Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Mirti ne kare, o meilėje

Puccini populiarioji greitaveiksmė opera „Toska“ (1900) grakščiai nusėdo Vilniaus kongresų rūmuose. Kadangi „lryto“ trumpoje recenzijoje net kelis kartus pabrėžta, esą „tuose rūmuose patirti katarsio neįmanoma“, tai tuoj suabejojau: o kaipgi operomanai verkė ir dūsavo Basanavičiaus gatvės miniatiūrinėje salėje?.. Kodėl tuomet dabartiniai teatrai iš savo patogių patalpų mėgsta nusikelti į visokias mažąsias sales ir loftus?

„Toska“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Toska“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kita vertus, visiškai palaikau prasiveržusį režisierės Dalios Ibelhauptaitės pyktį dėl VCO buto – matyt, meras vėl nukėlė gavimo terminus. Laikas, Dalia, pasikvietus kameras eiti streikuoti ant Žaliojo tilto tuščių pjedestalų.

Šiaip ar taip, žiūrovui nesvarbu, kaip sunkiai ir ankštai viskas kuriama – jis įsitaiso krėsle, įbeda nosį dirigentui Gintarui Rinkevičiui į nugarą ir mato kiekvieną artisto sagą. Irgi neblogai. Jeigu sukuriama kibirkštis, ji tuoj pat nutvilko. LNOBT oficiozinėse ir kosmopolitinėse erdvėse kontaktai mezgasi gerokai sunkiau.

„Toskos“ scenografo Marijaus Jacovskio vinis – pasviręs karnizas. Tačiau šiame spektaklyje reikšmingesnis kostiumų dailininkas Jonas Morrellis, dėl kurio praktiškai ir buvo pakeistas operos veiksmo laikas: Napoleono laikais mylėjusių ir kovojusių personažų išvaizda nusistūmė į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiuo atžvilgiu nesikeitė dailininko Kavaradosio aprangos klasika – amžinasis dažais tepliojamas balachonas. Diktatorius Skarpija, žinoma, gavo plačiakelnį ir plačiapetį kostiumą, o visas adatų centras susitelkė prie moteriškų moterų linijų. Meilės ir karo santykiavimui išreikšti itin aptempti, gundantys, bet griežti kostiumėliai labai tinka. Greitas buvo ir finalinio aksesuaro –­ pistoleto į burną –­ poveikis. Bet kodėl prieš tą šūvį miklioji Toska nuduria Skarpiją prieštvaniniu durklu?

Skarpiją vaidinantis Almas Švilpa priminė Mussolini. Dainininkas, prigimties apdovanotas itin raiškia veido mimika ir judrumu, dučės portretui, atrodo, pats tas. Tačiau lazda kažkodėl persilenkia, ir Skarpija virsta vienareikšmiu blogiečiu. Švilpa labai stengiasi gerai vaidinti ir tai matyti – ypač šalia gerokai subtilesnių kolegų. Skarpija juk galėtų būti diktatorius menininkas (koks, beje, buvo ir žurnalistas, poetas Mussolini), bet tėra kraugerys.

Skarpijos pamažu kankinamas ir nužudomas Kavaradosis – visiškai kitoks. Sergejų Poliakovą iš pradžių scenoje vos pastebi, bet pamažu jis tiesiog prikausto akis. Artisto kūnas seka paskui balsą ir atvirkščiai. Arijos (ypač E lucevan le stelle) atliekamos ir iš vidaus, ir iš išorės tobulai – na, tiesiog stradivariškai. Bravo.

Sandra Janušaitė atrodo gimusi Toskai. Ji audžia savo vaidmenį ir visą spektaklį lygiai meistriškai, užtikrintai, jaunatviškai, nė karto nekryptelėdama kojos ant aukšto kulnelio. Gal kiek pritrūko įsimylėjėlių Kavaradosio ir Toskos poros suderinamumo ir aukštumų –­ iš režisierės laukiau didesnio žaibo, nors suprantu, kad minimalistą Poliakovą perlaužti sunku.

Ibelhauptaitė sako, kad „norėjo operą pamatyti per Skarpijos akis“, todėl spektaklyje meilę ir nusveria karas. Įspūdingas diktatoriaus kabinetas su rašomuoju stalu centre (ant jo norėjosi pamatyti stalininę lempą), žygiuoja ir saliutuoja pionieriai juodais kaklaraiščiais. Bažnyčios tarnai blaškosi juokingai ir bejėgiškai, Toska bažnyčioje gieda tik kažkur tolumoje (o juk Toskos profesija – operos primadona, bet nei Puccini, nei Ibelhauptaitė šios detalės neišvystė; įdomu, ką rutuliojo visų pirmiausioji Toska – dramos teatro primadona Sarah Bernard?).

Karas bėgant metams, dešimtmečiams, amžiams nusveria visai viską. Jis tebevyksta, persilieja, nesibaigia ir yra realus. O ar girdite nūnai dramatiškų meilės istorijų – tarp kaimynų ar bend­radarbių, politikoje ar literatūroje?

Taigi. Belieka antikvarinis Puccini, vis dar užkaitinantis kraują. Bravo ir bis!

Toska_69_foto-D.Maejev.jpg

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai