Jovita Dikmonienė. Neišvengiama griūtis, arba Tik jauni idealistai pakeis pasaulį

Gintaras Varnas prieš trejus metus pastatęs Euripido „Bakchantes“ vėl pasirinko mitinių Tėbų karalių šeimą – Oidipo giminę. Oidipas, Jokastė, Kreontas, Antigonė – antikoje mėgstami personažai, dramaturgams leidę reflektuoti likimo, mirties, valdžios, paklusimo dievų įstatymams temas. Naujas Varno spektaklis LNDT „Oidipo mitas“ vėl klausia: kas yra teisingumas, lemtis, tėvynės ir artimo meilė?

Spektaklį sudaro trys dalys: pirmoje remiamasi Sofoklio tragedija „Oidipas karalius“, antroje – Euripido „Foinikietėmis“ ir Aischilo „Septynetu prieš Tėbus“, trečioje – Sofoklio „Antigonės“ siužetu. Mintis sujungti antikines tragedijas į vieną dramą „Oidipo miestas“ buvo kilusi vokiečių dramaturgui Johnui von Düffeliui. Šią dramą Varnas dekonstravo į „Oidipo mitą“ barokiškai pertvarkydamas ir pripildydamas Düffelio dramos karkasą Sofoklio, Euripido bei Aischilo tragedijų dalimis ir sukurdamas naują, didingą, dinamišką ir simbolišką paveikslą.

„Oidipo mitas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Oidipo mitas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Po premjeros pirmiausia kilo mintis, kodėl šiuolaikiniai režisieriai nori sujungti keletą antikinių tragedijų į vieną spektaklį? Tai gana rizikinga ir ne visiems pavyksta, nes tas pats antikos dramaturgas, kurdamas kitą to paties mitologinio ciklo tragediją keitė ne vien problematiką, bet ir herojaus charakterį. Tie patys personažo charakteriai išlikdavo tik trilogijose, pavyzdžiui, Aischilo „Orestėjoje“.

Prieš trejus metus Vilniaus mažajame teatre buvo rodomas iš trijų Euripido tragedijų sukurtas Konstantino Bogomolovo spektaklis „Mano tėvas – Agamemnonas“, kuriame, kaip ir Varno „Oidipo mite“, vieną pagrindinių vaidmenų atliko Arūnas Sakalauskas. Manau, Bogomolovui rūpėjo eksperimentas, naujos teatro formos paieškos, šeimos vertybių krizės tema, tačiau gilinimasis į Euripido tragedijas neatrodė būtinas. Varnui antika – svarbi, įdomi, gerbtina.

Tad kodėl buvo jungiami siužetai? Galbūt režisierius sumanė parodyti tris tragedijas, nes antikoje per didžiąsias dionisijas trys tragikai pateikdavo iš karto po tris tragedijas ir satyrų dramą. Galbūt Varnui buvo įdomi visa Oidipo šeimos istorija, leidžianti kalbėti ne apie vieno asmens, bet apie globalias, vis atsikartojančias visuomenės problemas, parodyti nuoseklų priežasties-pasekmės ryšį, kai viena klaida, viena kaltė suteikia impulsą atsirasti kitai klaidai ir kitai kaltei, griaunančioms žmonių likimus.

b_500_749_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-20_nr._3568_Oidipas_54_foto-D.Matvejev.jpg

Jau „Bakchantėse“ Varnas kėlė ne tik vienos šeimos likimo, bet ir ekologinės katastrofos, per didelio vartojimo klausimus, kurie, deja, šiek tiek atitolino naują kūrinio interpretaciją nuo antikinės dramos problematikos. Tačiau po „Oidipo mito“ premjeros suvoki, kad Varnui pavyko perteikti amžinas tiesas ir tarsi priartinti mums, žiūrovams, pačią antiką, per daug nemodernizuojant ir nekonkretizuojant to, kas universalu. Kelių tragedijų sujungimas į vieną spektaklį atskleidė režisieriaus užmojį parodyti įmantrią, neįprastą, gal kiek barokišką inscenizaciją ir norą kalbėtis su publika apie paprastus ir sudėtingus egzistencinius dalykus.

Ar Varno „Oidipo mito“ siužetas pagerėjo dėl įvairių autorių dramų sulipdymo, ar jis buvo sujungtas tinkamose vietose? Išskyrus keletą smulkių detalių –­ taip. Spektaklis tęsiasi beveik keturias valandas ir neprailgsta, nes nėra nereikalingų, paviršutiniškų, ištęstų scenų. Visose trijose dalyse matomi tie patys personažai ir pasikartojančios valdžios, teisingumo, savęs atpažinimo temos.

Mano manymu, dėl montažo šiek tiek nukentėjo Kreonto charakteris. Pirma spektaklio dalis baigiasi santūraus, valdžios netrokštančio, dievų ištarmei paklūstančio Kreonto žodžiais, skirtais Oidipui: Negeisk tu viską iškovoti! / O ką ir iškovosi, gyvenime visai nereiks. Toks išmintingas Kreontas pavaizduotas tik Sofoklio „Oidipe karaliuje“, tačiau „Foinikietėse“ ir „Antigonėje“ jis –­ žiaurus, valdžios ištroškęs tironas, pats perima valdžią iš Eteoklio, Oidipą išveja iš miesto, neleidžia laidoti Polineiko, niekina moteris, neatsižvelgia į sūnaus Haimono jausmus, nesuvaldo savo pykčio ir nepaklūsta dieviškiems įstatymams. Kreonto charakterio metamorfozė iš išmintingo į nesusivaldantį ir pykstantį Varno „Oidipo mito“ trilogijoje nėra labai motyvuota (nebent tik: valdžia gadina žmogų). Aišku, šis neatitikimas atsirado sujungus skirtingas tragedijas, kuriose Sofoklis kūrė skirtingus Kreonto charakterius. Antikos autorius stengdavosi tą patį mitologinį personažą kitoje tragedijoje parodyti turintį kitokį charakterį. Pavyzdžiui, toks yra ne vien Kreontas, bet ir Sofoklio Odisėjas („Ajante“ –­ santūrus, užjaučiantis, o „Filoktete“ –­ žiaurus apgavikas). Kita vertus, gal ir Sakalauskui, vaidinančiam Kreontą, galima būtų paieškoti šiek tiek subtilesnių jausmų perteikimo būdų, paskutinėje trilogijos dalyje taip stipriai neišryškinti pykčio emocijos arba, priešingai, pirmoje dalyje parodyti Kreonto užslėptą valdžios troškimą ir nesakyti paskutinių išmintingų žodžių Oidipui. Šiam universaliam ir talentingam aktoriui jau teko vaidinti Oidipo tarnus Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo „Oidipe karaliuje“. Tačiau dabar Sakalauskui tenkantis emocinis krūvis iš tiesų yra didžiulis, nes Kreonto vaidmuo, sujungus antikines tragedijas, tapo pagrindinis.

Dar viena pastaba dėl montažo. Spektaklyje tarsi netyčia praslysta Kreonto žmonos Euridikės anachroniškas mirties paminėjimas. Antroje spektaklio dalyje, paremtoje Euripido „Foinikietėmis“, Kreonto sūnus Menoikėjas sako Jokastei, kad ją myli tarsi savo tikrą motiną Euridikę, kuri mirė jį begimdydama. Vadinasi, „Oidipo mito“ traktuotėje Menoikėjas išaugo kaip našlaitis. Tačiau trečioje Varno spektaklio dalyje pasirodo pati Euridikė, nes pagal Sofoklio „Antigonės“ siužetą Euridikė nusižudė po Menoikėjo mirties sužinojusi, jog mirė jos vyresnysis sūnus Haimonas.

Pagal Euripido „Foinikietes“ Jokastė nusižudė po sūnų Polineiko ir Eteoklio mirties, o pagal Sofoklio „Oidipą karalių“ – po Oidipo savęs atpažinimo. Tačiau šis neatitikimas Varno trilogijoje labai gražiai paslepiamas ir pirmoje dalyje tarnas nepraneša apie Jokastės mirtį. Apskritai Jokastės charakteris gerokai praturtėjo dėl „Oidipo karaliaus“ ir „Foinikiečių“ sujungimo. Tiesa, jį gerokai praturtino ir Nelė Savičenko, suteikusi daug subtilių emocinių niuansų Oidipo atpažinimo ir Eteoklio bei Polineiko ginčo dėl valdžios scenose.

Puikiai sumanytos Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Tai tarsi iš graikų juodafigūrių vazų atgyjantys bėgančių, besikaunančių, mirštančių žmonių siluetai. Pirmoje spektaklio dalyje vaizdo projekcijose matome maro vaizdus, antroje –­ karo, dviejų brolių Eteoklio ir Polineiko dvikovą, gąsdinantį slibino šokį, Menoikėjo ir Jokastės savižudybes, trečioje dalyje – skraidančius paukščius virš nepalaidoto Polineiko kūno, mirusiųjų keltininko Charono, besiiriančio Acheronto upe, siluetą, o finalinėje scenoje pakylančius drugelius –­ vilties simbolius. Varnas viltį sieja su jaunais žmonėmis, idealistais, galinčiais pakeisti pasaulį. Režisierius tiki, jog tik tokie pasiaukojantys žmonės kaip Antigonė, kuri pagerbia mirusį brolį, ir Menoikėjas, kuris gyvybę atiduoda dėl tėvynės gerovės, verti išaukštinimo ir tikėjimo žmonijos ateitimi.

Scenografijoje puikiai panaudotos antikinių šventyklų šešėlius primenančios kolonos-dėžės. Pirmoje spektaklio dalyje šios kolonos griausmingai juda ir sudaro storą akmeninę Mikėnų kultūrai būdingą pilies sieną, antroje dalyje jos apsukamos tuščiomis ertmėmis į žiūrovus ir virsta milžiniškais karstais, kuriuose ilsisi mirusių Polineiko (Mantas Zemleckas), Eteoklio (Pau­lius Markevičius), Jokastės (N. Savičenko) ir Menoikėjo (Arnas Ašmonas) kūnai. Ši scena sukonstruota taip, kad sėdintys spektaklyje žiūrovai priverčiami pasijusti Oidipo šeimos laidotuvių dalyviais. Niekas negali pabėgti nuo mirties alsavimo. Neišvengiamai kyla klausimai: kodėl taip baisu, skaudu, kai užgęsta gyvybė? Kodėl bijomasi savo mirties, artimiausių žmonių mirties?

Daug emocionalių ir vizualiai įspūdingų scenų. Pavyzdžiui, Oidipas (Valentinas Novopolskis), raiščiu apsivyniojęs galvą ir akis, kraujo upeliais suteptais baltais marškiniais, keikdamas likimą ir save, išeina vienišas į tamsią sceną. O miesto sienas imituojančios kolonos jį spaudžia ir tarsi uždaro didžiuliame akmeniniame kape.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-05-20_nr._3568_Oidipas_29_foto-D.Matvejev.jpg

Kapo motyvas visose trijose spektaklio dalyse nuolat pasikartoja ne vien scenografijoje, bet ir veikėjų kalbose. Pirmoje dalyje choro vadovas (Povilas Budrys) sako, jog „beširdis maras viską baigia verst kapais“, pasiuntinys mini, esą Oidipą užauginusį Polibą „mirtis parvarė į kapus“. Tuo metu Oidipui buvo „kapas prošvaistė šviesi migloj“. Antroje – Euripido „Foinikiečių“ – dalyje Teiresijas (Vytautas Anužis) Kreontą įspėja, kad liko du Oidipo sūnūs paslėpti „tamsiuos namuos tarsi kape“, ir jie dalysis kardu tėvo palikimą – valdžią. Polineikas prieš mirtį prašo Antigonės (Jovita Jankelaitytė) jį palaidoti kape, Eteoklis įsako Kreontui žuvusio Polineiko nelaidoti kape, Oidipas sūnų uždarytas rūmuose jaučiasi tarsi kape. Trečioje – Sofoklio „Antigonės“ dalyje – kapo motyvas dar dažnesnis. Čia Antigonė Ismenei (Dovilė Kundrotaitė) drąsiai pareiškia supilsianti broliui kapą. Sargybinis prie Polineiko kapo pastebi Antigonę, ir Kreontas liepia uždaryti ją į olą-kapą. Antigonė šią olą pavadina „kapo duobe – vestuvių kambariu ir būstu amžinai tamsiu“. Teiresijas priekaištauja Kreontui, esą jis „gyvą sielą uždarė kape“.

Jaudinanti spektaklyje Kreonto ir Haimono (A. Ašmonas) dialogo scena iš Sofoklio „Antigonės“. Tėvas ir sūnus eina ratais ir įsikarščiavę aiškinasi, kuo skiriasi išmintis ir teisingumas, kieno valdžia yra aukščiausia, kas svarbiau: laikytis priimto įstatymo ar nusileisti artimui. Puiki Jokastės ir dviejų jos sūnų dialogo scena iš Euripido „Foinikiečių“. Scena padalyta į tris dalis. Jokastė pripuola ir moko tai Eteoklį, stovintį jai iš kairės, tai Polineiką, stovintį dešinėje. Savičenko herojė, beviltiškai atiduodama jėgas, nesugeba sustabdyti nei Eteoklio, sulaužiusio žodį dalytis valdžia su broliu, nei Polineiko, jaučiančio neteisybę ir atvedusio iš Argo septynis priešų pulkus prieš gimtąjį miestą. Atrodo, Savičenko tiesiog fiziškai sunku vaikščioti po sceną, jos Jokastė sugniuždyta dėl vaikų pykčio ir nesutarimų. Aktorė sugeba sužadinti publikos atjautą – tai, ko buvo siekiama antikiniame teatre.

Labai graži scena, kurioje Kreonto sūnus Haimonas žaidžia mažomis kolonų figūrėlėmis tarsi domino kaladėlėmis, statydamas jas vieną šalia kitos. Kreontas, koja užkliudęs vieną, suteikia impulsą antrai, išverčiančiai visas likusias. Panašiai pirmoje dalyje Oidipas, atidengęs vieną paslaptį, prisiliečia prie kitos, griaunančios žingsnis po žingsnio jo ir jo šeimos gyvenimą. Kreontas, trečioje spektaklio dalyje sužinojęs, kad jam nespėjus atitaisyti klaidos, nusižudė Antigonė, sūnus Haimonas, žmona Euridikė, pajunta griūvančių domino kaladėlių efektą – viena žmogaus klaida duoda impulsą kitai ir sugriauna visą karalystę.

Taigi Varnas vėl išgriauna Tėbus, tik šįkart subtiliau nei „Bakchantėse“. Finalinėje scenoje atkartojama Kreonto sūnaus kolonų-domino kaladėlių scena, tačiau čia sustatomos didžiosios kolonos, jos imitavo Tėbų pilį. Kas duoda impulsą pirmos kolonos griūčiai – neaišku. Žmogaus klaida, kaltė, likimas ar Dievas? Režisierius neįvardija, palieka spręsti pačiam žiūrovui.

Sofoklio tragedijose Oidipas, aiškindamasis maro priežastis ir savo kilmę, Kreontas, gindamas įstatymą ir savo valdžią, sugriauna asmeninę laimę per kelias valandas. Šiose Sofoklio tragedijose draminio veiksmo itin didelis greitis, spartinamas atpažinimų (ana­gnorisis) ir peripetijų (peripeteia). Antikinėse tragedijose tragiškas Oidipo, Kreonto, Polineiko, Eteoklio likimas, net ir pačios Antigonės, Jokastės dalia neišvengiamai susiejami su žmogui būdingu egzistenciniu įžūlumu, puikybe (hubris). Antikos dramaturgai nekaltino dievų nei blogo likimo – jie tik rodė žmogaus savybę klysti. Varnas, sukūręs estetiškai gražią ir šiurpią Tėbų kolonų griūties bangą, parodė žmogaus nesėkmių neišvengiamumo efektą, palikdamas (skirtingai nei antikos dramaturgai) viltį, kad netikėtai, tarsi iš niekur gali rastis nauja plazdanti gyvybė, sugebėsianti prabilti Antigonės žodžiais: Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau.

Komentarai  

 
#1 Viktoras 2017-04-15 15:47
Šaunus straipsnis. Kai atvažiuos Utenon (turiu omenyje ne Jovitą, o spektaklį), aisiu pažiūrėt. Su pagarba V.D.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai