Jūratė Baranova. Skirmanto Jankausko kelionė į platoniškojo mąstymo pasaulį

Skirmantas Jankauskas. „Platonas. Filosofavimas grožio akivaizdoje“. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2015.

 

Praėjo beveik du su puse tūkstančio metų nuo Platono filosofavimo, o jo recepcija ne tik neišsenka, bet, regis, įgyja pagreitį. XIX ir XX amžiuje Platonas patyrė ne vieną nuotykį. Paskutiniaisiais savo produktyvaus gyvenimo metais Nietzsche, knygos „Stabų saulėlydis“ skyriuje „Kaip „tikrasis pasaulis“ pagaliau tapo pasaka“ sutalpinęs į vieną puslapį visą Vakarų minties istoriją ir pavadinęs ją „Vienos klaidos istorija“, pasiskelbė nuvertęs ar apvertęs Platoną. Pirmąjį Vakarų minties istorijos tarpsnį Nietzsche sutapatina su Platonu ir gana ironiškai apibūdina: „Tikrasis pasaulis, pasiekiamas tik išminčiui, šventajam, dorybingajam – jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis. (Seniausias idėjos pavidalas, santykiškai protingas, paprastas, įtikinantis. Sakinio „aš, Platonas, e s u tiesa“ parafrazė.)“

Tuo metu Nietzsche’i pamažu niaukėsi sąmonė. Todėl buvo galima šios jo trumputės, kiek pagyrūniškos frazės nepastebėti. Tačiau M. Heideggeris ne tik pastebėjo, bet ir pasitelkė ją kaip Nietzsche’s interpretavimo strategiją pirmajame knygos „Nietzsche“ skyriuje „Nuverstas platonizmas“. J. Derrida pastebi Heideggerio pastebėjimą ir jį dekonstruoja knygoje „Pentinai. Nietz­sche’s stiliai“ („Eperons. Les styles de Nietzsche“). Diskusija vyksta toliau. Pasisako G. Vattimo, G. Deleuze’as ir kiti vadinamieji postfilosofai. O kur dingo Platonas? Kas nutiko jam?

Platonui, pasirodo, viskas gerai. Jis išnyra kaip feniksas iš pelenų, nepaliestas visų šių apvertimų, nuvertimų ar pervertimų šleifo. Skirmanto Jankausko monografijoje jis iškyla pirminiu pavidalu – visai tiesus. Todėl lygiavertis paties interpretatoriaus dialogo partneris. Jankauskas apsibrėžia, kad savo teorinėje rekonstrukcijoje ir interpretacijoje jis nepretenduoja nei į pranašavimą numatantį žinojimą, atveriantį „tikrąjį Platoną“, nei į kokią nors niveliuojančią mokslinę, t. y. neišreikštą socialinį susitarimą numanančią, tiesą. „Ši kelionė, – sako interpretatorius, – tai tik privačios kelionės į įstabųjį platoniškojo mąstymo pasaulį įspūdžių aprašymas“ (p. 60). Skaitytojas iš karto pasijunta geriau. Atkrenta Nietzsche’s ironiškas komentaras, sakinio „aš, Platonas, e s u tiesa“ parafrazė. Padvelkia išlaisvinančiu kelionių į tolimus kraštus, utopines vietas ilgesiu, laiko mašina skrodžiant ne tik erdvę, bet ir laiką – su Jules’iu Verne’u ar su Hariu Poteriu, priklausomai nuo generacijos.

Bet Jankausko santykis su Platonu toks paprastas ir jaukus, kad skaitant knygą kartais susidaro įspūdis, jog jis išsiruošė į kelionę aplankyti kurio nors mielo, seniai nematyto proproproprosenelio. Tam, kad pasišnekėtų su juo į valias, o ne tam, kad įkalbėtų jį kaip nors perrašyti testamentą ir visą turtą palikti jam. Kad paskelbtų pagrindiniu savo komentatoriumi. Keliauninkas neturi jokių išskaičiavimų. Jį žavi pati kelionė. Tai sušvelnina teisėtą akademiškai angažuotų kritikų priekaištą: o kodėl jis į tą kelionę išsiruošė vienas. Kur kiti? Juk yra Lietuvoje atliktų ir kitų Platono tyrimų. Kodėl nemini? Yra Naglio Kardelio ženkli monografija „Vienovės profiliai Platono filosofijoje: diskursas ir mitas“. Kodėl net neužsiminta?

Bet žinia, vienas mėgsta į mišką grybauti eiti su būriu, kad galėtų susišūkauti ir nepasiklystų, taip linksmiau. O kitas stveria krepšį ir neria vienas. Lyg koks vienišius. Jankauskas, atrodo, iš pastarųjų. Bet teneapgauna skaitytojo šis stilistinis autoriaus žaismingumas. Knyga neišpasakytai rimta, todėl ir stora. Ir kelionė, sekant iš paskos, yra ne vien pramoga, o ir intensyvaus mąstymo mokykla. Platono link keliaujama labai nuosekliai. Pradedama nuo ankstyvųjų dialogų, nuo pokalbių su Gorgijumi ir Protagoru, toliau einama prie „Ijono“, „Kritono“, „Faidono“. Nuosekliai, net dviejuose skyriuose nagrinėjama „Puota“. Lygiai taip pat dviejuose skyriuose apmąstomas ir „Faidras“. Tada priartėjama prie „Valstybės“. Viskas apmąstyta ir argumentuota graikiškuoju originalu. Matyti autoriaus viso gyvenimo įdirbis. Tai jo Magnus opus.

Skaitytojas, sekdamas iš paskos, ima suprasti, kad autoriaus pasirinkta strategija – pasiryžimas keliauti Platono link vienam pačiam, tarsi nebūtų kitų, iš tiesų pasiteisino. Jis neįsivelia į bereikalingus scholastinius ginčus dėl kokio nors menkniekio, bet sužavi skaitytoją savo pastebėjimais, leidžiančiais supras­ti, kad ir filosofija gali būti labai įdomi. Platonas, kaip liudija jo tekstai, buvo talentingas rašytojas. O legenda sako, kad rašė ir tragedijas, bet susipažinęs su Sokratu, kuris niekino poetus, ir susižavėjęs minties galia gėdydamasis sunaikino savo literatūrinius kūrinius. Juk iki šių dienų nerašantys filosofai tarsi pseudoneosokratai niekina literatus ir literatūrinį stilių filosofiniame tekste laiko minties silpnumo ženklu. Bet ar iš tikro taip? Gal tai tiesiog dviguba gamtos dovana –­ mąstymo ir literatūrinės raiškos gebėjimai. Kas žino, kaip ten buvo, –­ sudegino ar nesudegino, – gal tai tiesiog pramanas. Bet šios istorijos moralas toks: nuo talento neišsisuksi. Jis vis tiek pasivys ir pagaus.

Pasivijo Platoną. Lygiai taip pat ir Jankauskui nepavyksta nuslėpti talento gyvai ir grakščiai reikšti mintis, nors tarsi ir stengtasi... Knyga pulsuoja gyvybe, o rašoma apie įvykius, nutikusius prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Mąstymo įvykiai vyksta tarsi anapus laiko. Bet, nepaisant to, retkarčiais ir didiesiems praeities mąstytojams, norintiems įsirėžti į amžinybę, reikia tos kiekvienos kartos mintytojų atsigrįžimo bei gebėjimo įsiskaityti ir naujai perprasti kažkurią jiems patiems svarbią klasiko eilutę.

Kas šių eilučių autorei asmeniškai įstrigo iš Jankausko kelionės įspūdžių? Naujai sublizgėjo aistros stebėtis metafora. Įsiminė dalyvavimo arba pritapimo terminas, kuriuo nusakomas sielos pritapimas prie būties, t. y atsiskyrusios esybės pritapimas prie prigimtinės esaties. Įsiminė Herakleito kiek griežtokas pamokymas nefilosofuojantiems: „...nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems“ (p. 91). Įdomus pastebėjimas, jog subtili pirmųjų filosofuojančiųjų poezija pamažu tapo nuobodžia aristoteliška proza. Įsiminė ir klaustukai, kurie lyg ir reikštų abejones. Kilo klausimas: kuri gi iš tiesų vertybė – gėrio ar grožio –­ dominuoja Platono vertybių hierarchijoje? Nes skirtingose vietose abi pavadinamos aukščiausiomis. Juk antikoje grožis ir gėris tarsi sutampa, bet vis dėlto? Kiek keistokai nuskambėjo nuoroda į kažkokius mistinius nūdienos filosofus, bandančius savo gyvenimą sieti su filosofiniu gyvenimo būdu. Kas blogai? Tegul bando. Bet, žinia, autorius su tuo nesutiktų, nes mano, kad į gyvenimo būdą reikia įbristi. Jis rašo: „Jei filosofavimas jį pradėjusiems antikos išminčiams yra jų gyvenimo būdas, jei šie, kaip nurodo Herakleitas, įbridę į gyvenimą (viešai) kalba ir elgiasi, tai ar reikia stebėtis paskesnės filosofijos bergždžiomis pastangomis vien analitiškai artikuliuoti tą gyvenimišką kalbėjimą?“ (p. 99) Kuo blogas analitinis mąstymas? Tegul mąsto, galanda įrankius... Ar tai, kad jie neįbrenda į antikinį gyvenimą? Bet įbrenda į savąjį. Sakykime, bent sušlapina pėdas. O į antikinį tai jau ir didžiausiems antikos tyrinėtojams nebepavyks įbristi.

Joks tekstas nebeperneš atgal tarsi Aladino kilimas, kad galėtum įbristi į tuos Herakleito ar Platono kojas skalavusius vandenis. Tad teks klampoti savuoju keliu. Bet tokie tekstai kaip Jankausko knyga dar kartą paliudija: galima ne vien klampoti nužymėta linija, bet ir labai elegantiškai skristi kur tik panorėjus, įsiskaitant į tekstus, pasitelkiant rekonstrukcinę vaizduotę, minties galią ir svetimų kalbų išmanymą.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai