Zoran Predin

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Zoranas Predinas (g. 1958 m. Maribore) – slovėnų roko muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas, vienas iš Jugoslavijos kultinės grupės „Lačni Franz“ („Alkanasis Francas“, 1979–1997) įkūrėjų, vokalistas. Grupė ant scenos užlipo, kai Jugoslavijoje karaliavo „naujoji banga“ su savo bekompromisiu skambesiu ir įvaizdžiu, griežtu drabužių stiliumi... Zoranas su apyilgiais plaukais ir Mariboro futbolo klubo marškinėliais visiškai iškrito iš konteksto, bet per koncertą vienam iš muzikantų išsitraukus mažutę armonikėlę ir apšildančiai grupei atlikus paskutinį kūrinį... tą vakarą jaunasis dainininkas tapo Zoranu Predinu, jis su franciais sulaužė „naujosios bangos“ kanoną, normas (iš slovėnų sociologo V. Miheljako prisiminimų). „Lačni Franz“ ilgam pasiliko Jugoslavijos (vėliau buvusios Jugoslavijos respublikų) roko scenos lyderių gretose, išleido per 10 plokštelių. Grupė išsiskirstė pačiu laiku ir išvengė daugelio rokerių likimo, kai šie, dėdamiesi jauni, vis dar šėlioja po sceną, nors kūrybinės jėgos seniai išblėsusios... Beje, seni Z. Predino kūriniai šiandieniame Slovėnijos socialiniame ir politiniame kontekste skamba paradoksaliai šviežiai ir aktualiai. Jo dainų tekstai atmiešti (savi)ironija, dažnai pereinančia į sarkazmą. Anais laikais kūrėjas turėjo drąsos nuo pjedestalo nuversti nusistovėjusias nacionalines ikonas (pvz., partizanus), dabar demaskuoja kaimišką estradinę estetiką, dominuojančią Slovėnijos scenoje, sąmojingai šaiposi iš subanalėjusios ir sukvailėjusios realybės.

Muzikantas rašo muziką spektakliams, filmams, TV serialams, nuo 2013 m. kuria ir koncertuoja su grupe „Zoran Predin in Damir Kukuruzović Django Group“. Jo atlikimo stilius iš post-punk ir alternatyvaus roko pereina į šansoną, senamadišką svingą, įsipina čigoniškų dainų melodika, bet šmaikščioji tekstų dvasia išliko, liko ir meilė paradoksui, absurdui.

Lietuvos publika jau turėjo progos pasiklausyti Z. Predino atliekamų dainų per 2011 m. vykusius „EuroBasket“ renginius; tuomet koncertavo Vilniuje, Klaipėdoje. Beje, 2012 m., kai „EuroBasket“ vyko Slovėnijoje, Z. Predinas sukūrė himną „Myliu krepšinį“.

Šiemet dainininkas pakviestas į kasmetį renginį „Slovėnų savaitgalis“, kurį organizuoja Vilniaus universitete slovėnų kalbą dėstanti lektorė iš Slovėnijos Lara Pižent ir Jelena Konickaja, o globoja Liublianos universiteto Slovėnų kaip antrosios (užsienio) kalbos centras.

Gegužės 11 d. (trečiadienį) 19 val. vyks nemokamas Z. Predino koncertas Vilniuje, Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34).

Vertėja

 

Geltonas Blyksnis

Iš grietinėlės gyvenimo patieksime kauliukų jums.
Graužkit juos be skrupulų, dėl visko kaltę verskit mums!
Mes, atspindžiai žmonijos ydų, aukojamės dėl jūsų!
Visuomenė turi žinoti! Tai – rūpestis garbės mūsų!

Geltona, geltona, geltona!

Nusišvilpt mums į moralę. Keistą norą saugot privatumą.
Istorijos pagražintos, bet jūsų piniginėms merkia
žalią šviesą.
Vardan geltono reportažo mes paminame tiesą.
Mes – liaudies geltona sargyba, mes – budeliai
švento smalsumo.

Blykst, blykst! Prezidento kalaitė rujoja!
Blykst, blykst! Kažkas graibo kažkam tarp kojų?
Blykst, blykst! Žuvis stvėrė žveją už koto!
Blykst, blykst! Kalinius smagina moterų skvošas!
Visuomenė turi žinoti, kad pirmoji dama moka šauniai joti!
Blykst, blykst! Garsus žurnalistas – paparacių auka!
Blykst, blykst! Per mūsų pakištą antį iširo šeima!

Geltona, geltona, geltona!

Viešasis interesas – patalinių blakių šventraštis.
Plėšrumas ir pavydas – tai maistas vienintelis.
Jūsų labui, tamstos, liksite mūsų akiraty!
Nutrenksime jus nuo aukštybių, išvoliosim purvynėje!

 

Jaunõs nuomininkės

Turiu didžiulį namą.
Bemaž gražuolę žmoną.
Naujutėlaitę mašiną.
Ir dar sodą.

Turiu sidabro miegamąjį ir auksinę kanarėlę.
Tik neturiu, nes šiukštu turėti, ak,
tik neturiu aš, nes šiukštu turėti,
jaunos nuomininkės.

Turiu išties aš gerą firmą ir vairuotoją.
Tris šimtus samdau merginų. Įsimylėjusių mane.
Tik neturiu.
Nuomininkės aš jaunos.

Na ir nelaimėlis gi – laimės neturiu!
Kaip žiauriai pasityčiojai tu iš manęs, širdie!

 

Mūsų Lidija kareiviauja

Vėlų vakarą sėdžiu prie stalo.
Ir lange regiu tik save.
Ak, tai būt laimės širdžiai mano,
jei šalia regėčiau tave.

Nusiunčiau tau vakar siuntinuką,
daiktų, kurių tu užsakei.
Tris poras chaki kojinukių
ir kvintą, kad uždainuotumei.

Brangiausia mūsų Lidija,
tarnauji jau ilgai,
nors ir toli ta Kikinda,*
mūs širdyse esi giliai.

O jei sargyboje tau budint, apniks blogumas kartais,
imk ir sukvyk jodliuodama: „Naujokai, mirkit!“

Visi namiškiai siunčia tau labų dienų:
mama, tėvukas, kūmas Vinkas,
ponas klebonas, Margė ir paršeliai!
Mes miegame ramiu miegu,
nes žinome: mus saugai tu.

Kaip gaila, reikia baigti jau. Gaidys pragydo štai.
Laikykis ten ir viskas bus gerai.
Jaunikis Fredis,
Tavo amžinai.

* Miestas Serbijos ir Rumunijos pasienyje.

 

Senyn – pasiutyn

Senyn – pasiutyn!
„Bandži“, raftingas, dziudo, riedučiai.
Su juoda muškietininko barzdele.
Su pypke ir žaliais plaukais.
Odinė striukė, skara, kasytė, mocas.

Slenka klaiki pusamžio krizė.
Slopintų aistrų prasiveržimas.
Ji – nebrandžios mano aikšties markizė.
Nepatirtų linksmybių pajautimas.

Dabar manęs reikės klausyt ausis ištempus ir suprasti.
Puoselėti kuo rimčiausiai mano naują Aš.
Pasiraitot rankoves ir pasispjaudyt delnus.

Senyn – pasiutyn!
„Bandži“, raftingas, dziudo, riedučiai.
Su juoda muškietininko barzdele.
Su pypke ir žaliais plaukais.
Odinė striukė, skara, kasytė, mocas.

Staiga aš tapsiu mafijozas, kietas vaikis, žodžiu, fainuolis.
Kitaip suvoksiu madą, bus man įkandamas naujasis šokis.

Dabar manęs reikės klausyt ausis ištempus ir suprasti.
Puoselėti kuo rimčiausiai mano naują Aš.
Žinduką – į burnytę, su pižama – šiukšlynan stačiai!
Auskarą – liežuvin, šnervėn, bambon!
Tatuiruočių porą ir į žygį Indijon!

Senyn – pasiutyn!
„Bandži“, raftingas, dziudo, riedučiai.
Su juoda muškietininko barzdele.
Su pypke ir žaliais plaukais.
Odinė striukė, skara, kasytė, mocas.

 

Balta simfonija*

Ar kada nors pamiršiu tavo torsą, stovintį ant šlaito?
Plienines temples Krajinos erelio.
Žvilgsnį, nukaunantį kalnų arbatžolių didvyrius.

Tavo pertraukėlė – mano kultūrinė palaima,
pirmas mažų slovėnų žodis tebus ne „mãma“,
o – UAB „RC Elan“.

Šūvį tyloj nuspėjo mūsų poetas.
Štai keliame taures ir traukiame ančiukų šokį,
Visi drauge prie slidinėjimo trasos jodliuojame:
„Nieks mums nebaisu, jei slidininkai – su mumis.“

Mūsų džiaugsmelis baltapūkis sušildo namus.
Širdyse – pavasaris, o ekrane – sniegynai,
mūsiškiai – jėga, dar šiek tiek ir viskas išties pavyks.

Šiandien pirmą dienos jis parkrito ir liko gulėti
antrai rungčiai vos prasidėjus.
Didvyris tarp didvyrių –
prie vartelių Nr. 13.

Šnirpškis nosį į mano marškinius, mieloji,
nebegaliu žiūrėt į tavo užverktas akis.

* Dainoje šaipomasi iš 9 dešimtmetyje Slovėnijoje ypač išpopuliarėjusio kalnų slidinėjimo, kai, vykstant varžyboms, gatvės ištuštėdavo, mokyklose būdavo nutraukiamos pamokos ir visi – nuo vaikų iki senelių –­ prilipdavo prie „žydrųjų“ ekranų; dainuojama apie garsų slovėnų kalnų slidininką Bojaną Križajų, slidinėjusį su įmonės „Elan“ slidėmis.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai