Vasara kine paprastai tampa ypatingo laiko ruožu, pripildytu lemtingos patirties. Neretai toji patirtis būna sutelkta jau į vasaros galą ar ankstyvą rudenį, tartum tai būtų papildomas penktasis metų laikas, galintis sutilpti į paskutinę atostogų dieną.

„Birželis, vasaros pradžia“
„Birželis, vasaros pradžia“

Tačiau Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) vasaros pabaigos pojūtį nukelia į vasaros pradžią. Miestelyje per vieną dieną nutinka galybė dalykų, kurie kitu atveju įgautų tąsą, atvertų personažams naujas galimybes. Mokykloje – išleistuvės, ir jaunosios dainininkės Sigutės, panašu, laukia Konservatorija. Gastrolių į gimtąjį miestelį atvykusiai aktorei Laimai netikėtai atitenka pagrindinis vaidmuo. Pagaliau – juk išaušo naujas saulėtas rytas, ir filmo pradžioje vyrai gan žvaliai skutasi prieš darbą. Tik režisierius (drauge su scenarijaus autoriumi Icchoku Meru) visus įmanomus siužetus nutraukia jiems net neįsibėgėjus. Pirmi filme ištariami žodžiai: „Šutina. Vėl dvėsim kaip vakar.“ Kiek vėliau rodoma scena prie vandens kolonėlės: darbininkas ir lentpjūvės vadovas Stasys pakaitomis kiša galvas po šalta čiurkšle. Atrodo, Vabalas tyčia kelia oro temperatūrą, kad neapibrėžtą personažų būseną būtų galima pagrįsti meteorologinėmis sąlygomis. Esant tokiam karščiui labiau norisi maudytis ar kaip gydytojui Baliui prisigerti iš pat ryto. Ir visai nėra ūpo vangiai repetuoti tekstą, spręsti, ką daryti su naujos lentpjūvės projektu, studijomis, darbu teatre ir neaiškiais asmeniniais santykiais.

Filme netgi yra dvi karščio sukeltos haliucinacijos. Vieną jų – atsikartojančius šuolius į vandenį – prieš nelaimę lentpjūvėje mato Stasys. Kita ištinka Laimą. Prie kiosko ji varto madų žurnalą, ir paveiksliukai ima mirgėti, manekenė žurnalo nuotraukose pasirodo vis kitu kostiumėliu. Tada Laima lyg ir nutaria išeiti iš teatro, nebūti kartonine lėlyte, tampoma už siūlų, kai režisieriui to prireikia. Ji rašo prašymą atleisti; lentpjūvės darbininkai irgi baudžiasi išvykti dirbti kitame miestelyje. Tačiau filme it rylos melodija ima suktis atsikartojančios frazės. „Liksi neliksi“, „išvažiuosi neišvažiuosi“, „dainuoji­ nedainuoji“, „stoji nestoji“. „Užperėtgalvė!“ –­­ taip neapsisprendžiančią „lakštingalą“ Sigą galiausiai apšaukia susierzinęs jos simpatija, o lyg ir bepradedantis įsisukti įvykių mechanizmas galutinai užstringa, visi darbo ir asmeninio gyvenimo projektai žlunga. Taip Vabalas apverčia vasaros laiko, kai į trumpą atkarpą sutelpa didžiulė patirtis, paradoksą: sprendimų, pokyčių jo personažai laukia per ilgai, bet į priekį pasistūmėja per mažai.

Po vienuolikos metų sukurtame filme „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980) ir vėl ataidi šis Vabalo kino fizikos paradoksas. Sustingusią birželio dieną scenarijaus autorius Ričardas Gavelis, sakytum, multiplikuoja: neapibrėžtumo būsena tęsiasi diena po dienos, be to, metų laikas čia slogesnis ir šaltesnis – iš darbovietės pusrūsių ar savųjų būstų retais atvejais išlindusiems personažams tenka maukšlintis kepures ir vyniotis šalikus. Tegu šis filmas ir ne toks grakštus kaip „Birželis, vasaros pradžia“, vis dėlto be galo jį mėgstu. Paviršiniu lygmeniu šis filmas, kaip ir jo pirmtakas, apie darbą arba, to meto kalba, apie gamybą ir visa, kas su tuo susiję: nuo mokslinių ir profesinių ambicijų iki tarnybinių romanų ir amžino noro trenkus durimis išeiti. Filmo erdvė – apšepęs fizikos institutas, kurio, kaip ir lentpjūvės, likimas priklauso nuo aukštesniųjų instancijų malonės. Tačiau būtų netikslu sakyti, jog filmo protagonistą – jauną mokslininką Špoką – žlugdo Leningrado ar Kijevo valdininkų įgeidžiai. Veikiau atvirkščiai, juk prieš Špoką – begalė atvirų galimybių. Jis gali būti skyriaus vadovu Vilniuje, važiuoti dirbti į Kijevą, o buvusi mylimoji jam įteikia savojo buto raktus. Tačiau, kaip ir pagrindinį vaidmenį gavusi ir išsigandusi, kad nebemoka vaidinti, Laima, Špokas ima mindžikuoti vietoje. Užuot pasilikęs su ta, kuri galbūt jį myli, jis išeina, atsainiai pasiuntęs oro bučinį. Užuot išvykęs į Kijevą, kur padarytų karjerą ir sykiu galbūt pamirštų nelaimingą meilę bendradarbei, galiausiai lieka apskretusiame institute Vilniuje. Atrodo, Špokas sėkmingai pritaiko filme „Birželis, vasaros pradžia“ Stasio pasiūlytą metodą: „Reikia prasimanyt bet kokį darbą, užimt smegenis, negalvot.“

Tarp šių dviejų filmų įsiterpia „Mainai“ (1977), irgi besisukantys apie ištrūkimą. Tik jis čia paverstas neva miesčioniška, buitine (bet dėl to ne mažiau tragiška) problema: protagonistui žūtbūt reikia ištrūkti iš ankšto kambario uošvių bute. Vilniaus mikrorajonų daugiabučiai, senamiesčio gatvės, ministerijos kabinetai filme jungiasi į personažus įkalinantį labirintą be išėjimo. Protagonistas čia suvis silpnas, pasyvus, niekinamas net artimųjų, galiausiai – palaužiamas ligos. Apskritai „Mainuose“ itin ryški archetipinių Vabalo kino veikėjų galerija. Despotiška, vyrus nuolat ujanti motina / uošvė; darbui ir kitiems žmonėms pasišventęs humanistas tėvas / senelis; jo neverti silpnadvasiai vaikai / vaikaičiai; negalinčios apsispręsti ir sutrikusios, bet sykiu šaltos, fatališkos moterys; oficialios poros ir slapti mylimieji, neretai net ir nemylintys vienas kito.

Šie trys Vabalo filmai darniai susisieja į nebyliai dramatiško ir kiek nuodėmingo gyvenimo trilogiją. O gal ir tetralogiją – įtariu, trūkstamu dėmeniu galbūt yra mano nematytas 1972 m. detektyvas „Ties riba“, dar žinomas „Tylaus nuodėmingo gyvenimo“ pavadinimu. Kita vertus, ar tas papildomas ketvirtasis dėmuo ne ankstyvasis Vabalo darbas „Žingsniai naktį“ (1962)? Prisiminkime, kaip „Rungtynėse nuo 9 iki 9“ Špokas fizikos instituto celėje pastebi užmūrytas duris ir lyg pamišęs puola to mūro ardyti, tik nieko už tų durų jis nesuranda. Epizodas atrodo visai nereikalingas, nežinia, kam įterptas. Tačiau šios durys turi savąsias porininkes filme „Žingsniai naktį“ – jas Kauno forte netyčia atranda myriop pasmerkti kaliniai. O ar kažkokiame pusrūsyje sulindę, prie savųjų eksperimentų palinkę mokslininkai neatrodo ganėtinai giminingi kalinių, rezgančių pabėgimo schemą, bendrijai? Ir ar Vabalo personažų noras ir negalėjimas ištrūkti, visos tos per ankšto gyvenamojo ploto problemos, galiausiai – slaptų mylimųjų vienos nakties pabėgimas į Katyčių miestelį „Mainuose“ nebus išaugusios iš kalinių mirtininkų troškimo išsigelbėti?

„Žingsniai naktį“ baigiasi tvirtu atsakymu-priesaku, kad net ir iš tokios vietos pabėgti įmanoma. Filme „Birželis, vasaros pradžia“ tykus patosas, skaudus praregėjimas dovanojamas tik girtuokliui Baliui. Filmo pabaigoje jis jaučiasi kažką supratęs ir galbūt net negrįžtamai pasikeitęs. Tačiau Balys, lyg ir norintis kam nors atsargiai atskleisti, ką patyręs, tą tvankią birželio naktį neranda supratingo klausytojo. Visi kiti čia – pernelyg blaivūs, jog patikėtų pabėgimo galimybe.