Helenos Almeidos paroda „Kūnas“ („Corps“) Paryžiaus „Jeu de Paume“ muziejuje veiks iki gegužės 22 d.

Helena Almeida. „Apgyvendinta tapyba“, akrilas ant nuotraukos, 46 × 50 cm, 1975. Serralves fondo kolekcija – Porto Modernaus meno muziejus. Filipe’s Bragos nuotrauka
Helena Almeida. „Apgyvendinta tapyba“, akrilas ant nuotraukos, 46 × 50 cm, 1975. Serralves fondo kolekcija – Porto Modernaus meno muziejus. Filipe’s Bragos nuotrauka

Pastaruoju metu vis dažniau organizuojamos moterų darbų parodos, tačiau ne taip lengva sutikti menininkę, kuri savitai, giliai ir nebanaliai pristatytų moterį-kūrėją šiuolaikiniame pasaulyje ir su ja susijusią problematiką. „Jeu de Paume“ muziejuje eksponuojama portugalų šiuolaikinio meno kūrėjos Helenos Almeidos paroda „Kūnas“ tapo vienu iš tų retų atvejų, stipriai supurtančiu vidines nuostatas, pakerinčiu subtiliu papras­tumu ir genialiai minimalistine raiška užkoduotomis prasmėmis.

1934 m. Lisabonoje gimusi menininkė gana anksti susižavėjo laisve ir gaivališkumu pulsuojančiu eksperimentinio meno pasauliu. Studijų metais Almeida pradėjo kvestionuoti tradicines meno formas ir drąsiais eksperimentais plėsti klasikinės tapybos bei kitų vaizduojamojo meno sričių ribas. 7 dešimtmetyje talentingos menininkės kūryboje įvyko lemtingas lūžis – pagrindiniu stebėjimo objektu tapo jos pačios kūnas. Jį Almeida, pasitelkdama fotografiją, grafiką bei videomeną, interpretuoja ne kaip mediumą tarp kūrinio ir žiūrovo, o tarsi savarankišką meno kūrinio tęsinį.

Kūrybinio impulso kristalizavimąsi aplink kūno metaforą galima interpretuoti kaip savotišką pasipriešinimą tradiciniam portugalų menui, nes jame iki tol vyravo istoriniai motyvai ir karikatūrizuota realybė. Meninius eksperimentus pradėjusi žaismingais trimačiais objektais kūrėja atrado fotografiją ir viename interviu ją apibūdino kaip „vienintelį būdą, padedantį įveikti tapybos išoriškumą, į vienį sujungti procesą ir jo rezultatą“. Geriausiai šį menininkės tikslą iliustruoja nuotraukų serijos „Apgyvendinta drobė“ („Tela Habitada“), „Apgyvendintas piešinys“ („Desenho Habitado“) ir „Apgyvendinta tapyba“ („Pintura Habitada“), dar žinoma „Vidinio tobulėjimo studijos“ („Estudo para Um Enriquecimento Interior“) pavadinimu.

Vienas iš serijos „Apgyvendinta drobė“ eksponatų, kuriame vaizduojama tuščia, beveik perregima drobė ir joje vos akimirkai šmėstelintis kūrėjos siluetas, sužadina ne vieną interpretacijos galimybę. Drobė – langas į dar neištirtą kūrybinę plotmę? Menininkės šešėlis it gaivališkas kūrybinis impulsas, kurį ne visada taip paprasta „pagauti“ ir „įkalinti“ rėme? O gal tiesiog vaizdingai perteiktas kūrybos cikliškumas –­ juk vos drobėje „nutupia“ paskutinis potėpis, baigtą darbą pakeičia naujas baltas „langas“... Serijose „Apgyvendintas piešinys“ bei „Apgyvendinta tapyba“ nespalvoti Almeidos portretai papildomi realiais kasdieniais objektais (į drobę įsiterpiančiais ir trimatės dimensijos iliuziją kuriančiais vielos ar siūlo intarpais) bei dinamiškais tirštos mėlynos potėpiais, tai bandančiais išsiveržti iš moters kūno, tai melancholiškais vandenyno purslais grasinančiais ją praryti.

Hipnotizuojantys darbai skanduote skanduoja menininkės kūrybine mantra tapusią frazę: „Mano tapyba yra mano kūnas, mano kūrinys yra mano kūnas.“ Mąstant apie šias nuotraukų serijas nejučia kyla klausimas, kur baigiasi kūrybos veiksmas ir prasideda išbaigtas kūrinys. Gal jis niekuomet ir nebūna „išbaigtas“, iki galo realizuotas, nes nutrūksta su pas­kutiniu menininko potėpiu, žaismingai pasislepia kūrėjo kišenėje. Arba it nesibaigianti matematinė tiesė, nutrūkusi drobėje, išsitęsia į neapčiuopiamas erdvės ir laiko ribas.

Itin poetiškas ir metaforiškas, iki menkiausių smulkmenų surežisuotas kūno ir spalvos šokis šiame meniniame žaidime tampa objektu ir siužetu, sig­nifikantu ir signifikatu. Per intymius ir nuoširdžius autoportretus menininkė žiūrovui reprezentuoja „universalaus kūno“ ir jo sąveikos su kūryba konceptą. Skirtingai nei kiti šiuolaikinio meno kūrėjai, taip pat pasitelkiantys autore­prezentaciją kaip idėjinį atspirties tašką, Almeidos nuotraukų serijos išsiskiria objektais neperkrauta erdve. Visa kūrybinė įtampa čia koncentruojama į menininkės kūną ir tapybos procesą tarsi fizinį ir dvasinį to kūno tęsinį.

Tapybos veiksmo reprezentacija nematomais, bet itin tvirtais saitais susijungia su kūno kaip drobės įvaizdžiu. Daugelyje nuotraukų neaišku, kas „diktuoja“ veiksmo dinamiką: mėlyną spalvą lygiais ar padrikais potėpiais „išlaisvinanti“ ir tuoj pat atgal į save „įsiurbianti“ menininkė ar jos kūną deformuojančios, jautriai apgaubiančios ar savyje panardinančios dažų dėmės.

Kūno ir jo judesio svarba kūrybiniam procesui bei išbaigtam meno kūriniui aiškiai matyti vėlyvajam Almeidos kūrybos etapui priskiriamoje nuotraukų serijoje „Intus“, pristatytoje 2005 m. Venecijos bienalėje. Pagrindiniu objektu tampa menininkės ir jos kūrybinės erdvės (studijos) santykis. Ši nuotraukų serija yra bene meditatyviausia, intymiausia, turinti didžiausią emocinį krūvį. Kūno ir apskritai materijos laikinumo metafora atsispindi studijoje skulptūriškai supiltame juodžemyje, į kurį iš pradžių atsargiai panyra autorės pėda, o meditacijos pabaigoje it palaiminimui priglunda menininkės kakta.

Nuotraukų serija „Suvilioti“ („Seduzir“) ir ją papildantis kūrybinį procesą vaizduojantis video pakeri jausmingumu ir erotiškumu. Juoda maža suknelė, elegantiški aukštakulniai ir mažais gundančiais žingsneliais sinchroniškai krypuojanti septyniasdešimtmetė Almeida. Visas dėmesys sufokusuotas į moters rankas ir kojas, plastiškai erdvėje brėžiančias nematomus ženklus. Subtiliai pametamas vienas batelis, į žiūrovą koketiškai pakreipiama raudonų dažų dėme pažymėta pėda ir... vilioklė Almeida kry­puoja toliau, paskui save palikdama raudonus antspaudus.

Bene labiausiai sukrečia ir vis dar trapią moters padėtį visuomenėje atskleidžia trys darbų serijos „Išgirsk mane“, „Jausk mane“, „Matyk mane“ („Ouve me“, „Sente me“, „Vê-me“). Juodu siūlu užraizgytos moters lūpos, nevalingai iš paskutiniųjų bandančios perduoti tą pas­kutinį žodį. Kaip ją išgirsti? Nuotraukas papildančiame video už balto popieriaus lapo matomas priartėjantis ir nutolstantis moters šešėlis, desperatiškai bandantis prasiveržti pro šią iš pirmo žvilgsnio trapią, bet vis dėlto jai neįveikiamą sieną. Kaip ją pajausti ar pamatyti? Nepaisant aiškios šios serijos žinutės, Almeida niekada viešai nepripažino savo kūrinio kaip feministinio manifesto. Menininkės teigimu, nors šiuolaikinis pasaulis ir yra ne itin svetingas moteriai (ypač kuriančiai), ciklai „Išgirsk mane“, „Jausk mane“, „Matyk mane“ orientuoti į bend­rą nūdienos visuomenę užvaldžiusią komunikacijos krizę, solidarumo ir užuojautos trūkumą.

Almeida geba talentingai komponuoti skirtingas meninės raiškos formas. Tapyba, fotografija, instaliacija, performansas, optinė iliuzija – visa jos rankose virsta vienu kūnu, vienu tolygiu ir sinchronišku kūriniu. Stebina Helenos talentas būti visuose kūriniuose ir savo buvimu juos išlaisvinti nuo menkiausios menininkės ego apraiškos. Ji čia, ji ten, ji žvelgia iš kiekvienos nuotraukos, tačiau ji – tik fonas, pagrindas spalvai, formai, procesui. Nepaisant to, būtent „kūniškas fonas“ suteikia kūriniui pras­mę, apibrėžia jo unikalumą. Kaip teigė parodos komisarai João Ribasas ir Marta Moreira de Almeida, kartais spalvai reikia pabėgti iš rėmo, o mums iš savo kūno tam, kad galėtume autentiškiau save reprezentuoti.

H. Almeidos „Suvilioti“ – čia