Adonis: „Kaip tik dabar prasideda rašymas –­ po Aušvico“

Sakoma, arabų pasaulyje kiekvienas yra poetas. Ir kiekvienas žino Adonį – sirą tremtinį, dabar gyvenantį Paryžiuje, sukūrusį arabiškąją „prozišką poeziją“ ir dažnai minimą tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją. 2011 m. jis tapo kontroversiškų debatų apie karą Sirijoje dalyviu. Tų metų pradžioje prasidėjus sirų sukilimui, arabų intelektualai laukė Adonio komentaro apie susidariusią situaciją – ne vien kaip poeto, bet ir kaip alavito, kurių sektai priklauso ir Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. 2011 m. birželį Adonis al-Assadui parašė atvirą laišką reikalaudamas demokratiškesnių sprendimų, tačiau tuo metu režimo jau buvo nužudyta apie 1400 civilių, ir daugelis kritikavo Adonio poelgį kaip silpną ir pavėluotą.

68-erių Adonis detaliau savo požiūrį į Arabų pavasario nesėkmę išdėstė nuolatinėje rubrikoje laikraštyje „Al-Hayat“ ir knygoje „Smurtas ir islamas“. Ji išleista praėjusių metų lapkritį – tą patį mėnesį, kai „Islamo valstybės“ išpuolis Paryžiuje pražudė 130 žmonių.
Jonathanas Guyeris susitiko su Adoniu kavinėje Eliziejaus laukuose.

 

Adonis. Ugnės Žilytės piešinys
Adonis. Ugnės Žilytės piešinys

Sirijos karo pradžioje parašėte laišką prezidentui Basharui al-Assadui. Ką jam pasakytumėte dabar?

Niekas nepasikeitė. Atvirkščiai, problemos dar labiau išaugo. Kaip 40 valstybių gali dvejus metus jungtis kovai su „Islamo valstybe“ ir vis tiek nesugebėti nieko padaryti? Niekas nepasikeis, kol religija ir valstybė nebus atskirtos. Kol neišsiaiškinsime, kas yra religiška, o kas­ politiška, kultūriška ar socialu, niekas nepasikeis ir arabų nuosmukis tik didės. Religija nebėra atsakymas į pro­b­leminius klausimus, štai kodėl ji turi būti atskirta. Kiekvienas laisvas žmogus gali tikėti tuo, kuo jis nori, ir mes privalome tai gerbti. Tačiau religija kaip visuomenės pamatas? Ne.

Kada paskutinį kartą lankėtės Sirijoje?

2010-aisiais.

Dar prieš karą. Gal galite papasakoti apie tuometę atmosferą?

Aš tik klausausi žinių – visai kaip jūs. Sirija buvo suardyta, tačiau dėl ko? Koks yra sumanymas? Tikras revoliucionierius privalo ginti savo šalį. Jis kovoja su režimu, tačiau gina institucijas. Girdėjau, jog Alepo turgus buvo visiškai sunaikintas. Tokie turtai yra reti, kaip galima juos naikinti? Revoliucionierius neplėšia muziejų, nežudo žmonių todėl, kad yra krikščionis, alavitas ar drūzas. Revoliucionierius nedeportuoja visos populiacijos, kaip buvo pasielgta su jazidžiais. Ar tai, kas dabar vyksta Sirijoje, yra revoliucija? Kodėl Vakarai tai remia?

Jūsų pažiūros į konfliktą Sirijoje arabų pasaulyje sulaukė kritikos.

Žinote, yra daug arabų, pavaldžių revoliucijai, – jie visada mane kritikuoja. Esu kaltinamas, jog nepalaikau revoliucijos – tos, kuri naikina muziejus.

Kas yra revoliucija ir kas ją palaiko?

Tai, kas žodžiais neįvardijama... Rašytojas negali būti žudymo pusėje, tai tiesiog neįmanoma. Tačiau kai kurie dievina žudymą ir smurtą. Kaip poetas ar tapytojas gali būti toje pačioje pusėje su žmogumi, kuris apsijuosęs diržu su bomba eina į mokyklą? Kaip? Juk ten vaikai. Kaip galima juos žudyti? Tai yra nesuvokiamas siaubas. Brolau, jei režimas yra tironiškas, kovok su režimu, ne su vaikais mokyklose. Neniokok šalies. Nežudyk nekaltų žmonių. Tai žema. Visoje istorijoje nesu matęs nieko panašaus: visiškai sunaikinti valstybę, pvz., Jemeną, kad prezidento pareigas užimtų silpnaprotis.

Ir žmonės tai palaiko. Intelektualai. Kaip galima su jais kovoti? Jie kaltina, jog nesi jų pusėje. Turėtum tapti tokia pačia pabaisa kaip ir jie.

Kaip džihadistai...

Ne vien džihadistai, jie taip pat dalis žmonių. Nepalaikantieji to, kas vyksta, turėtų viešai reikšti savo poziciją. Ar skaitėte bent vieną oficialų pareiškimą? Yra asmenų, kalbančių tą patį, ką mes čia dabar, bet ar skaitėte oficialų pareiškimą prieš džihadistų grupių vykdomą veiklą iš arabiškos valstybės, garsios politinės partijos ar kitos didelės jėgos? Tai yra savotiškas pritarimas. Kantrumas yra savotiškas pritarimas. Nė vienoje arabų valstybėje neįvyko nė vieno protesto. Ką tai reiškia? Jie žudo žmones ir pardavinėja moteris. Jie naikina muziejus, didžiausius žmonijos pasiekimus, bet ir nebuvo nė vieno pasipriešinimo protesto, nė vieno pareiškimo.

Naujoje knygoje „Smurtas ir islamas“ rašote, kad „Islamo valstybė“ ženklina islamo pabaigą. Ar bus nauja pradžia?

Turime išsaugoti tikėjimą. Jei žmonija žlugs, tuomet pasaulis žlugs. Egipte ir kitose šalyse yra asmenų, kalbančių taip pat kaip aš, – nesu vienas. Turime tikėti, kad žmonės gebės priimti gerus sprendimus, tačiau kaip ir kada tai įvyks, nežinia. Galiu tik pasakyti, jog arabai niekada nepasistūmės į priekį, jei toliau mąstys ir veiks pasenusiame džihadistiniame, religiniame kontekste. „Islamo valstybė“ yra paskutinis pasispardymas. Žvakė, prieš užgesdama, blyksteli stipriau.

Renesansui reikia laiko. Per 1500 metų nuo pirmos islamiškos valstybės įkūrimo, nesugebėta sukurti pilietinės visuomenės. Pilietis turi ne vien pareigas, bet ir teises. Iki šiol arabų visuomenės sudarytos iš žmonių su tomis pačiomis pareigomis, tačiau skirtingomis teisėmis, pvz., krikščionys neturi tokių pačių teisių kaip musulmonai. Penkiolika amžių. Kaip išspręsti 1500 metų problemą per dieną ar mėnesį? Bet aš tikiu, jog ateis toks laikas, tik ne dabartiniame kontekste.

Ar pokyčiams reikalingi nauji susitarimai su Vakarais? Skaičiau jūsų eilėraštį „Desire Moving Through Maps of Matter“ (1987) apie Viduržemio jūroje plūduriuojantį Eifelio bokštą ir jūsų aprašytą pokalbį tarp Abu Nawaso ir Victoro Hugo. Tiltas tarp arabų ir vakariečių...

Rytai ir Vakarai yra ekonominiai bei kariniai dariniai, sukurti kolonialistų. Geografijoje įvardijama, jog egzistuoja Rytai ir Vakarai, o ekonomika ir kolonializmas sumaniai tuo pasinaudojo.

Tačiau mene Rytų ir Vakarų nėra. Galima tai pamatyti Paulio Klee paveiksluose, įkvėptuose Tuniso ir Rytų Arabijos meno, Delacroix paveiksluose, įkvėptuose Maroko. Geriausias dalykas skaitant Rimbaud yra tai, jog jis –­ ne vakarietis; nors gimęs Vakaruose, buvo visiškai prieš juos. Skaitydami Abu Nawasą ar Abu Al-Ma’arrį negalvojame, rytiečiai jie ar vakariečiai. Kūrybingi žmonės yra iš to paties pasaulio, nepriklausomai nuo gimtosios šalies. Jie gyvena drauge nepaisydami geografinių ribų, kalbos, nacionalizmo ir priklauso kūrybingos žmonijos pasauliui. Šia prasme nėra nei Rytų, nei Vakarų. Whitmanas man yra visai kaip Abu Tammamas. Jis yra dalis manęs, o aš – dalis jo.

Tačiau Vakarai išvystė socialines struktūras, kurių, jūsų manymu, trūksta arabų kraštuose.

Problemos, su kuriomis susidūrė Eu­ropa, buvo išspręstos kuriant naujo tipo visuomenes, atskirtas nuo religijos ir bažnyčios. Viduramžiais bažnytiniai teismai veikė visai kaip šiandieniai džihadistai –­ žudė ir degino žmones. Tačiau Vakarams pavyko atskirti religiją nuo valstybės ir gimė moderni visuomenė. Mes, arabai, vis dar esame šiame etape ir labai stengiamės atskirti. Jeigu pavyko Vakarams, nematau priežasčių, kodėl turėtų nepavykti mums. Padarysime tai, nepaisydami visko, nepai­sydami Vakarų politikų, kurie niekina arabų politikus ir arabų režimus. Niekina. Vakarai tai išnaudoja savo tiks­lams pasiekti.

Taigi kaip veiksmingai atskirti religiją ir valdžią?

Reikia pradėti nuo pradžių. Būtinos pastangos. Niekas nepasidarys sėdint ir laukiant. Reikia stengtis, pakilti ir kovoti. Rašyti ir būti įkalintam. Svarstau, kodėl kalėjimai nėra pilni rašytojų. Vadinasi, arabai rašytojai blogai atlieka savo darbą. Jie nekritikuoja, nekalba apie gilumines problemas, tikras gyvenimo problemas, tikras krizes. Taigi mano kritika yra nukreipta į rašytojus, ne į valstybę. Jie turėtų nuolat sėdėti kalėjimuose –­ tai reikštų, jog jie kalba tiesą. Tol, kol jų knygas draudžia, galime sakyti, kad kultūra dar atlieka savo vaidmenį.

Ar gali poezija kalbėti apie siaubingą, barbarišką prievartą, apėmusią Siriją? Prisimenu Adorno poziciją šiuo klausimu po Aušvico.

Aušvicas buvo katastrofa, tačiau žmonija pergyveno daug katastrofų. Priešingai, manau, rašymas kaip tik prasideda nuo blogio ištakų kvestionavimo ir atskleidimo. Adorno žodžiai užkerta kelią klausimams ir verčia susitaikyti –­ tai yra klaidinga. Aš jam nepritariu. Kaip tik dabar prasideda rašymas – po Aušvico.

O kaip poezijos rašymas per pilietinį karą Sirijoje?

Negalima lyginti bombos su eilėraščiu. Neturėtum daryti tokio sugretinimo. Viena netikusi kulka gali pakeisti režimą, viena niekinga kulka gali nužudyti puikų žmogų, pvz., Kennedy. Neturėtum daryti tokio sugretinimo, nes tai fundamentaliai neteisinga. Kurti poeziją –­ tarsi kurti orą, kvepalus, tai lyg kvėpavimas. Ji negali būti matuojama materialiai. Štai kodėl poezija niekina karą ir negali būti siejama su juo. Tačiau karui pasibaigus atsiranda galimybė mąstyti apie lavonus, destrukciją, griuvėsius.

Mums yra teigiama, jog „Islamo valstybėje“ rašoma poezija, Osama bin Ladenas taip pat tai darė.

Tai ne poezija. Tai jokiu būdu negali būti laikoma poezija, nes tai – socialinis fenomenas. Kai kultūra yra dalis kasdienybės, kiekvienas tampa poetu ar romanistu. Jūs turite tūkstančius romanistų. Tačiau pasiseks, jei rasite bent penkis, kuriuos verta skaityti. Amerikoje yra tūkstančiai romanų, o iš jų tik 5 ar 6 geri, likusieji – šlamštas. Tas pats ir Arabijoje. Visi arabai yra poe­tai, tačiau 95 % jų – niekam tikę.

Neseniai rašėte, kad imigracija yra svarbi arabų kultūros dalis. Šiuo metu susiduriame su imigracijos krize Vidurio Rytuose ir Europoje. Ką galite pasakyti apie tai?

Manau, imigracijos priežastys yra dvi: neužtenka darbo arba laisvės. Taigi pilietis – arba žmogus – ieško vietos dirbti ir būti laisvas. Arabų šalys yra skurdžios. Du šimtus metų nesugebėjome įsteigti vieno gero universiteto arba tyrimų institucijos, nors turime puikius išteklius. Išleidžiame juos niekam tikusiems ginklams. Perkame lėktuvus, net lakūnus, kad šie pilotuotų lėktuvus ir kautųsi už mus; taip elgiasi Saudo Arabija Jemene.

Pasaulis yra purvynė. Mes esame primityvūs. Mes vis dar viduramžiuose, o tu klausinėji dalykų iš moderniųjų laikų. Neapsikvailinkit išvydę užsienietiškus au­tomobilius ar Amerikos universitetą Kaire. Mes patys nesugebame pagaminti automobilio. Nesugebame pagaminti ir kavos puodelio, tad kiek modernūs esame? Vakarų politikai mus kvailina. Juk jūs – intelektualai, turėtumėte žinoti faktus.

Keliuose paskutiniuose tekstuose, pvz., „Kas esu aš – kas esame mes?“, svarstėte apie arabiškąjį identitetą.

Tai sudėtingas klausimas ne vien arabams, o ir kiekvienam žmogui atskirai. Religija atsakymus pateikė: krikščionis yra krikščioniškas, žydas – žydiškas, musulmonas – musulmoniškas. Kiekvienas „kitas“ yra atidžiai apžiūrimas ir tiriamas. Jei jis tiki tuo, kuo ir aš, tuomet aš jį atpažįstu, jei ne – jis man lieka svetimas. Monoteistinėse religijose „kito“ klausimas yra neapibrėžtas. Štai kodėl nereligingiems žmonėms identiteto samprata yra sudėtinga.

Tarp arabų sufistų būta svarstymų šia tema. Rimbaud yra pasakęs: „Aš esu kitas (Je estu un autre).“ Tūkstančiu metų anksčiau arabų sufistas sakė: „Kitas esu aš.“ Žinote, islame musulmonai savo identitetą paveldi – taip pat kaip paveldi namus, žemę, pinigus. Tapatybė jam paskiriama a priori. O sufistas pasakė –­ ne, tapatybė yra nuolatinis kūrimas. Žmogus savo tapatumą formuoja darbais ir ideologija. Taigi jei tapatybė yra kuriama, „aš“ negali egzistuoti individualiai – jis visuomet egzistuos drauge su „kitu“, o „kitas“ bus jo dalimi. Kad būčiau savimi, turiu „pereiti“ per „kitą“. Panašiai ir sufizme – identitetas yra atviras.

Žmogaus identitetas nuolat atsinau­jina tol, kol šis gyvas. Jei jis būtų poe­tas, jo tapatybė liktų gyvuoti net po mirties, kadangi tekstai yra peržiūrimi ir vertinami vis iš naujo ir vis kitaip, taigi autoriaus tapatybė – atvira. Šia prasme poezija taip pat yra prieš religiją. Jos nė negalėtų būti kartu. Nerasite nė vieno poeto arabų istorijoje, kuris būtų buvęs religingas. Neįmanoma rasti tikinčiojo, apie kurį būtų galima pasakyti „jis puikus ir didis poetas“. Jeigu jis būtų religingas, tai būtų kaip sufistas, laikantis save tikinčiuoju, tačiau tikintis visiškai kitokį nei oficialus islamo dievas – principą, įstatymą ir instituciją. Tikroji žmogaus galia slypi keliamuose klausimuose, o ne pateikiamuose atsakymuose.

Prieš septyniasdešimt metų pasirinkote Adonio vardą.

Ne, aš susikūriau šį vardą, kad ištrūkčiau iš religijos pasaulio.

Tačiau dabar vardas tapo...

Nusikaltimu!

Kodėl?

Jis kritikuojamas dėl to, kad nėra arabiškas ar musulmoniškas. Deja, religinė kultūra nuvertina visą kitą kultūrą. Ji tapo lėkšta.

Kokia tuomet yra arabų kultūros atei­tis?

Kaip ir sakiau, kol mirtis ir meilė yra su mumis, menas išliks. Nesijaudink. Skaitytojų mažėja, tačiau tai – nieko blogo. Nietzsche, moderniosios minties tėvas, kadaise nebuvo spausdinamas. Niekas apie jį nežinojo. Toks tas amžinas meno likimas. Daugelio knygas leidžia, jie uždirba milijonus, tačiau jų vieta – šiukšlyne.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

The New York Review of Books, 2016-04-16

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai