Pasirinkęs apžvalgai dvi knygas, tarpusavyje susisiejančias tik pavadinime minimais ežerais, jau beveik įsivaizdavau būsimo teksto sanklodą. Laikas spaudė, tad sumanymas buvo paremtas studentiška mąstysena (palyginsiu ežerų gylį, pakrančių kraštovaizdį, aprašysiu ichtiofauną ir fitoplanktoną, žiūrėk, reikiamas ženklų limitas jau ir pasiektas). Bet planas žlugo, o ežerotyros žinios nepravertė. Maža to, teko ir gilokus interneto tarpsluoksnius perkratyti. Kad juos kur, tuos bestselerius.

Banana Yoshimoto. „Ežeras“. Iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina. – V.: „Alma littera“, 2015.

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-19_nr._3567_eeras.png

Ligi šiol nebuvau girdėjęs nei apie bananamaniją (autorę pristatantis vienos pastraipos ilgio tekstukas ketvirtajame knygos viršelyje byloja, jog šis reiškinys yra apėmęs Japoniją jau daugiau nei du dešimtmečius), nei apie pačią Bananą Yoshimoto. Gal todėl, kad niekad nepriklausiau Fudzijamos kalnu besižavinčių estetų būriui, o gal tiesiog esu tipiško – žinių stoką rafinuotų žodžių gausa užglaistančio – apžvalgininko pavyzdys. Tą ypač atkakliai priminė mano kompiuterio lietuviškojo „spellingo“ elgesys: jis buvo linkęs ne tik raudonai pabraukti autorės ir vertėjos pavardes, bet ir, neabejodamas savo teisumu, automatiškai taisė Bananą į „bananą“.

Tad įklimpau jau ties pirmuoju pasirinktu romanu. Ne itin didelio formato, plonais viršeliais įrištas ir į 176 p. sutelpantis Yoshimoto „Ežeras“ išoriškai neatrodė labai išskirtinis. Veikiau priminė eilinį bestselerį (deja, dabar jau dauguma bestselerių eiliniai...). Bet paprastai apie tokio tipo kūrinius apžvalgos rašomos lengviau: nebūtina per daug domėtis nei ankstesniais autoriaus kūrybos apibūdinimais, nei vertėjo profesionalumo kategorija. Dažniausiai užtenka rašinio pradžioje pastebėti, kaip tinkamai knyga atspindi esmines, aprašomai terpei būdingas savybes, pabaigoje ką nors pamikčioti apie skaitytojų grupę, kuriai ji neva turėtų būti įdomiausia, o viduryje įterpti kelias rašytojo stiliaus specifiką įrodančias citatas...

Tiesą sakant, perskaitęs daugiau nei 2/3 romano, vis dar buvau įsitikinęs, kad panašiai teks elgtis ir šį kartą. Sausoko stiliaus tekstas, pateiktas trumpai karpytais sakiniais, neįtraukė, o siužetas (kurį lengva apibūdinti keliais žodžiais: keistoka mergina ir dar keistesnis vaikinas įsimyli vienas kitą ir iš lėto mėgina aiškintis savo keistumo priežastis) atrodė nuobodokas ir nenorėjo vystytis. Todėl knygos anotacijoje tarp kitų tradiciškai charakteringų liaupsių įsiterpęs įrašas „subtilus ir paslaptingas autorės šedevras“ tikrai neatrodė įtikinamai.

Dar gerai, kad nesumaniau pagūglinti Yoshimoto pavardės, nebaigęs skaityti „Ežero“, nes vėliau internete aptiktos užuominos apie autorės norą gauti Nobelio literatūros premiją turbūt būtų ne vien nustebinusios, bet ir galutinai sunaikinusios norą perskaityti knygą iki galo. Įtariu, ir pagrindinė šios apžvalgos mintis tuomet tikriausiai būtų nusirangiusi aiškios ironijos kryptimi.

Baigus skaityti romaną, ironijos lygis gerokai smuko. Tiesa, žodžiai „šedevras“ ir „Nobelis“ vis dar neatrodo pernelyg derantys nei su perskaityta knyga, nei su rašytojos pavarde. Tačiau autorės gebėjimas koncentruotai atskleisti įdomumą paskutiniuose puslapiuose (bent jau man į deramas vietas viskas susidėliojo skaitant tris galutinius skyrelius) leido kiek aiškiau susiorientuoti svarstant, kas lemia jos kūrinių vertimų gausą ir tiražus.

Perskaičius galvoje susiklostė ir išsiryškino savotiška siužeto diagrama, tačiau stilistinės užtvaros liko neįveiktos. Galbūt kalta nemenka ir kūrinio dvasios nebeatitinkanti mano nugyventų metų sankaupa: nors ir gimusi 1964 m., Yo­shimoto iki šiol beveik visur pristatoma kaip jaunimo rašytoja. „Ežere“ apie veikėjų amžių konkrečiai nekalbama, bet užuominos apie jų socialinę padėtį (ką tik mokslus baigusi, karjerą pradedanti dailininkė ir biomokslus kremtantis doktorantas) ir santykius su tėvais (abiejų mamos neseniai mirusios, o merginos tėvas vis dar ją finansiškai šelpia) leidžia nesunkiai susivokti, kad romano personažai – gana jauni.

Kita vertus, stiliaus nepriimtinumą, matyt, paryškino tas japoniškai miestietiškas žvilgsnis į pasaulį iš dangoraižio, pro kurio langą matyti tik nedidelis gretimo namo sienos plotas (knygoje aprašomi jaunuoliai susipažįsta stebėdami vienas kitą pro priešpriešinius šalia stovinčių namų langus). Kadaise šį vakariečiams sunkiai įveikiamą barjerą itin vykusiai apibūdino K. Sadauskienė, pirmąjį lietuviškai išleistą (ir apskritai pirmąjį) Yoshimoto romaną „Virtuvė“ pristatančiame tekste teigusi, kad „asmeninio kultūrinio tinklelio nepakanka mėginant perprasti šio romano kultinį populiarumą gimtinėje“.

„Ežeras“ – jau tryliktas rašytojos romanas (nors į lietuvių kalbą po „Virtuvės“, ko gero, nieko daugiau neišversta), tačiau perpratimo galimybių ribos dėl to smarkiai nepakito. Sprangūs, dalykiški sakiniai aiškiai demonstruoja ne vien autorės orientaciją į staigiai technologizuotoje visuomenėje nuo vyresnių kartų vis labiau atitrūkstantį jaunimą, kuriam baisu išeiti į bet kokią atviresnę erdvę (knygos herojams nemalonu susidurti su praeitimi, jie vengia išvykti iš miesto, susitikti su tėvais ar draugais; o mėginimai išsaugoti teigiamus prisiminimus dažnai virsta keistu elgesiu: bijodamas susapnuoti ką nors blogo vaikinas miega pasikišęs po pažastimi metalines skrudinimo groteles, primenančias jam mamą...).

Savotišku abejingumu dvelkiantis pasakojimas nejučia parodo ir tai, kaip atokiai nuo japonų mąstysenos įsitaisęs mūsų pasaulio sampratos modelis. (Ar girdėjote, kad japonų kalboje iki šiol išlikę keletas skirtingo pagarbumo stilių, kuriuos privalu pasirinkti priklausomai nuo pokalbio dalyvių socialinės padėties santykio! Tai, beje, atsispindi ir šios knygos dialoguose.)

Vis dėlto romane yra vietų, kur, nepaisant kalbinio braižo ir minties įforminimo specifikos, nesunku įžvelgti ir regioninių sąlygų nepaisančių nuotaikų. Štai ištrauka iš dviejų draugių pokalbio apie vienos iš jų vaikino profesiją:

– Vadinasi, taip sudėtinga, kad net negali atsiminti. Supratau tik, kad tu nelabai įkandi, ką jis veikia.

(...)

– Tu teisi. Ech, jeigu tik jis studijuotų kultūrinę antropologiją, folklorą ar prancūzų literatūrą, būtų daug paprasčiau (p. 49).

Juk tikrai nenustebtumėt išgirdę ką nors panašaus VU filologyno kiemelyje...

Tad neverta pernelyg stebėtis ir lietuviškojo „Ežero“ vertimo pasirodymu. Kiek blankoki ir mūsų publikai ne itin pritaikomi šiuolaikiniai japonų romanai atstovauja tikrai ne blogiausių knygų kategorijai (o turinio gvildenimą palikime tiems, kas ryšis tiesiogiai komunikuoti su „Ežero“ tekstu).

Jana Vagner. „Vongo ežeras“. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. – V.: „Alma littera“, 2015.

b_200_330_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-19_nr._3567_vongoezeras.jpg

Mano žinios apie Janos Vagner „Vongo ežerą“, kaip ir anksčiau aptarto leidinio atveju, iki paimant jį į rankas, buvo nulinės: rašytojos pavardė nieko nesakė, o apie romano turinį tegalėjau spėti iš anotacijos. Vagner romaną sekėsi skaityti lengvai ir, nepaisant daug didesnio puslapių skaičiaus (392 p.) bei gabaritų, jis buvo įveiktas per du vakarus. Sklandaus informacijos įsavinimo nesutrikdė net tai, kad pristatydami knygą leidėjai aiškiai norėjo akcentuoti apokaliptinį jos pobūdį (nebūdamas fantastikos mėgėjas, dėl to labiausiai jaudinausi).

Užgožti šį jaudulį padėjo sultingas autorės teksto stilius ir veiksmo dinamiškumas. Vos po kelių pirmųjų skyrelių apokaliptikos širma nuslinko ir pasakojimas apie žmones, bėgančius iš masinės epidemijos apimtų miestų, nukrypo jų tarpusavio santykių link. Tačiau psichologiniai bendravimo aspektai (nemaža dalis knygoje vaizduojamų spontaniškai susibūrusių bėglių nelabai mėgsta, o retsykiais net ir nekenčia vienas kito) nenustelbė besivystančio proceso.

Vagner romane pavyksta nuolat palaikyti veiksmo filmo scenarijui artimą atmosferą. Tam ypač pasitarnauja rašytojos kalbos vaizdingumas: spalvos, garsai, kvapai, reginiai čia kaskart pateikiami skirtingomis erdvės ir laiko perspektyvomis, tarsi suteikiant skaitytojui galimybę įsijausti į tai, kas dar nepasakota, užbėgant už akių galimam scenarijui.

Prie to, kad knygą įmanoma „sudoroti“ itin greitai, neabejotinai prisideda ir daug geriau pažįstamas pasakojimo fonas: veiksmas vyksta Rusijoje, o aprašomi laikai, sprendžiant pagal tekste minimus automobilių modelius ir naudojamas komunikacijos priemones, nėra pernelyg nutolę nuo nūdienos. Tai gali būti ir viena jos populiarumo priežasčių: nors nemenką dalį potencialių romano skaitytojų sugundo fantastiniais įvykiais dvelkianti egzotika, aprašoma istorija nesvetima ir tiems, kas paprastai domisi labiau su realybe susijusiais dalykais.

„Vongo ežeras“ apskritai laikytinas skaitiniu, neturinčiu itin aiškaus adresato. Nors pirmąsyk rusų kalba jis paskelbtas internete, kas lyg ir rodytų autorės orientaciją į santykinai jaunesnę auditorijos dalį, dauguma pagrindinių knygos veikėjų – vidutinio amžiaus. Todėl nestebina ir greitas šio bestselerio persikėlimas į popierių, tokio formato knyga išplito įvairiomis kalbomis.

Romano siužetas primena nepretenzingą nuo pandemiškai plintančio gripo bėgančių žmonių nuotykių aprašymą, bet tikrasis jo patrauklumas dažnai slypi personažų elgsenos detalėse, autentiškuose aplinkos vaizduose bei grakščiai išryškintuose charakteriuose.

Akcentuoti svarbius mažmožius Vagner padeda tai, jog didžioji dalis įvykių (kaip ir Yoshimoto romane) pateikiami iš pagrindinės veikėjos – moters –­ matymo kampo. Moteriškas žvilgsnis lengvai nukrypsta į erdves, kuriose juslinis aplinkos formatas tampa daug reikšmingesnis už objektyviuosius būties kontūrus: „Kažkas buvo ne taip prie šito stalo –­ ir ne todėl, kad būtų ko stigę, susirinkę visi, išskyrus Mariną...“ (p. 162); „Iš to, kaip jis išsigandęs atsigręžė kažkur į neįžengiamos medžių sienos pusę, supratau pavėlavusi, jau niekaip nesuspėsime“ (p. 287).

Dėmesio fokusavimas į jausmus leidžia pasakotojai išlaikyti intriguojantį kūrinio impulsyvumą, dėl kurio versdamas naują puslapį, pradėdamas naują pastraipą, sakinį ar net žodį privalai būti budrus. Toks smulkmenų gaudymas kontekste (kiek primenantis subtiliai suregztų detektyvų skaitymą) čia tampa vienu svarbiausių suvokimo aspektų, savotišku leidimu skaitytojams tiesiogiai pajusti autorės buvimą šalia. Lyg slėpynėse, kurias būrelis vaikų žaidžia su labiau patyrusiu mikliu paaugliu: visi žino, kad bus prigauti, bet žaidimas vis tiek nenutrūksta, o pergalės viltis neapleidžia dalyvių.

Pagyrimo už gebėjimą išsaugoti originalų pasakojimo tempą, kartu neįsiveliant į specifinių sąvokų kamšatį, nusipelno ir knygos vertėja Z. Marienė. „Vongo ežero“ stilius išsiskiria autentišku sodrumu – autorė linkusi lengvai šokinėti nuo raiškių gamtos vaizdų prie techninių aprašymų, o keliais žodžiais apibūdinusi naujo pristatomo personažo būdo bruožus, paprastai imasi charakterizuoti jo drabužius ir naudojamas kosmetikos priemones. Nepaisant to, lietuviškame tekste išvengta paaiškinimų išnašose reikalaujančių sąvokų, o ir retesni žodžiai gražiai išsitenka kontekste: „buvo likę truputis makaronų su kiaulienos konservais, jau užsitraukusių vėstančių riebalų grienele“ (p. 162).

Pabaigsiu perspėjimu. Nemenkas šiam romanui pažertų pagyrų kiekis neturėtų klaidinti: skaitytojų, ketinančių užsiimti giliamintiškumo paieškomis, pastangos vargu ar bus vaisingos. Kaip ir sakiau, ežerotyros žinios, skaitant Yoshimoto ir Vagner kūrinius, nepravertė: nors tiriant ežerus, vandens spalva kartais laikoma vienu iš jų gylio indikatorių, bestseleriniams romanams tai aiškiai netinka. Gal tik viršelių spalvos juos ir teskiria...