Jūratė Visockaitė. Nature morte / vivante

Festivalis „Naujasis Baltijos šokis 2016“

„Happy Hour“
„Happy Hour“

Gegužės 4 d. Trečiadienis

Du 50-mečiai Belgijos italai, Mauro ir Alessandro, seni draugai ir šokėjai, panašiai raukšlėti, apšepę, pliktelėję, sveriantys ir nuaugę. Spektakliui „Happy Hour“ bėgant į pabaigą jiedu iš publikos, Menų spaustuvės Juodosios salės, pasikviečia į sceną būrį jauniklių (be abejo, dauguma jų – aktyvūs šokėjai), šie ima laisvai ardytis.

Tarp jaunų ir pagyvenusių šokėjų nusidriekia šiokia tokia kinų siena. Jauni per penkias jiems skirtas minutes pasirodo nepaprastai veržliai, su kraupia neišeikvota energija, tarsi be galvų. O nuošalėje stovintis ir stebintis pagyvenusiųjų duetas per aną ilgesnį, žinoma, iš anksto režisuotą laiką pasirodė pirmiausia su galvom – kūno atmintimi.

Pati sau darau išvadą (ir ne pirmą kartą), kad tas naujas, modernus, šiuolaikinis šokis labiau priklauso vyresniems negu jaunesniems. Nes jam labiau reikia galvos nei raumenų.

Man ir jaunos klasikinio baleto žvaigždės, demonstruojančios sporti­nę ekvilibristiką, sukelia nevalingą pa­sibjaurėjimą. Tačiau balete amžiaus cen­zas būtinas. Moderniame šokyje senas nuvarytas kūnas nenušaunamas –­­ atvirkščiai, jis gali tapti pergalingu ark­liuku. (Regis, tai įrodė vakar mano nematytas spektaklis su 57-erių šokėja iš Kanados.)

Ir šie du vyrai, kiekvienas jų kvadratinis centimetras dirba varomas vadinamojo kūno proto. Aistros, klaidos, užsidegimo, kibirkšties, improvizacijos čia gal yra ir mažiau. Bet vizualaus mąstymo proceso daugiau.

Vadinasi, daugiau ir naujo šokio?

„Ritmas yra šokėjas“
„Ritmas yra šokėjas“

Gegužės 5 d. Ketvirtadienis

Beprotiškai spyruokliuojantis estukas Henri Huttas rodo ir teigia: „Ritmas yra šokėjas“. Jo vieno ritmo linija zvimbiantis šokis hipnotizuoja monotonija. Och, šita kardiograma gali nuzvimbinti tave ir jį patį iki miego, iki mirties. Henri spragsi pirštukais ir žingsniukais čia, scenoje, ir videoprojekcijos kadruose – įvairiose su juo nufilmuotose pasaulio vietose (spragsi juk ir fotoaparatas, ir gyvenimas). Henri kažką myli čia, scenoje, neįtikėtinai ilgai šokinėdamas per virvutę, o į kadrą paleisdamas savo sentencijas apie meilę –­­ taip, meilė toks pats šokinėjimas per virvutę. Henri švilpauja, vis pastumia metronomo rodyklę –­ Henri pats yra metronomas...

Prisimenu pernykščius komiškus es­tų „1000 šokių, privalomų sušokti iki mirties“, atliktus keturių jau vyresnių henrių. Ooo, jie irgi automatiškai, sulenktais keliais ir alkūnėmis trepsėjo mums elementarų tekstą. Augino nenugalimą protestantišką stuburą.

Estas jau savaime yra stuburas ir stilius. Užtat jis ir gyvas kaip niekas kitas.

*

Iškalbingais žodžiais labiau nei judesiais trumpakojis striptizo erelis ispanas Pere Faura gali parodijuoti M. Pliseckają, teatrą, patį striptizą. Jo demonstruojamas „Striptizas“ veža ir arti prisitraukia žiūrovą. Formuoja su juo familiarų santykį. Po spektakliuko nuošė garsūs plojimai ir reikalavimas: „O dabar atiduokit pinigus už bilietą!“

„Striptizas“
„Striptizas“

Gegužės 6 d. Penktadienis

Šiemet festivalyje dominuoja mažai pažįstamas Kanados menas ir menininkai. Kanadietis Manuelis Roque’as iškyla ir su bendra šios pasaulio nuošalės, ir su individualia savo talento aura.

Pats Manuelio veidas solo spektaklyje „Data“ spinduliuoja skambančias gedulingas, bet šviesias G. Fauré mišias. Tikrai veidas Dievo duotas. (Keista, bet šokėjai, baleto artistai likimo dažniausiai apeinami šiuo atžvilgiu – estetika, išraiškingumas nuo veido leidžiasi apačion?) Vienoje scenoje išraiška pastiprinama siau­bingai, munchiškai pražiota burna. Visose kitose kančia veide sumišusi su viltimi, su prisikėlimu. Vaikštoma patetikos briauna, bet nenuslystama.

Pagal siužetą žmogus lieka vienas saloje ir turi susikurti save iš naujo, pradėdamas nuo augalo ir gyvūno, nuo tylos ir muzikos. Ypač nuo savo torso ir rankų. Ilgos Manuelio rankos – atskiras reiškinys, atrodo, kartais atsiskiriantis net nuo kūno, tampantis sparnais, daigais, ragais – ne mažiau įstabiais, nei esame matę dokumentiniame kino kadre su ryto brėkšmoje iš už medžių išlendančiu karūnuotu briedžiu...

Atlikėjas atlieka muziką, siekdamas jos ir tapdamas jai lygus. Labai rizikingas procesas, bet atlikėjas narsus, nesislepia už scenografijos, prietemos, įjungia ilgas pauzes. Šone stūksantis folija dengtas kalnas yra imitacija, netgi mes, publika, esame imitacija, o ryškiai apšviestas herojus scenos aikštelėje yra nature vivante, yra tiesa.

„Data“
„Data“

 

*

Pernykštė jauna latvė Kristina Vismanė, šioje pačioje Kišeninėje salėje paro­džiusi „Interviu su madona“, netikėtai išplėtė jos ribas, o šiemetė jauniklė Elina Lutcė jas susiaurino. „Korpusas“ su, matyt, tikra barokine suknia (dail. K. Dzudzilo), kurios detalės pamažu nusimetamos, man virto nuobodžiu netikro striptizo ar feminizmo seansu. Fasadu, už kurio nieko nerasta. Geriau jau ta graži suknia būtų likusi ant pakabos.

„Korpusas“
„Korpusas“

 

Gegužės 7 d. Šeštadienis

Kanadiečių „Rubberbandance“ grupė afišuojasi išradusi naują šokio kalbą su gatvės šokio, breiko ir baleto žodžiais. Iš pradžių jų „Patirties koeficientą“ tu stebi įtariai, laužomi judesiai-žodžiai girdisi it dirbtinė esperanto kalba. Tačiau palaipsniui ši „disertacija“ (kaip teigiama puikiai sudarytame festivalio buklete) ima tave už atlapų ir prisitraukia arčiau.

Gaila, kad šito pasirodymo nematė lietuvių semiotikai, jie žinotų, ką čia supeikti ar pagirti. Išnarstyti, intelektualizuoti žmogaus bendravimo su žmogumi, mąstymo ir jutimo judesiai dėliojami didelėje LNDT scenoje kasdieniu neįpareigojančiu pavidalu. Tai tarsi nespalvotos kino kronikos transliavimas –­ juostos kadrų kiekis per sekundę kitoks, nei mūsų akiai įprasta, todėl mes matome kitokį vaizdą.

Vaizdas nėra emocionalus, bet jis sveikas, gydantis, pamokantis santykiau­ti. DJ Jaspero Gahunios brūžinanti sme­genis muzika į visą šitą racionalumą pum­puoja kraują.

Be to, šitą vaizdą daro kieti profesionalai, o tai šiuolaikinio šokio festivalyje pamatysi tikrai ne kasdien.

(Tiesa, bežiūrint atmintis vis atgamindavo pernykščio festivalio viršūnę –­­ Kinijos „Tao“ šokėjų nenutrūkstamus žmogiškosios masės saitus spektaklyje „4 ir 5“. Iš tiesų, jų civilizacija statoma ant kitokio pagrindo ir kitoje Mėnulio pusėje.)

 

„Patirties koeficientas“
„Patirties koeficientas“

„Dior in Moscow“
„Dior in Moscow“

*

Ingridos Gerbutavičiūtės ir Agnijos Šeiko „Dior in Moscow“, mėginantis atidengti „socialinius rytų europiečių stereotipus“, sakyčiau, pats virsta stereotipu. Ne taip lengva perkąsti vakarykštę įvairialypę mūsų istoriją, merginos.

Nors etiudas su „gyvai“ karpomais naktiniais marškiniais buvo keistai pagaulus, šoklus.

Merginų kolegės Lizos Baliasnajos iš kauniečių „Auros“ drąsus komiksinis „(Be)kulminacijų“ irgi socialinis-agitacinis, gal net kiek antikaunietiškas. Liza kovoja vyriškai ir beatodairiškai, kirviu išsikapodama naujas formas. Įtariu, jos laukia dar nemažai autorinės kūrybos kulminacijų.

 

„(Be)kulminacijų“
„(Be)kulminacijų“

 

Gegužės 8 d. Sekmadienis

O sekmadienis man buvo nuobodus totaliai. Tiesiog laboratoriniai renginiai, skirti patiems sau, brangiausiesiems. Net ir senas (2013), žavingas lietuviškas kapustnikas „Contempo­rary?“ rimtame kelių ankstesnių spek­taklių kontekste prarūgęs. Manau, pa­rodijos visuose žanruose moraliai tveria neilgai.

„Contemporary?“
„Contemporary?“

Baltarusių „Dalykinis pokalbis“ da­lykiškas dėl medijų, o ne dėl šokėjų mirgesio. Gyvoji scenos faktūra jauna ir bejėgiška. Pavyzdys, koks tuščias yra jaunas kūnas be Pigmaliono.

Į paskutinį sektos susirinkimą Kišeninėje – „Jautienos valdovą“ su liežuvio šokio technika, su „kalbos ir šokio kompromisu“ – atsiprašau, neturėjau jė­gų eiti.

Šis tarptautinis festivalis yra dvidešimtas. Jubiliejaus proga rengėjams siūlyčiau radikaliau apgalvoti publikos problemą ir nutarti: kišeninis ar laifinis? Gal „Naująjį Baltijos šokį“ tiksliau būtų pavadinti seminaru, į kurį renkasi profesinė brolija ir kuris tikrai padeda jai vystytis iš vidaus? Juk Šiltadaržio gatvėje nesilanko paprasti žiūrovai. O gal atvirkščiai: siaurinti šykščiai finansuojamą programą ir smarkiai populiarinti, laifinti festivalį publikai –­ tai juk irgi vystytų šokį iš išorės? Dabar orientuojamasi į savito skonio kokteilį. Naujasis šokis per 20 metų taip ir liko mažai pažįstamas naujajai kartai (ją juk sudaro ne vien saviškiai). Pavyzdžiui, naujoji muzika sutraukia mišresnę auditoriją.

 

 „Dalykinis pokalbis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Dalykinis pokalbis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Gegužės 9 d. Pirmadienis

Trys prancūzai pasirodo scenoje kaip trys lengvabūdžiai varliūkščiai iš multiko: nutįsusios nešvarios maikės, triusikų, ai, nėra, snukučiai valiūkiški, kojos gyslotos, užpakaliai kieti, o tie nesceniški daikčiukai –­ tiesiog į nieką nepretenduojanti penkta kojytė. „Gerro, Minos and Him“ gyvena, tūsinasi, palikdami šlapias šliūžes... Jie nekuria jokių perdėtų prasmių, ir tai malonu. Demonstruoja sveikus vyriškus santykius, vyrų draugystę – tegul ir kitą rytą po išgertuvių ar dar ko nors neleistino. Draugystė stipri, nepalaužiama gal nuo mokyklos suolo, tarpusavyje perprantama iš vieno judesio, mirktelėjimo, burbtelėjimo. Vive la France!

 

„Gerro, Minos and Him“
„Gerro, Minos and Him“

*

Prancūzai iš savo kūnelių spaudžia ir išspaudžia šviesą, gyvenimo geismą, o olandės Ann Van den Broek subur­ta trupė spektaklyje „The Black Piece“ užsispyrusi trombuoja tamsą. Daug pastangų, maža pasiekimų – gal esu neteisi, bet tipiškai išplerusi moteriška režisūra (ji, žinoma, nutinka ir vyrams). Žmogaus instinktai, kuriuos kažkodėl užsibrėžta atverti tamsoje, juodoje spalvoje, palieka dar tamsesni nei buvo. Nuolatinis operatoriaus kameros smeigimas į juodą žmogaus sielą ir jos atidengimas ekrane – juokingas. Žiūrėkite daugiau kino, Ann.

Tačiau LNDT publikoje šįkart šmėkščiojo garbingi kviestiniai svečiai, turėję pusantros valandos kęsti šitokį meną. Gal tai festivalio vado Audronio Imbraso subtilus kerštas finansuotojams? Tuomet sveikinu Audronį.

 

„The Black Piece“ . Maarteno Vanden Aabeele’s nuotrauka iš festivalio archyvo
„The Black Piece“ . Maarteno Vanden Aabeele’s nuotrauka iš festivalio archyvo

 

b_600_222_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-19_nr._3567_okis.png

Komentarai  

 
#2 vilnietis 2016-05-22 02:31
Na taip... Jei tokia ispudziu recenzija butu kokiame jaunuju kritiku leidinyje - tuomet tiek to... Bet cia juk Literatura ir menas, teoriskai - meno kritikos flagmanas Lietuvoje... Ir idomu - kaip recenzente matavo naujosios muzikos ir siuolaikinio sokio auditoriju misruma, kad imasi apie ji sprest?... :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 Katastrofa 2016-05-20 17:46
Aišku, pasitikėjimo dalykas, bet normalus redaktorius už tokią rašliavą turėtų moteriškę iš darbo išmesti. Ar bent jau leisti rašyti tik apie tai, kur bent kiek nusimano. Apie Black Piece: "tipiškai išplerusi moteriška režisūra". Ir po to - "Žmogaus instinktai, kuriuos kažkodėl užsibrėžta atverti tamsoje, juodoje spalvoje, palieka dar tamsesni nei buvo". Iš kur ištraukta, kad tai užsibrėžta atverti? Ir ko pykti, kad neatvėrė to, ką pati recenzentė susigalvojo?
Nekalbu apie kitus dalykus, bet šie sakiniai pasako dar viena: visi olandai yra debilai ir idiotai, nes jie šitą spektaklį išrinko 2015 m. geriausiu. Ne Belarusijoje, o Nyderlanduose, vienoje stipriausių pasaulyje šokio šalių! Nuostabu, kaip gali sveikas provincinis požiūris tiesiog paimti ir apš... Bet gal buvusiai kino kritikei reikėtų irgi patarti - "pažiūrėkite gal kokį Lynchą ar film noir, gal kažką ptada suprasite".
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai