Atvirojo dizaino lauko tyrimai. Aurimo Gaižausko ir Dovilės Gaižauskienės pokalbis

Balandžio 15–22 d. Kauno projektų erdvėje „Kabinetas“ pop-up Performatyvaus dizaino laboratorijos projektu „Atviras tapatumas, sąveika, performatyvumas“ pristatytas atvirojo dizaino procesas. Projekto tikslas – patyrinėti atvirojo dizaino lauką. Savaitę dizaino laboratorijoje dirbo menininkai ir dizaineriai, o lankytojai buvo kviečiami įsitraukti į kūrybines užduotis, diskutuoti ir aktyviai prisidėti prie tyrimo.

Atvirojo dizaino procese (atviro) tapatumo klausimas naujas ir aktualus šiandieniam asmeniui, trinančiam ribas tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Interneto technologijų plėtra, skvarbi vaizdo gamybos ir reprodukavimo technologijų sklaida tiesiogiai prisideda prie šių skirtumų mažinimo. Kita vertus, panaikinta tradicinė vidaus ir išorės priešprieša neišnyksta, bet galbūt transformuojasi?

Vizualinis tapatumas yra bendrinio, arba totalinio, tapatumo dalis: stengiamasi atsakyti į klausimą „Kas mes esame?“, aptariama daugybė strateginių pasirinkimų ir veiksmų. Šie veiksmai – įmonės tapatumo gestai – įvairiems objektams suteikia prasmę. Čia tapatumo gestus stengiamasi išskaidyti ir pasidalyti tarp bendruomenės narių. Tad bendras tapatumo kūnas, tikėtina, išlieka aktualesnis ir tiksliau atspindi kertines vertybes.

Performatyvaus dizaino laboratorijos projekto kontekste šiuos klausimus tyrinėja ir apie dizaino sąvoką, tvarumą, performatyvaus dizaino praktikas Lietuvoje bei užsienyje kalbasi projekto autoriai AURIMAS GAIŽAUSKAS ir DOVILĖ GAIŽAUSKIENĖ.

 b_600_418_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-06_nr._3566_Parodos_schemos.jpg

Aurimas Gaižauskas. Vis dar užduodamas klausimas, kas yra dizainas? Dizainui apibūdinti, manau, dar tinka žodis „projektavimas“. Minčių projektavimas, ateities planavimas –­­ toks veiklos apibūdinimas labai platus, nes architektai irgi projektuoja, taip pat galima planuoti verslo plėtrą ir panašiai.

Dovilė Gaižauskienė. Stebint tai, kas dabar pristatoma žodžiu „dizainas“, galime daryti išvadą, jog dizainas nuo atsiradimo išlaiko dėmesį idėjų įobjektinimui ir komunikacijai per (dažniausiai) materialius funkcionalius objektus. Tačiau šiandien ypač aktuali dizaino, kaip proceso, samprata. Dizaino procesas, kuris yra tarsi struktūra be odos, įkeliamas į įvairius veiklų laukus, kad juo naudojantis vyktų tarpdisciplininiai idėjų mainai ir gimtų nauji objektai ar procesai. Taigi įobjektinimas gali vykti kaip vidinis proceso veiksmas ir likti nematomas. Kai kuriais atvejais objektai net ir negimsta, o dizaineris dirba konceptualiame lygmenyje. Manau, kad „Kabinete“ vykusi performatyvaus dizaino laboratorija kvietė pamatyti dizaino proceso objektus, suprasti ar sukurti savus ryšius tarp jų, patirti dizaino procesams būdingą daugiasluoksniškumą.

A. G. Angliškas dizaino terminas apibūdina ir veiksmą, ir daiktą. Dizaino perkėlimas į kitus laukus yra paplitęs –­ tai populiarina sėkmingai dirbantys šios srities universitetai ir įmonės.

D. G. Tiesa, verta paminėti, kad Lietuvoje kol kas į procesą nukreiptos praktikos labai retos, manyčiau, didelė dalis visuomenės ir netgi pačių dizainerių dizaino sąvoką vartoja nepelnytai siaurai. Taip pat gaji samprata, jog dėmesys procesui neigia rezultato svarbą, o tai beveik absurdiška. Manau, dėmesys procesui gerina paties dizaino taikymo supratimą ir pačią praktiką, kuri atsikrato mistifikuotų „įkvėpimo“ ar „talento“ sąvokų. Mums norisi skatinti supratimą, kad kokybė ir rezultatai atsiranda dėl smalsumo, tikslingo tyrimo, daugybės eksperimentų, judėjimo ir iteracijų (lot. iteratio – kartojimas, –­ red. past.) tarp plačių koncepcijų ir detalių, gilinimosi į savo discipliną ir ją supančius kontekstus.

Svarbu paminėti ir takumą, – dabar ypač ryškią dizaino savybę, – nes, kaip minėjau, dizainas jau yra atsidūręs įvairiuose veiklų kontekstuose. Tokios dizaino kryptys kaip dalyvaujamasis (angl. participatory) ar socialinis dizainas yra neatsiejamos nuo įvairius visuomenės sluoksnius kamuojančių klausimų, pavyzdžiui: fragmentiškas bendruomenių formavimasis, klimato kaita, įvairių kultūrų sankirta Europoje. Suprantama, tokioje kompleksiškoje problematikoje dizaineris neveikia vienas, jis – komandos dalis. Komanda nėra sudaryta remiantis nusistovėjusia „gamybine“ schema, kai dizaineris kuruoja produkto kūrimo klausimus – čia jis formuluoja patį klausimą, tiria lauką, kuria galimybes pokyčiams atsirasti. Tai labiau klausimai „ką / ar daryti?“, o ne vien „kaip daryti?“

A. G. Dabar dizaino sąvoka išgyvena transformaciją ir savotišką krizę. Viskas aplinkui yra dizainas, todėl paprasčiau kalbėti apie tai, kas nėra dizainas. Aptariant dizaino sąvokos krizes, nori nenori kalba sukasi apie žmonių gyvenimo patogumą, ekonomines naudas ir panašius dalykus, kadangi tradiciškai dizainas glaudžiai su tuo siejamas. Dizaino praktikos audinys nevienalytis ir jo atstovai nesutaria, kuriomis kryptimis jis labiau auga. Pastaruoju metu aistras kelia gana plačios minios įtraukimo būdai į kūrybinius ar gamybinius procesus (angl. crowd sourcing). Bet kokiu atveju, lietuviškame kontekste dizaino sąvoka yra gana siaura, tad norisi ir verta ją tyčia patampyti.

Praktika ir teorija stengiasi sugyventi, bet neišvengiamai vyksta ir jų slinktys. Kita vertus, dizaino teorija neįmanoma be praktikos. Galbūt dizainas ir yra teorijos taikymas praktiškai, tokia metarefleksijos forma.

D. G. Dizaineris taip pat turi apmąstyti ir artikuliuoti, kaip dizainas transformuojasi, ar jis įgauna kitą pavidalą ir funkciją. Šiuolaikinė dizaino praktika labai reflektyvi, tai susiję su dizaino kaip mokslo srities stiprėjimu. Viena tokių šiuolaikinių dizaino praktikų yra mūsų pristatomas ir nagrinėjamas dizaino performatyvumas – su laiku susijusi sąvoka labai tinka nusakyti dizaino aktualumą. Laiko dimensija reikalinga pabrėžti procesualumą ir nurodyti atsiradimo svarbą (angl. emerge).

Šią sąvoką pradėjome vartoti, kai su bendraminčiais rengėme naują profesinio bakalauro dizaino studijų programą Kauno kolegijoje. Tai buvo puiki proga taikyti dizaino procesą ir principus edukacinės platformos kūrimui. Kita performatyvumo sąvokos prasmė – tai, kas veikia, yra aktyvus. Dizaineris šiandien gali pats inicijuoti projektus, ieškoti būdų juos realizuoti – rengdami studijų programą buvome nuolat kuriantis ir eksperimentuojantis dizaino kolektyvas. Manau, buvo labai prasminga gilintis į edukacinius procesus ir žvelgti į juos per dizaino prizmę. Atlikę tyrimą apie progresyviausius dizaino edukacijos ir praktikos pavyzdžius, įsitikinome, jog tinkamas metas hibridinėms studijoms – taip gimė šis dizaino ir naujųjų performatyviųjų menų praktikų junginys.

Toks studijų procesas tiksliau atsako į realius dizaino rinkoje vykstančius pokyčius: glaudesnį dizaino ir kitų kultūros sričių bendradarbiavimą, dizainerio vaidmens kaitą, gilesnį, adaptyvų objektų ir jų kūrėjų/vartotojų bendravimą ir ryšį. Praktiškai išbandėme šią darbo ir mokymosi platformą dizaino projektuose „Dizainas sutinka teatrą“, „Peržiūra“, šiemet trečius metus organizuojamame studentų dizaino festivalyje „Dizaino antenos“.

A. G. Beje, performatyvų dizainą galima suprasti kaip performatyvių menų – judesio, režisūros, taikomojo teatro – patirties integravimą į dizaino procesus, pavyzdžiui, situacijos suvaidinimo (angl. actingout) būdas padeda įsijausti į sprendžiamos problemos kontekstą, pasakojimo (angl. storytelling), choreografijos principų naudojimas perteikti išraiškingus roboto judesius, bet ir pats dizaino objektas veikia tam tikrame lauke ir turi išreikštą gestą, kuris tęsiasi erdvėje ir laike.

Iš dalies Lietuvos kontekstas pagimdė performatyvų dizainą dėl pilnavertės performatyvių menų (teatras, šokis), kurie turi gilias tradicijas ir atskiras mokyklas, terpės. Vis dėlto nėra daug priežasčių išskirti lietuviško konteksto unikalumo, nes nemažai performatyvaus dizaino veikloje dalyvaujančių dizainerių yra baigę mokslus Danijoje ar Olandijoje.

Globaliame kontekste ypač svarbus darbo grupių tarpdiscipliniškumas ir kompleksinė sprendžiamo klausimo analizė. Taip pat dizaino laukui įtaką daro spekuliatyvaus ar kritinio dizaino praktikos. Nekalbant apie apskritai tiesioginius tokio dizaino atstovus mus supančioje vizualioje aplinkoje, tokio projektavimo pavyzdžių labai daug: fantastiniai kino filmai, žinių reportažai iš Šiaurės Korėjos ar „Kakadu“ laidos.

Performatyviam dizainui pasitelkiame atviro tapatumo, sąveikos ir kitas sąvokas. Tapatumo terminas nėra toks įprastas kaip identitetas, dizaino lauke veikiantis kaip gana aiški vizualinės komunikacijos struktūra, forma – tai korporatyvinis, organizacijos, prekės ženklo identitetas (angl. brand identity) ir pan. Neretai dizainas tampa savo prekės ženklo tapatumo įkaitu ir vienas be kito sunkiai juda, tiksliau tariant, patys dizaineriai ar jų kuriami dizaino objektai tampa ikonomis. Taigi atviras tapatumas yra daugiau veiksmo scena kaip talpykla ar erdvė, kuri yra laisvai priei­nama iš įvairių pusių. Atvirumas čia grindžiamas „atvirojo kodo“ principu, pradėjusiu programavimo revoliuciją. Taip konstruojamas tapatumo kūnas yra atviras bet kokioms įvestims. Kalbu gan abstrakčiai, bet svarbu vidaus ir išo­rės dualumą aiškiai perprasti atviro tapatumo ir apskritai tapatumo konst­rukcijoje.

„Kabinetas“ kaip proceso eksponavimo vieta atliepia atviro tapatumo vidines erdvės plokštumas ir jos išorę. Ši erdvė laikinai virsta atviru dizaino biuru ir gali susidaryti įspūdis, jog tai dirbančių dizainerių darbo vietos eksponavimas, kuris tam tikra prasme yra artimas kasdienei praktikai, bet tokioje erdvėje veikiantis dizaineris yra daugiau proceso prižiūrėtojas.

D. G. Performatyvaus dizaino laboratorija, kokia buvo įrengta „Kabinete“ – galimybė sujungti keletą autonomiškų dizaino procesų į visumą bendra patirtimi ir fizine erdve bei pristatyti dizaino įrankius. Ne mažiau vertinga tai, kad į konkretų dizaino procesą įsitraukė ir trys kviestiniai svečiai bei lankytojai. Mus labai inspiravo Kauno literato Deivido Preišegalavičiaus per laboratorijos atidarymą pateiktas siūlymas kartu konstruoti laiko mašiną. Visą savaitę tyrinėjome ir šį klausimą, o laboratorijos uždarymui pademonstravome bendro mūsų trijų nueito pasirinkto maršruto fotofiksaciją su nuorodomis į tolimesnius kūrybinius ieškojimus. Taip pat uždaryme judesio performansą sukūrė Ieva Ginkevičiūtė, išryškinusi mūsų procese savitus judėjimo būdus.

Manau, kad pagrindinis lankytojų klausimas mūsų taikytai praktikai išlieka tas pat, kaip ir praėjusiuose projektuose: kas iš to? Kaip tai taikyti? Svarbu, kad tokie projektai bei jų sugeneruoti rezultatai atskleidžia galimybių lauką kiekvienam savaip taikyti gautą informaciją. Mes parodome, jog dizainas šiuolaikiniame kontekste yra būdas transformuoti(s), įvaizdinti, klausti, rasti ryšius ir jungti. Taip, tai abstraktu.

A. G. Rezultatų fiksavimas yra neatskiriama dizaino proceso dalis ir proceso reflektavimo forma. Tai gali būti tradiciniai eskizai, piešiniai, brėžiniai ir vaizdinių archyvai, nuorodų medžiai, videomedžiaga, objektų rinkiniai, taip pat ir netradicinės interaktyvios instaliacijos, kokios nors neoninės skulptūros ir panašiai. Kalbėti konkrečiai apie atviro proceso dizaino rezultatus sudėtinga, nes nėra daug tokių atvejų, be to, pats procesas atrodo tarsi be pabaigos. Remiantis atvirojo kodo praktika projekte turėtų susiformuoti „prižiūrėtojų“ branduolys, kuris nustatinėtų versijas ir deklaruotų proceso stadijas ar išryškintų pasiektus rezultatus. Rezultatai gali būti palyginti su sankryžomis. Prisimenant projektą „Dizainas sutinka teatrą“, vienas rezultatų buvo sviesto (iš)mušimas, kuris vėliau išsivystė į didesnę parodą galerijoje „Post“. Ten sviestas, kaip performatyvus objektas, skleidėsi keliomis kryptimis stengiantis išlaikyti vektorių įvairovę.

Bendrai kalbant apie procesualaus tyrimo baigtines išvadas – jos kartu galimos ir negalimos. Be to, skiriamos tam tikrai auditorijai ir, nors faktiškai procesai yra pasibaigę, tikimasi, jog kokie nors jo elementai bus tęsiami. Tai, kas įvyko „Kabineto“ – parodinėje –­­ erdvėje, turėtų būti pateikiama kaip tam tikras parodinis objektas. Fotodokumentinė medžiaga iš lauko tyrimo eksponuota chronologiškai, tačiau, nedarant tikslingų manipuliacijų, išėjo atsitiktinis vizualinis pasakojimas. Pakabinus savotišką Mėbijaus juostą, objektas dalijo erdvę vienur blokuodamas žiūros lauką, kitur ant sienų eksponuojamą medžiagą praturtindamas. Tam tikra prasme I. Ginkevičiūtės judesio choreografija ir jos atsineštų objektų integravimas nurodo į dizaino proceso cikliškumą, t. y. išvados čia pat tampa naujais klausimais.

Parengė Vaida Stepanovaitė

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai