseniai skaitytu Alistairo MacLeodo romanu „Menka bėda, jeigu...“, kuriame šiaurietiškas, rūstus škotų charakteris neatsiejamas nuo klano solidarumo ir glaudaus giminės ryšio, sutvirtinto kalbos ir praeities, Timmo K. Mukkos „Balandis ir aguona“ byloja visai kitokį šiaurietiškumą. Ne veltui vertėja, norėdama apibūdinti pagrindinio veikėjo psichologinę būseną, baigiamajame žodyje pasitelkia sąvoką „arktinė isterija“ – tai „graužiantis nerimas ir neslopstanti baimė, kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė“ (p. 109).

Žmogus čia svetimas gamtai, o gamta – žmogui, jų nesieja sakmiškas ryšys, mitinė atmintis. Šeimoje ir giminėje –­ šaltis ir susvetimėjimas, juntami iš dialogų bei iš peizažo detalių. Poetinis, metaforiškas autoriaus kalbėjimas grumiasi su natūralistinės prozos intonacijomis, pirmasis pasakojimo asmuo –­ su trečiuoju. Netgi kūrinio struktūra netolygi: fragmentiškos impresijos lyg kokios žiežirbos plyksteli nuosekliai pasakojamame siužete. O siužetas, kuris rodėsi būsiąs romantiškas meilės nuotykis (mergaitė –­ nekaltas balandis, vyras – blogio opijaus pritvinkusi aguona), virsta kriminaline istorija (vyras nužudo mylimą mergaitę, kodėl – lieka neaišku, matyt, dėl visko kalta „arktinė isterija“).

Šiaip jau įdomus (gal ir pagrįstas) būdas sieti žmogaus charakterį su jį supančia aplinka, tačiau ar pagrįsta ir jo poelgius priskirti gamtinei aplinkai? Tarkim, mūsų nacionalinis charakteris, kaip jau įprasta, aiškinamas lietumi. Bet ar turėtume atliepti tai, ką įkūnija vandens stichija – pasąmonę ir inerciją? Vanduo inertiškas tiek, kiek ir dykumų smėlis. Inertiška yra žemė, vadinasi, visa gamta tokia, netgi tai, ką žmonės įkvėptai linkę vadinti gamtos prisikėlimu, tėra inertiškas, pasikartojantis gamtinis ciklas, ir nieko daugiau. Visa tai, kas nesikartoja ir kas nėra inertiška, matyt, reikėtų sieti su antgamte, bet čia vargu ar gali padėti empirinės žinios, kuriomis kliaujamės tyrinėdami ir tikrindami tikrovę. Juk net meilės ir mirties jomis nepatikrinsi – šios sąvokos priklauso daugiau antgamtei nei gamtai, tik mes, gyvendami mirties kultūroje, kur seksualumas ir kūnas suvokiami kaip laikini juslinio dvasingumo objektai, tai imame pamiršti.

Taigi ir šioje keistoje, arktiniu šalčiu dvelkiančioje knygoje šmėsteli antgamtės nuojauta: kas yra meilė? Kas yra mirtis? Kuri iš jų baigtinė, kuri – amžina? Ar meilės spalva raudona, ar mirties?.. Gal ne raudona, o balta?.. Šioje knygoje ir banalus sakinys sušvinta graudžia neatsakomo klausimo šviesa („Pietis miegojo lovoje – nesiskutęs, užsiklojęs nutrinta lovatiese“, p. 94), todėl nereikia tikėtis, jog mes ką nors tikro sužinosime apie tai, kas tik nujaučiama, kas sapnuojama, kas praeina šalia mūsų, bet mes nematome. Veikiausiai nesuprasime ir Piečio Kolstriomo, keistuolio dykūno, sugrįžusio į nykią, tuščią Laplandiją ir pasinėrusio į prag­matiškam žmogui visiškai nesuprantamą būseną, nieko neveikimą. Kaipgi šitaip – juk Pietis išmalė vos ne visą pasaulį, galėjo pasilikti šalyse, kurias turistiniai lankstinukai vadina „turistų rojumi“, o tas kvailys grįžta į šiaurę, gyvena nutriušusiame name kartu su senu tėvu, veik nebendraudami, gerdami kavą iš vieno puoduko ir abejingai, be jokio pagoniško įkarščio stebėdami gamtos ciklų keitimąsi.

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Tiesą pasakius, Piečio blaškymasis po pasaulį niekuo neprimena turistinių kelionių, kurias taip mėgsta šiuolaikiniai žmonės, besitikintys kitame pasaulio krašte atrasti kažką tokio. Gerai dar, jei įvardija tai malonumų ieškojimu ar smalsumo patenkinimu, o ne akiračio plėtimu, dvasine piligrimyste ir švietėjišku entuziazmu. Ir įspūdžius tiesiog būtina išreikšti jei ne feisbuke, tai lyg blynai kepamose knygose. Tačiau vis globalėjame ir kultūrėjame, taigi gal netrukus ir mes trankysimės po pasaulį tarsi normalūs civilizuoti piliečiai – iš nuobodulio. Ir knygų apie tai neberašysime, nes viskas bus žinoma ir nuobodu.

Galbūt ir mus ištiks tas pats, kas Tailande neseniai ištiko tris britų turistus, maklinėjusius turguje: vietiniai juos prikūlė ir paliko tįsančius vidury prekyvietės. Matyt, ir vietiniams jau nusibodo pasaulio piliečiai, kurie visur jaučiasi lyg namuose, bet iš esmės visur yra svetimi.

Ko gero, toks svetimumo jausmas kamavo ir Pietį. Taip pat tolimas „kitų buveinių“ ilgesys – to, ko šioje žemėje nėra, ką gali rasti nebent savo sieloje. Sapnuose, vizijose. „Kartais svajoju apie didelius kambarius, kuriuos jungia ilgi aidintys koridoriai ir į kuriuos pro didelius langus iš kažkur toli krinta šviesa: sienas juosia sidabrinės rožių girliandos, o bronziniai satyrai pašėlusiai šoka palei lubas“ (p. 34), –­ sako Pietis. Gal tai sapniškas mitinio pasaulio prisiminimas (satyrai, koridoriai, įkūnijantys labirintą), gal – idealiojo pasaulio ilgesys (rožės ir tolima šviesa). Bet jis pasmerktas, nes pasaulis perdėm šiurkštus, kad šį sapną įkūnytų.

Nors nuo Timo K. Mukkos mirties praėjo gerokai laiko (mirė 1973-iaisiais, susirgęs po kaltinančio straipsnio gandų žurnale), jo romanas atrodo labai šiuolaikiškas. Nes kelia užmirštus klausimus: ar globalėdamas pasaulis pildosi, ar tuštėja?.. Ar tai, kad gali pasiekti bet kurį žemės kampelį, įgalina nebeieškoti, pasak šv. Teresės Avilietės, „vidinių savo pilies buveinių“? Ar galima būti pasaulio piliečiu ir jaustis visur kaip namie, bet nežinoti, kas yra namai?

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-06_nr._3566_Tamosaitis_Zuikiai_naktyje.jpg

 

Regimantas Tamošaitis. „Vien tik zuikiai naktyje“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Juokinga būtų, jei pasitelkčiau kokius nors protingus instrumentus Regimanto Tamošaičio esė preparuoti, nes apie tuos instrumentus, regis, pats autorius turi susidaręs nuomonę („Mitologinė erdvė ir semiotika“, p. 150) ir metodologiniu preparavimu jo nenustebinsi. Pats gražiausias dalykas šiose nenusibostančiose esė yra tas, kad autorius stengiasi ne tiek paaiškinti gyvenimą, kiek pastebėti jo grožį ir paradoksalumą. Kitąsyk net šūktelti norisi: taip, taip, ir aš tam pritariu, gryna teisybė!.. Pavyzdžiui, prasminga žiūrėti, kaip žydi raktažolės ar dangumi plaukia debesys, ir ne dėl to, kad tai kažką reikštų, o dėl to, kad tai vyksta. „(...) nuostabu visa tai. Viskas vyksta be žodžių. Tiesiog vyksta. Ir ne bet kur, o mano tikrame gyvenime“ (p. 130).

Ir jeigu raktažoles keistų tiršta vidurvasario lapija psichiatrinės sode, o debesis – taurė dar tirštesnio juodumo „Grimbergeno“, viskas būtų taip pat, viskas vyktų, ir netgi nesvarbu, ar būtų nebylios nuostabos, ar nebūtų. Ir autoriaus atveriamos atminties properšos – kažkokios kitokios, nei esi pratęs skaityti daugelio autorių raštuose, kuriuose jiems, autoriams, svarbu sukurti savo legendą ir įspūdingai pasirodyti. Nors autorius pasakoja apie save, vaikystę, šeimą, draugus (taigi, regis, pasaulis turėtų tilpti asmeninio žvilgsnio kevale), atsiveria visa tai, kas yra už to kevalo ribų, netgi tai, ko galbūt nėra, ką tik nujautei ten esant. Mitinis šiurpas, transcendencija, paradoksas, mįslės, sapnai. Anava esė „Transcendencijos svaigulys ir gaivalai“ autorius mini tūlą Vacį, kuris, išlakęs butelį, „iš žmogaus virsdavo suoleliu“ (p. 18), ant kurio sugėrovai patogiai pasidėdavo kojas. Šitas daiktu virtęs žmogus, ko gero, gerokai daugiau suprato apie transcendenciją nei visa šutvė filosofų, nes realybė jam buvo visai neįdomi ir jis siekdavo kuo greičiau nuo jos atsijungti.

Nuostabu, kad autorius knygoje nesimėgauja savo intelektu (jeigu skaitytojui kartais kiltų priešingas įtarimas, tegu pasiskaito paskutinę rinkinio esė „Literatūra tau ir man“). Ir dėl visai paprastos priežasties – to neleidžia sveika autoironija, kartais galbūt perauganti į sarkazmą, kai autorius imasi (vis dėlto!) instrumentinio kapitalizmo ir vartotojiškos rinkos tyrimo. Tačiau tai galima atleisti, nes autoironija – retas paukštis šių dienų literatūroje, ypač populiariojoje, persmelktoje pozityvaus infantilizmo, traktuojančio ironiją ir jos atmainas kaip neabejotiną blogį.

Esė vertingos ir mintimis, galinčiomis įžiebti šiokią tokią polemiką dėl nacionalinio charakterio ir nacionalinio epo, kurie, kaip atskleidžia realybė, glaudžiai susiję su struktūriniais, pamatiniais dalykais ne tik lietuvių tautos, bet ir lietuvių nacijos gyvenime. Mat esame valstiečių kultūra (...). Valstiečiai sėslūs, niekur nekeliauja, nepatiria nuotykių, nedalyvauja istorijoje ir romanų nerašo. Samanotoje bakūžėje suspausta dvasia niekada nematė pasaulio, jai lieka tik liaudiškas lyrizmas, tik daina graudyn ir nuostabyn („Šviesa tunelio gale“, p. 100). Kokie puikūs žodžiai, ir dar artėjant rinkimams. Verta pacituoti ir daugiau. Lietuviai ne tik epo neturi, jie ir savo namų nesugeba išsaugoti. O šiandien –­ ypač. Atplėšti nuo žemės tie žmonės nebesugeba subręsti. Daug Lietuvoje gražių pabirų dalykų, bet jokios epinės sąmonės, jokios tautą vienijančios dvasios. Žemės kurmio genai nesugeba aprėpti pasaulio visumos (p. 100). Ir ką čia bepridursi? Kai eisit į rinkimus, atsiminkit tai.

Vis dėlto – kodėl ši knyga pavadinta „Vien tik zuikiai naktyje“? Filosofo tekste ir ištiktukas daug ką reiškia, o čia – net du įsakmūs vienskiemeniai žodžiai prieš daiktavardį... Gal švelnūs pūkuoti žvėreliai turėtų „suminkštinti“ nykios nakties įvaizdį?.. Pažiūrėkime, ką autorius sako apie zuikučius. Kaip baisiai jie kvykdavo po aukštu žvaigždėtu dangumi, apimti savo kvailo rujojimo kvaitulio. Atrodė, kad rujoja apsėsti mirties baimės, kad visas jų geismas – iš siau­bo. Kuo daugiau siaubo, tuo stipresnis geismas, bet gal atvirkščiai (p. 33). Ir dar –­ „tas klaikus kiškis yra nerimo, chaoso ir nežmogiškumo simbolis. Kažkoks žmogų persekiojantis iracionalumas, tikra bjaurybė“ (p. 211).

Taigi nakties įvaizdis – tik švelni širma, už kurios tamstų laukia tikrasis blogis žvairomis zuikio akimis. Ir joks čia paradoksas, kad zuikis iš neraštingos pagonybės sėkmingai persikėlė į mūsų laikus ir netgi atlieka svarbų vaidmenį religinėse šventėse. Juk jis, anot Tamošaičio, įkūnija geismą ir siaubą. Naktyje, kurioje žmogus turėtų rasti atilsį po sunkaus darbo, sapno ramybę, dvasios prieglobstį ar vizijos kibirkštį, dabar klykia ir rujoja vien tik zuikiai.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai